liepos 31, 2020
Virginija Vingrienė: džiaugiuosi, kad mano pradėtos iniciatyvos palaipsniui sėkmingai skinasi kelią Lietuvos įstatymuose

Su Seimo nare Virginija Vingriene kalbamės apie Seime įgytas patirtis, kompromisus, išdavystes ir asmenines savybes, padedančias pasiekti užsibrėžtą tikslą.

Gerbiamoji Virginija, esate žmogus, turintis gražių tikslų ir kantriai siekiantis juos įgyvendinti. Prisiminkime, kokie siekiai Jus atvedė į politiką?

Pagrindine priežastimi žengti į politiką įvardinčiau siekį prisidėti prie valstybei svarbių sprendimų įgyvendinimo, žinant, kad galiu ir noriu daryti pokyčius reikiama linkme. Taip pat troškimą įrodyti, kad galima (ir reikia!) dirbti kitaip, nei dirba ne retai tipinis, visuomenėje pelnytai neigiamą stereotipinį įvaizdį suformavęs politikas. Vyliausi tapti ne tik sektinu pavyzdžiu, bet ir reabilituoti visuomenės požiūrį į politikus, atgaivinti piliečių pasitikėjimą valdžios institucijomis. Kiek per ketverius kadencijos metus man tai pavyko padaryti – diskutuotina, tačiau galiu pasidžiaugti, kad susitikusi su rinkėjais dažnai išgirstu malonių komplimentų, įvertinančių mano pastangas. „Jei tik daugiau Seimo narių būtų tokių, kaip jūs“, laikydama mano ranką pasako močiutė ar garbaus amžiaus vyriškis Justiniškėse, jauna moteris Lazdijuose, dažnas pašnekovas gimtuose Druskininkuose ar jaunuolis Feisubuke, parašęs po mano straipsnio nuoroda, pasisakymu ar padėkodamas už operatyviai padėtą išspręsti problemą. Malonu, kad mano įdirbis lieka pastebėtas bent dalies Lietuvos žmonių. Tai įkvepia toliau atkakliai dirbti, nenuleisti rankų.

Tačiau visų pirma atėjau į Seimą vedina noro aukščiausiu sprendimų priėmimo lygmeniu realizuoti konkrečias idėjas aplinkosaugos, socialinės apsaugos, valstybės tarnybos sferose. Džiaugiuosi, kad mano pradėtos iniciatyvos palaipsniui sėkmingai skinasi kelią Lietuvos įstatyminėje bazėje. Tai puikiausias įrodymas, kad viskas yra įmanoma ir pasiekiama, jei tik atkakliai, kryptingai sieki užsibrėžto tikslo, neieškai pasiteisinimų, nesiskundi dėl sutiktų kliūčių ar per menko kolegų palaikymo, ir tvirtai atlaikai ne visada pelnytas kritikos strėles. Pastaruoju metu tokių strėlių sulaukiu ir iš kolegų, tvirtinančių, kad dirbu ministerijos darbą – esą Seimo nariai turėtume tik „užduoti toną“, pagal kurį ministerija turi vykdyti pavestas užduotis. Tenka kantriai aiškinti, kad norint skubaus, efektyvaus rezultato, būtinas parlamentinis spaudimas, laužantis vidinius ministerijos darbo barjerus, nepagrįstus pasiteisinimus, jos klerkų baimę rizikuoti. Neketinau laukti, kol koks nors gerasis samarietis imsis šios iniciatyvos, todėl nusprendžiau šiuo spaudimu užsiimti pati. Kaip sakoma, „jei nori gerai atlikto darbo, imkis jo pats“.

Kurias iš savo idėjų per šią kadenciją Jums pavyko įgyvendinti?

Pavyko pasiekti, kad būtų uždrausta importuoti į Lietuvą deginimui skirtas atliekas. Kryptingai to siekiau nuo pat kadencijos pradžios. Liko patvirtinti ministerijos biurokratų ir atliekų degintojų atkakliai stabdomą pataisą dėl degintinų kiekių apribojimo iki 500 000 tonų, idant būtų atverti keliai atliekų perdirbimui, sumažinta tarša ir visiškai išskaidrintas atliekų tvarkymas. Pavyko pagaliau ištaisyti ydingo padangų sutvarkymo problemą – naujasis reglamentas privers dėvėtas padangas panaudoti kaip žaliavą kitiems paklausiems produktams gaminti. Tik už tokį sutvarkymą bus sumokama perdirbėjams, pagaliau užkertant kelią tariamą atliekų sutvarkymą įrodančių pažymų išrašymui, pasisavinant pinigus už realiai nesutvarkytas, o miškuose ar paslėptuose sandėliuose paliktas padangų atliekas. Įsitikinti tokios praktikos žalingumu jau galėjome Alytuje, Trakuose, Šiauliuose įsiplieskus gaisrams… Tai, kad komitetui pritarus mano pataisai dėl aiškaus ir griežto sutvarkytos ir perdirbtos padangos apibrėžimo, rimtai sunerimo ir pradėjo skambinti iki šiol neskaidrią veiklą vykdę jų tvarkytojai, man aiškiai byloja, jog einu teisingu keliu.

Priimta ir jau įsigaliojo mano pataisa dėl mažosios renovacijos projektų. Pataisa numato kompensacijas gyventojams, nusprendusiems savo daugiabučiuose namuose pertvarkyti tik šilumos punktus ir šilumos perskirstymo sistemas, apsisprendžiant brangiai kainuojančią fasado ir kompleksinę renovaciją atidėti vėlesniam laikui. Tai leidžia gyventojams renovaciją vykdyti etapais, su galimybe vėliau gauti likusią valstybės kompensacijos dalį kompleksiškam daugiabučio gyvenamojo namo atnaujinimui ar radus pigesnį ir patogesnį variantą už savas lėšas susitvarkyti fasadą, stogus, langus.

Pritarta pataisai įtraukti Valstybinių miškų urėdiją į neprivatizuotinų objektų sąrašą, taip po įvykdytos urėdijų reformos sukūrus vieną įmonę užkirstas kelias bet kokioms prielaidoms, pagundoms ar užlėptiems ketiniams ateityje privatizuoti valstybei priklausančius miškus. Pritarta pluoštinių kanapių įstatymo pataisoms, įteisinančioms viso pluoštinės kanapės augalo perdirbimą, taip atveriant kelius ūkininkams ir kitiems verslo subjektams kurti didesnės pridėtinės vertės ir eksportui paklausius, pelningus produktus iš pluoštinių kanapių.

Galiausiai, išeinant iš COVID-19 pandemijos sukeltos krizės, pavyko iškovoti galimybę dvigubai didesne suma paremti po karantino Europos žaliojo kurso principus atitinkančia veikla užsiimančius verslus (tarp jų smulkaus remonto, nuomos, naudotų daiktų prekybos, dviračių gamybos, ekologines įmones), taip teikiant prioritetą pažangių, perspektyvių verslų rėmimui ir vystymui.

Kokie buvo pirmieji mėnesiai Seime? Kas suteikdavo stiprybės, o kas versdavo savęs klausti: ir ko aš čia ėjau?

Man niekada nekilo mintis, kad į Seimą buvo eita be reikalo. Aiškiai žinojau, kur atėjau, buvau pasiruošusi atlaikyti bet kokius išbandymus ir įveikti visas kliūtis. Tiesą sakant, darbą Seime įsivaizdavau būsiantį žymiai sunkesniu. Tačiau norėjosi greitesnio sprendimų priėmimo proceso, staigesnio rezultato, erzino ilgos, dažnai tuščios, savigyriškos kalbos ir niekur nevedančios diskusijos, orientuotos ne į produktyvumą, o dažnai naujų iniciatyvų užgniaužimą. Esu revoliucinės sielos žmogus, todėl kartais jaučiausi smaugiama tokių darbo sąlygų. Tačiau bėgant laikui supratau, jog neprivalau leistis palaužiama egzistuojančios tvarkos, išsiugdžiau kantrybę, ir nuo tada nesilioviau atkakliai ir užtikrintai dirbti savo siekių link. Stiprybės išmokau semtis iš užsibrėžtų tikslų pasiekimo, efektyvių rezultatų. Tais momentais jaučiamas pergalės skonis tapo puikiausia mano motyvacija kelti sau vis naujus tikslus ir nenuleisti rankų. Užtikrinta savo teisumu, galėjau drąsiai žengti toliau, žinodama, jog kovota buvo ne veltui. Kaskart įrodžiusi, kad ir vienas lauke gali būti pergalingas karys, priverčiau liežuvius prikąsti visus nuolat bambančius ir sistemos ydas apraudančius skeptikus. Tai manyje kurstė revoliucionierę ir neleido palūžti net akimirkomis, kai nesulaukdavau taip reikalingo kolegų supratimo ir palaikymo.

Kada pasijutote, kad Seime jaučiatės tvirtai? Galbūt prisimenate tą atvejį?

Meluočiau sakydama, kad čia niekada visai nesijaučiau trapiai ir neužtikrintai. Nors, į Seimą atėjau su pakankama patirtimi valstybės tarnyboje ir žinodama, kokiems iššūkiams turiu pasirengti, tačiau netrūko nemalonių staigmenų. Skaudžiausi būdavo susidūrimai su absurdiškomis, sveiku protu nesuvokiamomis kliūtimis, kurias buvau priversta įveikti. Buvau šokiruota, kiek daug tokių duobių ir barjerų mano kelyje padėjo mano iniciatyvų nesėkme suinteresuoti veikėjai. Dvasiškai sunkūs buvo ir momentai, kai tekdavo iš peties paplušėti, įtikinėjant net savo frakcijos kolegas. Būta nevilties akimirkų, skaudžių nusivylimų, dar skaudesniu nudegimų… tačiau visuomet laikiausi principo, kad suklupęs ir atsistoti pajėgęs žmogus yra stipresnis už tą, kuris niekada nebuvo parblokštas ant kelių. Iššūkiai užgrūdina, o kuo stipresne jų dėka tapau, tuo menkesnės šios kliūtis palengva ėmė atrodyti. Tebuvo laiko klausimas.

Viena įsimintiniausių akimirkų buvo didelio pasipriešinimo sulaukęs pats pirmasis mano projektas dėl pakuočių užstato sistemos išplėtimo, įtraukiant vyno ir stipraus alkoholio tarą. Prekybininkų ir atliekų tvarkytojų puolimas buvo toks agresyvus, kad dalis kolegų net bandė mane perkalbėti atsitraukti, tačiau nors tribūnoje man buvo užduota daug suktų ir piktų klausimų bei pažerta menkai pagrįstos kritikos, atsilaikiau drąsiai ir profesionaliai. Mano, šviežiai iškeptos Seimo naujokės, pristatymas buvo įvertintas kaip labai stiprus, o projektui galiausiai buvo pritarta po pateikimo. Pasijaučiau neįveikiama. Šį pakylėjimą vainikavo ilgamečio Seimo nario, politikos vilko Algimanto Salamakino išreikšta pagarba: „Na bet tu ir kieta, atlaikei!“ Tai buvo didžiulis komplimentas man, galutinai užtvirtinęs mano ryžtą, kuris nuo tada nesiliovė augti ir daryti mane stipresne. Tikiu, kad kovoju ne veltui. Tokia jau aš – nepataisoma, nepailstanti optimistė.

Dirbant Seime, Jūsų siekių sąrašas neabejotinai pildėsi. Kokiomis problemomis, apie kurias anksčiau galbūt nesusimąstydavote, papildėte savo veiklos lauką?

Rūpinimąsi miškų sektoriaus problematika papildė žaibiškai mane į savo aktualijas įtraukęs atliekų sektorius, atvėręs akis netikėtoms jį jau ne pirmus metus kamuojančioms ydoms. Jis netruko tapti pagrindiniu mano veiklos prioritetu. Manau, kad šiame kovos fronte pavyko pasiekti tai, dėl ko daugelis praeityje paskubėjo nuleisti rankas. Padangų atliekų sutvarkymo tema jau tapo viena iš mano vizitinių kortelių; čia pasiekiau reikšmingų pergalių.

Naujoji Europos žaliojo kurso strategija, ekologinius iššūkius paverčiant naujos kartos ekonomikos varomąją jėga, tapo dar vienu mano interesu šios kadencijos metu. Žaliasis kursas yra orientuotas į technologiškai pažangių, ekologiškai ir socialiai atsakingų verslų skatinimą. Mano ir daugelio užsienio ekspertų vertinimu, tokių verslų puoselėjimas ir rėmimas Lietuvoje gali mūsų šaliai suteikti unikalų konkurencinį pranašumą prieš kitas šalis, delsiančias investuoti į ateityje neišvengiamai nauju standartu tapsiančias gamybos technologijas. Pastaruoju metu siekiu, kad Lietuva pasinaudotų šia galimybe ir taptų kelrode žvaigžde kitoms regiono ekonomikoms, o gal net visiems Vakarams. Kai kam tai gali skambėti kaip idealistinė, gal net utopinė idėja, tačiau iš tiesų šis kursas yra grįstas labai paprastais, ir tuo genialiais, principais – aktyvesnis atliekų perdirbimas reiškia mažesnę aplinkos taršą, o parama smulkiesiems verslams, pajėgiems lanksčiau modernizuoti savo gamybines technologijas, duos efektyviausią investicinį atsiperkamumą, kurs naujas darbo vietas. Pati remiu tokius verslus kasdieniame gyvenime – štai, neseniai įsigijau estų gamybos suknelę, pasiūtą iš antrinių žaliavų tekstilės. Tai ne tik sparčiai madų pasaulyje populiarėjantis dizaino sprendimas, tačiau ir aplinkai draugiškas pirkinys, kurį sudėvėjus bus galima perdirbti į kitą gaminį, o ne mesti jį į sąvartyną. Tai puikus pavyzdys gamybos proceso, kuriuo turėtų būti grindžiama naujosios kartos pramonė, ką jau bekalbėti apie tokias fantastiškai skambančias, tačiau šiandien jau sėkmingai taikomas technologijas kaip žaliavų atgavimas iš naudotų padangų ar plastiko atliekų. Esu pasirengusi kūju griauti visas sienas, užstojančias mums kelią į šią technologinę pažangą – sienas, kurias sumūrijo ir akylai saugo nuo seno mūsų šalies pramonėje įsitvirtinę ir jau apsamanoti savo komforto zonoje spėję veikėjai, viešai reiškiantys skeptiškumą naujų technologijų atžvilgiu, bet iš tiesų viso labo bijantys keistis kartu su laikais, ir linkę toliau semtis pelną mūsų visų aplinkos sąskaita. Viliuosi jėga išjudinti technologinę mūsų pramonės modernizaciją, ir užkirsti kelią tolesniam disponavimui pasenusiomis, taršiomis ir nenašiomis gamybos bei perdirbimo priemonėmis. Esu pasirengusi dėl to kovoti visa širdimi.

Žinau, kad visada stengiatės maksimaliai atsiduoti savo iškeltiems tikslams, tačiau vieni darbai pavyksta geriau, kiti – prasčiau. Kokius savo darbus vertinate geriausiai ir kodėl?

Geriausiai vertinu tuos darbus, kurie pasiekė apčiuopiamą rezultatą. Tai iškovotas padangų tvarkymo išskaidrinimas, uždraustas degintinų atliekų importas, pirmieji žingsniai žaliojo kurso principus atitinkančių verslų skatinimo link. Blogai vertinu tai, kad nepavyko sustabdyti perteklinių atliekų deginimo jėgainių statybos. Vienos iš šių trijų jėgainių mums tikrai nereikėjo, tačiau Aplinkos apsaugos komitete atliekų degintojų lobizmas buvo stiprus ir koordinuotas, gavęs palaikymą Aplinkos ministerijos klerkų gretose. Kaip revanšas už šią nesėkmę, dienos šviesą, manau, dar išvys mano projektas dėl degintinų atliekų kiekių apribojimo, ir šį stabdį žiedinės ekonomikos link mes įveiksime. Nepavyko išplėsti ir pakuočių tvarkymą išskaidrinusios taros užstato sistemos, įtraukiant į ją likusią stiklinę tarą. Čia taip pat nepasiduodu – teiksiu naują projektą, ir dar kartą suremsiu ragus su prekybininkais, atliekų tvarkytojais ir alkoholio pramonės atstovais, kurių spaudimo dalis kolegų Aplinkos apsaugos komitete neatlaikė. Galbūt šį kartą įkvėpsiu juos neišsižadėti viešojo intereso ir valingai pasipriešinti lobistams.

Politika – derybų ir kompromisų menas. Ar per šią kadenciją teko eiti į kompromisus? Ar tie kompromisai atitiko Jūsų lūkesčius?

Be kompromisų tikrai nebuvo apsieita. Sunkiausi jų yra tie, kurie prasilenkia su mano tikslais, charakterio savybėmis, idėjomis, principais. Gailiuosi pamynusi savo sąžinę ir kompromisiškai nusileidusi dėl Urėdijų reformos, kurios eigoje buvo padaryta daugybė klaidų… Daug ką buvo galima spręsti kitaip, užkertant kelią miškų kirtimų didėjimui, bet nepagerinusiam miškų priežiūros, miškininkų darbo rezultatų, o juo labiau jų motyvacijos, nors žadėta kelti atlygį, bet ženklią naudą gavo tik aukščiausi vadovai. Tačiau kompromisai ne visada reiškia pasidavimą – kartais tai tik taktinis, strategiškai naudingas atsitraukimas, leidžiantis mobilizuoti papildomus išteklius ir grįžti į kontrataką. Į kai kuriuos kompromisus apskritai atsisakau leistis, ypač kai kompromisinis sprendimas prieštarauja mano pamatinėms vertybėmis ir įsitikinimams – turiu savo raudonas linijas, kurių niekada neperžengiu. Galiausiai, kai kuriais atvejais maniau einanti į pagrįstą, santykinai priimtiną kompromisą, tačiau greit supratau, jog buvau apgauta… Tai jau ta šlykščioji politikos pusė, dažnai šaržuojama ir peikiama plačiojoje visuomenėje. Politikams derėtų laikytis savo pažadų, duodamų tiek kolegoms, tiek rinkėjams. Apmaudu, kad šiandien vis dar yra to nesuprantančių politikų, kuriems užsibrėžti tikslai pateisina visas įmanomas veikimo priemones. Taip pasielgusiems savo bendradarbiams esu negailestingai kritiška, ir į derybas su jais nebeinu.

Yra posakis: apsaugok, Viešpatie, nuo draugų, o nuo priešų pats apsiginsiu. Ar teko įsitikinti šio posakio teisingumu?

Tikrai teko – ir ne tik politikoje, bet ir asmeniniame gyvenime. Juk būna, kad išduoda net artimiausi draugai… Politikoje dažnai susiduriu su žmonėmis, kurie pataikauja ir dalija saldžiausius komplimentus, už nugaros slėpdami peilį. Draugai priešais ypač linkę virsti artėjant ir rinkimams, kai politiniuose ešelonuose įsigali džiunglių taisyklės. Vos pradėjus kadenciją, vienas ilgus metus Seimo kanceliarijoje dirbęs draugas perspėjo mane: „Artėjant rinkimams, kitų frakcijų atstovai taps tavo konkurentais, o tavo frakcijos kolegos – priešais“. Nepaisant šio perspėjimo, jau spėjau nemaloniai nustebti, įsitikindama šių žodžių išminimi. Norėtųsi, kad politikoje būtų konkuruojama idėjomis ir nuveiktais darbais, o ne kumščiais kovojant tik dėl privilegijos ketverius metus sėdėti minkštoje kėdėje ir sinchroniškai spaudyti mygtukus.

Politika neatsiejama nuo išdavysčių. Ko patirtis Seime išmokė Jus?

Išdavystė neišvengiamai reikalauja, kad egzistuotų tam tikri lūkesčiai ir koks nors prisirišimas prie asmens ar idėjos. Išmokau neprisirišti, nebesikliauti pažadais ir netikėti žmonėmis, kurie savo pažadus praeityje jau sulaužė. Kaip sakoma, „apgauk mane kartą – būsi kaltas; apgauk dukart – kaltas būsiu pats“. Taigi išmokau priimti karčią politikos realybę ir nebepuoselėti naivių lūkesčių politikų atžvilgiu. Tai vertinga pamoka. Tikėti gali tik savimi ir eiti savo keliu, o jei kam bus pakeliui, tie pakeleiviai, vedini abipusio intereso, noriai su tavimi bendradarbiaus. Tai pragmatiška, gal net emociškai šalta, tačiau kitoks veikimas šiandienos politikoje yra beveik neįmanomas.

Prieš tapdama politike, magistrantūrą studijavote Vokietijoje, Martino Liuterio vardo Halės Vitenbergo universitete. Studijų kryptys – ekonomika ir ekologija. Kaip manote, ar ekologiška aplinka gali rastis ir egzistuoti be žmogaus vidinio ekologiškumo?

Bijau, kad negali. Viskas priklauso nuo mūsų vidinių nuostatų. Galime pasipuošti žaliausiais plakatais ir skanduoti lozungus apie perspektyvias idėjas, bet jei stokosime dvasinio elologiškumo, net geriausiai skambančios idėjos pasitarnaus tik savanaudiškiems tikslams, iškreipiant ir sau patogia linkme pakreipiant pačią idėją. To pavyzdžių šiandien apstu. Politikoje privalu išugdyti natūralią pagarbą viešajam interesui, o vidinį ekologiškumą kitiems įkvėpti savo pačių asmeniniu pavyzdžiu.

 

Kalbino Karolina Baltmiškė

 

Užs. Nr. VV-88

Share Button

Komentarai (0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


rugpjūčio 5, 2020

Kinija ir ES   Faktas:   ES ir Kinijos derybininkai aptaria pandemines ir postpandemines bendradarbiavimo galimybes.   Diagnozė:   Derybų […]

rugpjūčio 3, 2020

Jei kas dar dejuoja dėl tos pandemijos ir ja baisisi, geriau tegu nusiramina. Juk gavome tai, ko esame verti. Šikšnosparniai […]

rugpjūčio 3, 2020

Mažos tautos kompleksas ne vienintelis, trukdantis lietuviui gyventi. Jų yra ir daugiau. Vieną nemaloniausių vadinčiau tautinės išdavystės tradicija. Geri lietuviai […]

liepos 29, 2020

Ukraina Faktas: Rusijos ir Ukrainos pasiuntiniai (dalyvaujant ESBO) pasirašė paliaubas Donbase. Diagnozė: Paliaubos pačios savaime yra gražus žodis, kuris reiškia […]

liepos 29, 2020

Vilniuje LR Susisiekimo ministerijos kvietimu susitikti su „Rail Baltica“ projektą įgyvendinančių ir koordinuojančių įstaigų atstovais susirinko merai, kurių savivaldybėse bus […]

liepos 29, 2020

Sovietų Sąjungą sugriovė ne Vakarų civilizacija. Ne paslaptis, kad Vakarai Sovietų nemėgo, ne paslaptis, kad ir bijojo, tačiau Vakarų civilizacija […]

liepos 27, 2020

Liepos 23 dieną Prezidentūroje susirinkusiems Vyriausybės, Finansų ir Vidaus reikalų ministerijų, Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovams, merams ir ekspertams  buvo pristatytas […]

liepos 25, 2020

Visa Vidurio Europa gyvena nerimo karalystėje, kuri vis dažniau vadinama Ahedonijos vardu. Ahedonija – nesugebėjimas džiaugtis. Še tau kad nori. […]

liepos 25, 2020

Dabartinis Europos Parlamentas tikrai labai ryžtingas ir principingas. Tą matėme tvirtinant naujosios Europos Komisijos sudėtį, kai europarlamentarai kėlė pačius aukščiausius […]

liepos 24, 2020

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvavo Sumnerio Welleso deklaracijos 80-ųjų metinių minėjime. 1940 m. liepos 23 dieną paskelbta deklaracija Jungtinių […]

liepos 23, 2020

Anos vasaros pabaigoje (taigi, dar gerokai prieš pandemiją) teko dalyvauti vakarėlyje, kurio daugumą sudarė piliečiai, vadinę save inteligentais-humanitarais (kiti sakė, […]

liepos 22, 2020

Ses. dr. Fausta Palaimaitė SF nominuota Europos piliečio apdovanojimuose už solidarumo visuomenėje bei socialinės integracijos skatinimą. Su įkalintais nepilnamečiais bei […]

liepos 22, 2020

Ar Europos Vadovų Tarybos derybose mūsų šalies Prezidentui pavyko išsiderėti Lietuvai palankų ateinančio laikotarpio daugiametį ES biudžetą? Viešojoje erdvėje jau […]

liepos 22, 2020

Armėnija/Azerbaidžanas Faktas: Ginkluoti susirėmimai tarp abiejų šalių vyksta pasienyje, nuošaliai nuo Kalnų Karabacho. Diagnozė: Ginkluoti susirėmimai patys savaime nėra nieko […]

liepos 21, 2020

Diskusijos, kada padangos atliekos gali būti vadinamos perdirbtomis, artėja prie konkrečių sprendimų. Seimo Aplinkos apsaugos komitetas pritarė Virginijos Vingrienės pataisai, […]

liepos 21, 2020

Briuselyje po penkias paras vykusių diskusijų baigėsi paskutinis derybų dėl  ES daugiametės finansinės perspektyvos ir Europos Gaivinimo ir atsparumo fondo, […]

liepos 21, 2020

Prieš kelias dienas Seime Aplinkos apsaugos komitete Virginijos Vingrienės iniciatyva parlamentinė kontrolė aiškinosi Pilaitės Nadruvos parko išsaugojimo, apginant jį nuo […]

liepos 19, 2020

Reikia ar nereikia blokuoti nedraugiškų šalių TV kanalus ir kitas informacines priemones? Diskusija vyksta jau ne pirmus metus, vyksta labai […]

liepos 19, 2020

Turime tris valstybingumą pabrėžiančias dienas. Viena jų mini dabartinės respublikos gimimą, kita – šimtmetinę jos pirmtakę, trečia – tą Lietuvą, […]

liepos 16, 2020

Dauguma susiriesdami tvirtina, kad mūsų mažėja. Išmirštame, nes nebežinome iš kur atsiranda vaikai, išvažiuojame ieškoti laimės, nebenorime prisiminti esą lietuviško […]