Veliuonos varpai – projekto „Gloria Lietuvai“ dalyviai
Šimtai turistų, lankančių žinomas Lietuvos vietas, nepraleidžia progos sustoti Veliuonoje, užlipti į Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios bokštą, pasidairyti iš čia į ramią Nemuno tėkmę, miestelio namų stogus. Tačiau kur kas mažiau dėmesio sulaukia bažnyčios varpai, jau kelis šimtmečius kviečiantys melstis Veliuonos gyventojus.
Trečią šimtmetį įpusėjęs Žemaitijoje lietas varpas
Į Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios bokštą užkopusi projekto „Gloria Lietuvai“ komanda buvo apdovanota fantastiškais rudens peizažais. Tačiau jai rūpėjo ne tik vaizdas pro varpinės langą, bet ir patys varpai. Nes šio projekto tikslas – Lietuvos atkūrimo 100-mečio proga atkreipti dėmesį į Lietuvos varpus, pakviesti dar kartą išgirsti jų skambesį, prisiminti jų istorijas. O jas mielai papasakoti sutiko kultūros istorikas dr. Gintautas Žalėnas. Žino jis ir Veliuonos varpų istoriją.
„Mažiausias iš trijų Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios varpų yra pats seniausias, nulietas 1766 m. nežinomo, greičiausiai, Žemaitijoje dirbusio varpų liejiko. Ant varpo įrėžtos atskiros raidės šiandien gali pasirodyti kaip magiškas užkeikimas ar raktas į paslėptą lobį, tačiau iš tiesų tokiu sutrumpinimu nurodytas varpo fundatorius (šiandien sakytume – užsakovas) su visais jo turėtais titulais. Tad iššifravus atskirų raidžių reikšmes perskaitome, kad varpo pagaminimo iniciatorius buvo kunigas Viktorinas Aleksandras Grincevičius, Žemaičių katedros prelatas, kanauninkas, Veliuonos ir Alytaus parapijų klebonas”, – pradėjo pasakojimą apie varpus dr. G. Žalėnas.
Tas pats kunigas buvo įsigijęs Ilguvos dvarą kitoje Nemuno pusėje ir ten pastatė medinę bažnyčią. Šiai bažnytėlei, priklausiusiai Veliuonos parapijai, V. A. Grincevičius nupirko ir kelis varpus.
„Galbūt vienas iš jų ir yra dabartinis mažasis Veliuonos bažnyčios varpas, kurį veliuoniškiai pasiskolino po XVIII a. pabaigoje įvykusios nelaimės, kurios metu bažnyčia neteko senųjų savo varpų”, – spėja pašnekovas.
Karus sėkmingai išgyvenę varpai
Kiti du bažnyčios varpai gerokai didesni, tačiau nulieti jau XIX a. pradžioje. Senesnis varpas, pagamintas 1804 m., pavadintas šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus vardais. Pastarąjį varpą nuliejo garsioji Varnių liejykla. Ši dirbtuvė buvo įsteigta apie 1783 m. Varniuose, Žemaičių vyskupijos centre, tuometinio vyskupo Stepono Jono Giedraičio iniciatyva ir veikė beveik 50 metų. Joje buvo nuliedinta daugybė varpų Žemaičių vyskupijos bažnyčioms, iki mūsų dienų išliko ne mažiau kaip 60 šioje liejykloje pagamintų varpų, o tai liudija ne tik apie didelį nulietų varpų kiekį, bet ir apie ypatingą jų tvirtumą.
„Liejykla labiausiai išgarsėjo per 1831 m. sukilimą. Tuo metu joje buvo bandyta iš surinktų įvairių bažnyčių varpų nulieti sukilėliams reikalingas patrankas, tačiau rusų kazokai, užėmę Varnius, sunaikino liejyklą, o joje rastus varpus išsivežė į Daugpilį ir išdalino rusų cerkvėms. Žinomiausias ir labiausiai patyręs šioje liejykloje dirbęs meistras buvo Zacharijas Kaniauskis (miręs 1812 m.). Jo varpai išsiskyrė dailumu ir gražiu skambėjimu, toks yra ir Veliuonos bažnyčios varpas”, – pasakojo dr. G. Žalėnas.
Trečiasis Veliuonos varpas, pašvęstas Šv. Antanui, yra pats jauniausias, nulietas 1839 metais Vilniuje. Varpas pagamintas veliuoniškių pinigais, o jo liejimu rūpinosi kunigas Marcijonas Giedraitis, ilgus metus buvęs Veliuonos klebonu ir čia amžinai pasilikęs – jo kapą žymintis gražus metalinis kryžius iki šiol puošia Veliuonos kapus. Varpas buvo nulietas Danieliaus Venerio dirbtuvėje. Ją įkūrė Danieliaus tėvas Johannas Samuelis Werneris, atvykęs į Lietuvą iš Saksonijos apie 1787 m., o joje dirbo trys Venerių kartos – paskutinieji varpai buvo nulieti 1862 m. įkūrėjo anūko Boleslovo, o į dirbtuvę vedusi Vilniaus senamiesčio gatvė iki šiol vadinama Liejyklos vardu. Veliuonos varpas yra vienas iš paskutiniųjų D. Venerio dirbtuvėje pagamintų varpų.
Veliuonos bažnyčios varpai laimingai išliko per abu pasaulinius karus savo vietoje ir iki dabar ištikimai tarnauja veliuoniškiams, kviesdami maldai ir puošdami šventes.
Varpai – istorijos ir dabarties jungtis
Kaip jau minėjome, Veliuonos varpai „dalyvauja“ projekte „Gloria Lietuvai“.
„Šiuo projektu kviesime įsiklausyti į Lietuvos varpų skambesį, pažvelgti į Lietuvą pro varpinės langą. Nes varpų skambėjimas – tarsi gyva istorijos tąsa, kviečianti susitelkti bei ateities kartoms perduoti jos prasmę. Šiandien mes turime galimybę skambinti rytojui“, – komentuoja projekto prasmę jo idėjos autorius Dalius Abaris.
Projekto kūrybinė komanda važinėja po Lietuvos miestus ir kaimelius įrašinėdama ir filmuodama svarbiausius krašto varpus. Bus įamžintas simbolinis skaičius – šimtas vertingiausių Lietuvos varpų. Visų jų skambesys ir istorijos susilies į vieną Lietuvos atkūrimo 100-mečiui skirtą kūrinį. Jo premjera – 2018-ųjų vasario 16-ąją, iškilmingas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio renginys.
Projektas „Gloria Lietuvai“ – vienas iš Lietuvos atkūrimo 100-mečiui skirtų projektų. Projektą globoja Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Projekto „Gloria Lietuvai“ idėjos autorius – Dalius Abaris, bendraautoriai: Kipras Mašanauskas, Romas Lileikis, Edita Mildažytė. Projekto konsultantai: istorikai Gintautas Žalėnas, Liudas Jovaiša, Aurimas Švedas.
Projekto naujienos – Facebook profilyje „Gloria Lietuvai“.
Artiom Myškin nuotraukose: Veliuonos bažnyčios varpai ir vaizdas iš varpinės.
