Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos vicerektorius: „Sumažėjo išdrįstančių atsiliepti į Dievo kvietimą“

Šiuo metu Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje parengiamajame kurse studijuoja kiek daugiau nei dvi dešimtys seminaristų. Palyginti su laikotarpiu po Nepriklausomybės atgavimo, kai buvo jaučiamas dvasinis pakilimas, lėmęs ir didelį skaičių tų, kurie troško tapti kunigais, šiandien šį kelią renkasi sąlyginai mažas skaičius žmonių.

Dvejų trejų metų statistika mažai ką pasakytų apie gilesnes tendencijas – iš šių duomenų išvados, ar seminaristų mažėja, ar ne, daryti neįmanoma.

„Kandidatų skaičius banguoja, pavyzdžiui, pernai buvo aštuoni kandidatai, šįmet – parengiamajame kurse studijas pradėjo šeši kandidatai, o štai prieš dvejus metus tebuvo trys kandidatai, trejus metus – du“, – 15min.lt teigė Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos vicerektorius Andžejus Šuškevičius, ragindamas pažvelgti į ilgesnį laikotarpį, kuris tikroviškiau vaizduotų realią situaciją.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, anot pašnekovo, buvo pastebimas stiprus ne tik tautinis ir patriotinis atgimimas, bet ir aiškiai matėsi tikras dvasinis pakilimas, kurio vienu iš regimų rezultatų buvo gana didelis skaičius trokštančių pasišvęsti kunigiškai tarnystei.

„Dešimtojo dešimtmečio vidurys – tai buvo laikas, kai Lietuvai nebepakako vienos tarpdiecezinės kunigų seminarijos Kaune. Būtent tuo laikotarpiu atkuriama Vilniaus seminarija, taip pat Telšių kunigų seminarija, kiek vėliau dar ir seminarija Marijampolėje. Toks nedidelis kraštas kaip Lietuva turėjo keturias seminarijas, kuriose tikrai netrūko seminaristų, priešingai – jų kasmet daugėjo“, – prisiminė kun. Andžejus Šuškevičius. Palyginti su minimu laikotarpiu, tenka pripažinti, kad klierikų skaičius labai sumažėjo.

„Šiuo metu Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje ir parengiamajame kurse studijuoja 24 seminaristai. Deja, tai nėra didžiausias klierikų skaičius seminarijos istorijoje, tačiau nėra ir mažiausias. Prieš porą metų besiruošiančių kunigystei skaičius buvo sumažėjęs iki 14. Pastaraisiais metais statistika kiek ūgtelėjo, bet, ar tai yra ilgalaikio augimo pradžia, ar tik laikinas bangavimas – parodys laikas“, – sakė Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos vicerektorius.

Išlieka tik turintys pašaukimą

Kas gi verčia rinktis kunigystės kelią? Pašnekovo teigimu, atsakymas čia gali būti tik vienas – Dievas. Jeigu žmogus renkasi studijas seminarijoje dėl kažkokių kitų slaptų motyvų, jie labai greitai paaiškėja.

„Remdamasis savo patirtimi, galiu neabejotinai užtikrinti, kad tas, kuris nėra Dievo pašauktas, o peržengė seminarijos slenkstį vedamas savų tikslų, nesugebės joje išbūti ilgesnį laiką“, – tvirtino kun. Andžejus Šuškevičius. Kiekvienas žmogus unikalus, todėl ir kiekvienas pašaukimas yra nepakartojamas. Vieni gana greitai ir, pašnekovo teigimu, galėtų atrodyti pakankamai lengvai apsisprendžia dėl savo gyvenimo kelio, kiti gana ilgai nedrįsta žengti šio žingsnio, savęs ieško ir bando kitose srityse.

„Seminarijoje, nors klierikų skaičius nėra labai jau didelis, tačiau kiekvieno gyvenimo istorija yra vis kitokia. Pavyzdžiui, tarp seminaristų yra gydytojas, beveik 14 metų dirbęs pagal šią profesiją, tačiau kvietimas, kurį jautė dar prieš stojant į mediciną, nesusilpnėjo, todėl galiausiai apsisprendė mesti ligtolinę profesiją ir pradėti pasiruošimą kunigystei“, – atskleidė vieno iš klierikų pasirinkimo istoriją pašnekovas. Jo teigimu, seminarijoje taip pat yra brandaus amžiaus sulaukęs vyras, kuris jau jaunystėje svarstė apie kunigystę, tačiau gyvenimo aplinkybių buvo priverstas įsivaikinti tris sesers vaikus, juos užauginti ir dabar, kai jie jau sulaukę pilnametystės, atėjo į seminariją vedamas senosios svajonės.

Seminarijos auklėtiniai – ir buvę emigrantai

„Būtų keista, jei prie šių laikų emigracijos masto, taip pat ir seminarijoje nebūtų buvusių emigrantų. Vienas iš klierikų beveik devynerius metus gyveno ir dirbo Ispanijoje, kitas daugiau kaip metus buvo karys-savanoris, o vėliau dvejus metus praleido Anglijoje“, – dar keliomis istorijomis pasidalijo pašnekovas. Jis prisiminė ir kitą emigracijos bangų blaškytą Dievo tarną, kuris dar sovietiniais laikais emigravo į Argentiną, ten tapo vienuoliu, o dabar sugrįžęs į Tėvynę, pradėjo ruoštis kunigiškai tarnystei. „Yra baigusių Vilniaus universitete filosofijos, istorijos studijas ir, gavę bakalauro ar magistro diplomus, atėjo į seminariją. Žinoma, yra ir tokių, kurie nuo mažens patarnavo bažnyčioje, dalyvavo parapijos jaunimo veikloje, o į seminariją įstojo iškart po gimnazijos baigimo“, – vardijo pašnekovas.

Kodėl sumažėjo pašaukimų? „Visiems to klausiantiems atsakau, – pašaukimų jokiu būdu nesumažėjo! Dievas, kuris yra tas pats per amžius, Jis ir šiandien šaukia, kviečia, laukia. Taigi, pašaukimų nesumažėjo. Sumažėjo tų, kurie išdrįsta atsiliepti į Jo kvietimą, kurie išdrįsta pasakyti Dievui „taip, sutinku“, – teigė kun. Andžejus Šuškevičius.

Pavyzdys atsinešamas iš šeimos

Vis dėlto, kas lemia, kad kunigo kelią renkasi mažiau žmonių? Pasak pašnekovo, čia lemiamą įtaką turi iš šeimos atsineštas pavyzdys ir nuo mažens įskiepytos vertybės. Šeimos instituto krizė specifiniu būdu paliečia seminarijas. Pašnekovo teigimu, daugeliu atvejų pašaukimas kunigystei gimsta ir bręsta šeimoje.

„Jeigu mūsų šeimos yra tvirtos, mylinčios, ugdančios atsakingumą, suteikiančios saugumą ir stabilumą, tai ir vaikai, užaugę tokiose šeimose, nebijos prisiimti atsakomybės, nebijos pasišvęsti, dovanoti save ir nematys tame silpnumo ženklo ar kažkokio pralaimėjimo, bet matys didžiulę vertybę, didvyrišką ir sektiną pavyzdį. Deja, reikia pripažinti, jog šeima Lietuvoje išgyvena didžiulę krizę“, – apgailestavo pašnekovas. Jo nuomone, vien skyrybų statistika akivaizdžiai tai patvirtina. Tačiau yra ir daugiau priežasčių, kodėl Dievo pašauktųjų mažėja.

Viena iš jų yra ta pati, su kuria susiduria ir kitos aukštosios mokyklos. „Juk jau dešimto dešimtmečio pabaigoje į daugumą specialybių universitetuose buvo didžiuliai konkursai, o štai dabar dauguma aukštųjų mokyklų nesulaukia pageidaujamo skaičiaus studentų net į populiariausias studijų kryptis. Taigi demografinė problema, jaučiama kitose mokyklose, neaplenkia ir seminarijų“, – teigė kun. Andžejus Šuškevičius.

„Neabejotina dar viena priežastis yra tai, kad šiandieninis pasaulis, dažnai perša vartotojišką požiūrį į gyvenimą – linksminkis, naudokis, patenkink troškimus ir t.t.“, – teigė pašnekovas. Toks požiūris ne naujas, bet kai jis brukamas į pasąmonę nuolat ir įvairiomis priemonėmis, nieko stebėtina, kad žodžiai apie pasiaukojimą, pasišventimą, įsipareigojimą visam laikui iki mirties, ne tik kad nėra suprantami ar priimami, bet neretai iššaukia net alerginę reakciją.

Kunigo teigimu, be šių pagrindinių priežasčių, lemiančių, kad pašauktasis nedrįsta atsiliepti ar atideda apsisprendimą vėlesniam laikui, yra ir kitų šalutinių, tokių kaip netinkamas kai kurių kunigų pavyzdys, pasikeitęs visuomenės požiūris į kunigų luomą, celibatas, pakitęs požiūris į lyties klausimus ar net pasirengimo kunigystei ilgumas.

Rengiami ne atsiskyrėliai

Kaip išbandomas besiruošiančių tapti kunigais, tikėjimas, pasirengimas, pašaukimas? Būsimųjų kunigų ugdymas vyksta atsižvelgiant į dvasinę, intelektualinę, sielovadinę ir į bendražmogišką sritis. Studijos seminarijoje trunka septynerius metus: parengiamasis kursas, dveji filosofinių studijų metai ir ketveri metai teologijos studijų. Klierikai kasdien švenčia Mišias, drauge meldžiasi, kiekvienas turi asmeninį dvasios tėvą, keliskart metuose atlieka rekolekcijas. Kasdien numatytas laikas dvasiniam skaitymui ir asmeninei maldai. Sekmadieniais klierikai skirtingose parapijose atlieka liturginę-sielovadinę praktiką: patarnauja šv. Mišiose, rengia vaikus ir jaunimą Pirmajai komunijai ir Sutvirtinimo sakramentui, vadovauja jaunimo grupelių susitikimams, ruošia patarnautojus ir t.t. Kasmet vyksta misijos mokyklose. Jose per tikybos pamokas seminaristai susitinka su vyresniųjų klasių moksleiviais, pasakoja apie pašaukimą į kunigystę ar į šeimą.

„Kandidatai į kunigystę paimami iš žmonių, iš visuomenės, ir tai visuomenei bus sugrąžinti kaip kunigai, todėl seminarijoje yra rengiami ne atsiskyrėliai, kontempliatyvaus gyvenimo vienuoliai, bet Dievui pasišventę žmonės, kurie turi būti subrendę ir pasiruošę įsilieti į visuomenės gyvenimą“, – teigė kunigas.

Jo teigimu, jaunuolis, jaučiantis savo viduje troškimą tapti kunigu, tikrai turi būti tvirto charakterio ir turėti nemažai sveiko jaunatviško idealizmo bei užsispyrimo.

„Jau nekalbant apie brandžius moralinius principus, kad atsilaikytų prieš spaudimą, neretai ateinantį ne tik iš televizoriaus ekrano ar laikraščio puslapių, bet net ir iš draugų rato, giminaičių, kartais sąmoningai ar ne – net iš tėvų“, – teigė kunigas Andžejus Šuškevičius, kviesdamas visus, svarstančius apie pašaukimą į kunigystę, apsilankyti Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje.