Valdžia susiderės dėl jūsų algos?
Darbo užmokestis Lietuvoje tampa vis labiau politizuotas. Dalis Seimo narių reikalauja raštiško susitarimo su verslu dėl darbo užmokesčio Lietuvoje augimo. Vis dėlto, toks manymas, kad dirbančiųjų gyvenimą gali pagerinti tokie susitarimai tėra politinė iliuzija. Ji sukelia nepagrįstų lūkesčių dirbantiesiems ir nukreipia dėmesį nuo reikalo esmės.
Kainas rinkos ekonomikoje lemia ekonominiai veiksniai, o ne politikų užgaidos. Darbo užmokestis auga tuomet, kai augant ekonomikai didėja darbuotojų paklausa – įmonėms reikia daugiau darbuotojų, arba jos nori išlaikyti esamus, dėl to turi mokėti aukštesnius atlyginimus. Atlyginimų dydį iš esmės lemia šalies ekonominis produktyvumas – kuo daugiau sukuriame dirbdami, kuo pažangesnėmis technologijomis naudojamės, tuo daugiau uždirbame.
Augant ekonomikai ir didėjant darbuotojų paklausai Lietuvoje per pastaruosius trejus metus darbo užmokestis vidutiniškai kasmet augo 7 proc. Šis didėjimas buvo spartesnis už kainų ir net už darbo našumo augimą. Nepaisant to, palyginus su Vakarų Europos ar Skandinavijos šalimis uždirbame daug mažiau. Tačiau nėra ko stebėtis, nes palyginus su šiomis šalimis daug mažesnis yra ir produktyvumas, ir investicijų lygis, tenkantis vienam gyventojui.
Politikų siūlymas raštiškai įpareigoti verslininkus, didinti atlyginimus yra gana keistas. Pirma, algos jau ir taip didėja dėl augančios ekonomikos ir didėjančios darbuotojų paklausos. Pernai vidutinis darbo užmokestis didėjo 9 proc. Nuo 2015 m. pradžios minimali mėnesinė alga didėjo beveik trečdaliu. Išeitų, kad bus tariamasi dėl to, kas jau ir taip vyksta?
Antra, valdžios užmojis pasirašyti susitarimą su verslu formuoja labai keistą ir toli nuo realybės esantį verslo ir ekonomikos portretą. Maždaug tokį: verslininkas sėdi ant milžiniško maišo pinigų, kurių nenori duoti savo darbuotojams. Čia ateina „geroji” valdžia, pagrūmoja pirštu verslui, kad šis kiek primažintų savo godumą ir pradėtų kelti atlyginimus darbuotojams. Labai moralizuojantis vaizdas, kuriame telpa visi būtini populizmo elementai: godusis veikėjas verslininkas, nuskriaustasis darbininkas ir kilnioji išgelbėtoja valdžia.
Trečia, juk negali pažadėti to, už ką negali atsakyti. Jei dėl kažkokių priežasčių kils nauja pasaulinė finansų krizė, arba konkretus sektorius susidurs su ekonominiais sunkumais – tokie valdžios pažadai nieko nereikš. Atlyginimus verslas didina, kai tai verčia daryti konkurencija ir darbo rinkos sąlygos, ir mažina tuomet, kai būna priverstas sumažinti sąnaudas. Dirbtiniai susitarimai nekeičia nei vieno, nei kito.
Toks gerosios valdžios, piktųjų verslininkų ir nuskriaustųjų darbuotojų vaizdiniu paremtas siūlymas priversti verslą raštu pasižadėti kelti darbo užmokestį nutolina diskusiją nuo to, ko reikia iš tikrųjų, kad darbo užmokestis Lietuvoje augtų. Valdžia prie darbo užmokesčio augimo privačiame sektoriuje gali prisidėti netiesiogiai. Ji gali kurti palankią aplinką ekonomikos augimui ir šalies produktyvumo didėjimui. Tam reikia mažų mokesčių, ekonominei veiklai ir investicijoms palankios reguliavimo aplinkos, mažiau biurokratijos ir korupcijos. Čia ir turėtų būti tikrasis valdžios darbas. Jei to nėra daroma, jei ekonominės veiklos sąlygos yra net sunkinamos – valdžios kalbėjimas apie rūpestį žmonių pajamomis geriausiu atveju yra neveiksmingas, o blogiausiu – žalingas akių dūmimas siekiant populiarumo.
Kiek ironiška, kad reikalaudama daugiau pinigų iš verslo, kuris neva sėdi ant maišo pinigų, valdžia pražiūri faktą, kad jos pačios godumas mokesčių mokėtojų pinigams nuolatos auga. Jei dirbate pagal darbo sutartį, jūs mokesčiams skiriate apie 40 proc. savo uždirbamo darbo užmokesčio. Tiek jūs skiriate mokesčiams (gyventojų pajamų, privalomam sveikatos draudimui, „Sodrai” ir kt). Kiekvienais metais valstybės biudžetas patvirtinamas didesnis nei prieš tai buvusiais metais. Planuojama, kad iš viso 2017 m. valdžia išleis 7 proc. daugiau nei 2016 m. Šis išlaidų augimas yra spartesnis nei ekonomikos augimas. Verslas, kurdamas prekes ir paslaugas, investuodamas ir kurdamas darbo vietas, moka atlyginimą, kurio beveik pusę sumokame valstybės biudžetui, kuris pučiamas. Ir vis dar apsiverčia liežuvis sakyti, kad dėl mažų atlyginimų kaltas verslo godumas?
Svarbiausia, kad nėra viskas jau taip blogai. Darbo užmokestis Lietuvoje auga, šalyje didėja investicijų, auga ūkio produktyvumas. Tik vadinkime dalykus tikraisiais jų vardais. Kai politikai ima vaidinti geradarius, kurie suderės jums aukštesnį atlyginimą ir apsaugos nuo jūsų darbdavio – tai tėra viešųjų ryšių akcija. Jei jiems iš tikrųjų rūpi žmonių atlygis, turėtų rūpintis ekonomikos augimu, o ne žadėti kažkur paslėptą pinigų maišą.
