Žalieji: Vyriausybės atsisakymas atšaukti miškų kirtimo normos didinimą signalizuoja apie stambios medienos pramonės interesų protegavimą

Šiandien Vyriausybė atsisakė tenkinti žaliųjų atstovės Ievos Budraitės pateiktą ir beveik 20 tūkst gyventojų palaikymo sulaukusią peticiją, kuria reikalauta atšaukti pernai priimtą Vyriausybės sprendimą didinti metinę valstybinių miškų kirtimo normą. Peticijos autoriai Vyriausybės argumentaciją vertina kaip dar vieną bandymą dangstyti kyšančius interesus.

2018 m. rugsėjo pabaigoje Lietuvos žaliųjų partijos atstovė Ieva Budraitė pateikė Vyriausybei peticiją, kurią pasirašė daugiau nei 20 tūkst. gyventojų. Peticijoje buvo reikalaujama atšaukti sprendimą valstybinių miškų pagrindinių miško kirtimų normą 2019- 2023 metams padidinti 6 proc., iki 11,85 tūkst. hektarų, ir palikti iki tol galiojusią metinę miškų kirtimo normą.

„Kai sulaukę labai didelio visuomenės palaikymo pateikėme peticiją, reikalaujančią atšaukti tokį nepamatuotą ir potencialiai pavojingą sprendimą didinti kirtimų normą, nesitikėjome, kad šis klausimas taip užsitęs. Tik kovą buvome pakviesti į Vyriausybės peticijų komisijos posėdį plačiau aptarti šį klausimą, ten išdėstėme visus argumentus ir buvome patikinti, kad klausimas išsispręs, kai bus paskirtas naujas Aplinkos ministras, tuomet bus vystomas dialogas, visuomenės atstovai bus įtraukti į diskusiją. Tačiau jokių diskusijų taip ir nesulaukę šiandien, t.y. beveik po metų nuo peticijos pateikimo, išgirdome apie Vyriausybės priimtą sprendimą, kuris akivaizdžiai kelia abejonių jo motyvų skaidrumu“, – situaciją komentavo peticiją pateikusi Lietuvos žaliųjų partijos pirmininko pavaduotoja Ieva Budraitė.

Anot Lietuvos žaliųjų partijos pirmininko Remigijaus Lapinsko, dar birželio mėnesį Vyriausybės peticijų komisijos atsiųstame paaiškinime teigiama, kad reikalavimai nebus tenkinami, nes sprendimas buvo priimtas remiantis Miškų ūkio konsultacinės tarybos nuomone, kurioje daugumos persvara siūlymui didinti kirtimų normą buvo pritarta. O į komisijos sudėtį įeina visų Lietuvos miškų mokslų institucijų atstovai, todėl nėra pagrindo abejoti jų kompetencija.

„Iš pirmo žvilgsnio toks argumentas gal ir pasirodytų įtikinamas, tačiau žinant realią situaciją – tai tik dar vienas įrodymas, kad Vyriausybė visais įmanomais būdais siekia dangstyti savo atstovaujamus interesus. Kadangi pats dalyvavau minimos konsultacinės tarybos sudėtyje, puikiai žinau situaciją.

Dauguma jos narių pritarė Vyriausybės priimtam sprendimui, vos keturi nariai (tarp jų ir aš) tokiam siūlymui prieštaravo ir balsavo už siūlymą nedidinti miškų kirtimo normos. Noriu atkreipti dėmesį, kad komisijos sudėtyje mokslininkų buvo mažuma – vos 3 atstovai iš 16, visi kiti – miško savininkų, medienos pramonės, naujosios Valstybinės miškų urėdijos, Valstybinės miškų tarnybos ir Aplinkos ministerijos atstovai. Todėl teiginys, kad mokslas pritarė miškų kirtimo normos didinimui yra akivaizdžiai neteisingas: sprendimui didinti miškų kirtimo normą pritarė verslo ir Aplinkos ministerijos struktūrų atstovai“, –  teigė R. Lapinskas.

Plačiau komentuodamas valstybinių miškų valdymo reformos eigą, R. Lapinskas reiškia abejonę, ar aplinkosauga valstybiniuose miškuose šiuo metu apskritai yra Aplinkos ministerijos ir Valstybinės miškų urėdijos prioritetų sąraše.

„Spauda mirga nuo pranešimų apie nepatenkintus miško darbų rangovus, kuriems darbų įkainiai negarantuoja jokios veiklos perspektyvos, pačioje valstybinių miškų sistemoje po reformos gerokai trūksta miškininkų ir miško darbininkų, o perdėtas biurokratizmas (kuris įvestas, matyt, siekiant suvaldyti situaciją) „užmuša” bet kokią darbuotojų iniciatyvą ir norą teikti pasiūlymus procesų tobulinimui. Pagaminta mediena, laukdama per retai vykstančių pardavimo aukcionų, genda, o pats pardavimo procesų tobulinimas, atrodo, eilinį kartą nukreiptas į viešai nereiškiamų interesų tenkinimą. Mano vertinimu, ši, labai didelė ir kompleksinė miškų valdymo, ūkininkavimo juose ir aplinkosaugos klausimų sprendimo problema vis dar lieka „sujaukta”, be aiškios vizijos ir krypties. Tik bekompromisis viešumas, skaidrumas, mokslo ir visuomenės įtraukimas į reformos procesą galėtų reformos rengėjams padėti susitvarkyti su šia problema”, – teigė R. Lapinskas.