Vilnius mini Senamiesčio UNESCO paveldo sąraše 25-metį

Vilniaus istorinis centras – unikalus viduramžiais susiformavusio miesto pavyzdys, kuriame vyko stipri Rytų ir Vakarų kultūrų sąveika, kelis šimtmečius dariusi įtaką politikos, architektūros, kultūros ir mokslo raidai didelėje Rytų Europos dalyje. Šiemet sukanka lygiai 25-eri metai, kai 1994 m. gruodžio 17 d. 18-osios UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesijos Tailande metu, Vilniaus istorinis senamiestis buvo įrašytas į Pasaulio paveldo sąrašą. Sostinės meras Remigijus Šimašius susitiko su architektu prof. Jonu Glemža bei Augiu Gučiu, kurie ženkliai prisidėjo prie to, kad sostinės senamiestis patektų į šį paveldo sąrašą.

„Džiaugiuosi, kad Vilnių saugo ir puoselėja jį mylintys kūrybingi, laisvi, drąsūs ir veržlūs žmonės ir kad savo gerais darbais garsina miesto vardą pasaulyje. Vilniaus senamiesčio patekimas į pasaulio paveldo sąrašą yra reikšmingas nuopelnas ir svarbus mums visiems. Tad dėkoju, kad buvote šio reikšmingo tarptautinio įvykio iniciatoriai ir dalyviai, kad ilgamečiu profesionaliu darbu bei visuomenine veikla saugote ir prisidedate prie Vilniaus senamiesčio paveldo puoselėjimo“, – kalbėjo sostinės meras.

Susitikimo metu architektai įteikė prieš 25-erius metus parengtą Vilniaus senamiesčio plano viršelį, kuris buvo teiktas UNESCO – jame buvo išdėstyti visi svarbiausi Senamiesčio objektai bei jo išskirtinumas. Būtent šio darbo dėka, Vilniaus Senamiestis tapo pirmuoju tokiu objektu iš trijų Baltijos šalių, kuris oficialiai tapo saugomas UNESCO.

„Tai, kad sostinės senamiestis pateko į šį sąrašą yra ne tik didelio darbo, bet ir tinkamos politinės atmosferos rezultatas. Kai teikėme šį dokumentą, kaip tik byrėjo Sovietų Sąjunga, stiprėjo Lietuvos Sąjūdžio judėjimas. Mes buvome ir esame patriotai, todėl mums buvo svarbu, kad apie Lietuvą išgirstų visas pasaulis. Susiklosčius tokioms palankioms sąlygoms, labai greitai ir lengvai pasiekėme savo“, – pasakojo J. Glemža. 

Vilniaus istoriniui centrui, kurio teritorija užima 352 ha, būdingos visos išskirtinę visuotinę vertę perteikiančios savybės. Vilniaus istorinis centras išlaikė spindulinį viduramžiams būdingą gatvių tinklą. Be to, erdvinę miesto struktūrą ir aplinką užpildančios daugelio pastatų formos, medžiagos ir statybos technologijos yra autentiškos. Išlikę autentiški gynybinės, gyvenamosios, reprezentacinės, sakralinės paskirties statiniai turi gotikos, renesanso, baroko, klasicizmo bruožų. Daugybė pastatų išsaugojo kelis istorinius sluoksnius, nes kintant stilistikai jie buvo perstatyti įjungiant senus pastatus į naujus.

Sostinės senamiesčiui patekus į saugomų paveldo objektų sąrašą, buvo aktyviai atnaujinamos svarbiausios istorinio centro viešosios erdvės, tvarkoma infrastruktūra, namų fasadai, įrengiamas apšvietimas. Tam dvejus metus buvo skiriama apie 20 mln. litų.

UNESCO ir Pasaulio bankui remiant 1995–1996 m. tarptautinė ekspertų grupė parengė Vilniaus senamiesčio atgaivinimo strategiją. Jos įgyvendinimu išskirtinai rūpinosi Ugnė Karvelis, kuri tuo metu buvo Lietuvos ambasadorė prie UNESCO. Kaip numatyta strategijoje, 1998 m. veiklą pradėjo Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra, kuri veikia dar ir šiandien. Vienas iš jos uždavinių – rengti ir įgyvendinti Vilniaus senamiesčio atnaujinimo darbų programa, konsultuoti gyventojus.