5 mitai, dėl kurių vedybinės sutartys Lietuvoje – dar retenybė: kuo iš tiesų naudingas toks dokumentas?
Santuoka dažniausiai yra siejama su romantiniais jausmais, todėl bendrą gyvenimą kurti planuojančioms poroms neretai yra sunku kalbėti apie materialinius tokio žingsnio aspektus. Tai atsispindi ir vedybinių sutarčių statistikoje – Registrų centro duomenimis pernai Lietuvoje jų buvo užregistruota tik 1 678, o šiemet – 1 580. Be to, netrūkta su šiomis sutartimis susijusių mitų, dėl kurių vengiama ryžtis tokiu būdu apsibrėžti tam tikrus materialinius klausimus, kurie neišvengiamai yra kiekvienos santuokos dalimi. Taigi, kokie mitai, susiję su vedybinėmis sutartimis, vyrauja visuomenėje?
Mitas nr. 1 – vedybinė sutartis apsaugo tik turtingesnę pusę
Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad vedybinė sutartis, visų pirma, yra skirta apsaugoti daugiau turto turintį sutuoktinį. Visgi tai netiesa. Sutartis gali būti naudinga abiem santuoką sudarantiems asmenims. Pavyzdžiui, į vedybinę sutartį gali būti įtraukta nuostata, kad skyrybų atveju finansiškai labiau pažeidžiamas sutuoktinis gautų tam tikro dydžio vienkartinę ar mėnesinę kompensaciją pinigais ar kitu turtu. Taip gali būti apsaugotas, tarkime, toks sutuoktinis, kuris dėl šeimos gerovės dirbo gerokai mažiau, nepabaigė norimų mokslų. Taigi, vedybinė sutartis gali būti sudaryta pagal konkrečius kiekvienos poros poreikius ir atitikti abiejų sutuoktinių interesus.
Mitas nr. 2 – vedybinė sutartis reikalinga tik skyrybų atveju
Dažnai pasiūlymas sudaryti vedybinę sutartį priimamas kaip neužtikrintumo dėl santykių ir santuokos tvirtumo išraiška. Nors vedybinė sutartis išties gali labai palengvinti skyrybų procesą ir sumažinti jo teisines išlaidas, tačiau tai tikrai ne vienintelė situacija, kurioje toks dokumentas gali būti naudingas.
Ikivedybinė ar povedybinė sutartis gali aiškiai apibrėžti abiejų sutuoktinių finansinius įsipareigojimus ir jų ribas. Tai padeda sumažinti konfliktų dėl finansinių klausimų tikimybę. Be to, tokios sutartys gali apsaugoti turtą, įgytą iki santuokos pradžios. Pavyzdžiui, norint apsaugoti paveldėtą nekilnojamąjį turtą nuo potencialių sutuoktinio kreditorių išieškojimo, sutartyje galima apsibrėžti nuostatas, kad tiek paveldėtas nekilnojamas turtas, tiek jo vertės prieaugis visuomet bus vieno iš sutuoktinių asmeninė, o ne bendroji nuosavybė, kaip kad savaime būtų tokios sutarties nesudarius.
Mitas nr. 3 – vedybinė sutartis galioja amžinai
Viena iš baimių, dėl kurios dažnai vengiama pasirašyti vedybinę sutartį, yra manymas, kad toks dokumentas pasirašomas visam gyvenimui, o jo nuostatos galios amžinai. Tai taip pat netiesa. Kaip ir bet kurios kitos sutartys, vedybinės sutartys gali būti pakeistos ar panaikintos šalims sutarus. Tad jei pasikeičia šeimos finansinės, socialinės ar bet kokios kitokios aplinkybės, sutartis gali būti keičiama bendru sutuoktinių sutarimu. Be to, vedybinė sutartis bendru sutuoktinių sutarimu gali būti bet kada nutraukta. Tuomet vėl pradeda galioti bendrosios jungtinės nuosavybės režimas, kuris visą sutuoktinių įgyjamą turtą priskiria bendrajai sutuoktinių nuosavybei.
Mitas nr. 4 – vedybinė sutartis skirta tik turto dalyboms
Nors pagrindinis vedybų sutarties tikslas paprastai yra turto režimo nustatymas santuokoje, tokiame dokumente gali būti aprašomi ir kiti tarpusavio turtiniai santykiai. Vedybų sutartis gali nustatyti abiejų šalių teises ir pareigas, susijusias su turto tvarkymu, vienas kito išlaikymu, dalyvavimu tenkinant šeimos materialinius poreikius ir padengiant išlaidas. Sutartis taip pat gali reglamentuoti turto padalijimo būdą ir tvarką, jei santuoka būtų nutraukta. Pavyzdžiui, sutartyje galima numatyti, kad kiekvieno sutuoktinio pinigai ir nekilnojamasis turtas yra jo asmeninė nuosavybė, o taip pat aiškiai apibrėžti, kokias finansines pareigas šeimoje turi kiekvienas asmuo – kas yra atsakingas už automobilio įsigijimo įmokas, o kam tenka komunalinės būsto išlaidos, ir pan.
Mitas nr. 5 – vedybinė sutartis reguliuoja tik sutuoktinių tarpusavio santykius
Vedybinės sutartys dažniausiai apima tik sutuoktinių tarpusavio turtinių ir neturtinių santykių reguliavimą, tačiau tokiose sutartyse gali būti aptariami ir kiti klausimai. Vedybų sutartis gali nustatyti, kaip bus išlaikomas nepilnametis vaikas. Pavyzdžiui, sutuoktiniai gali susitarti, jog kiekvienas iš tėvų privalo pagal galimybes prisidėti prie vaiko poreikių tenkinimo. Taip pat gali būti nustatoma, jog būtinuosius nepilnamečio poreikius viršijančios išlaidos turės būti atlyginamos tik vieno iš sutuoktinių. Be to, vedybinė sutartis leidžia susitarti, jog sutuoktinių ginčas dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo visada bus nagrinėjamas tik pasirinktos valstybės teismuose, nepaisant vaiko gyvenamosios vietos. Tokios nuostatos ateityje gali itin palengvinti ginčo procesą bei patirti mažiau teisminių išlaidų.
Tad, priešingai populiariam įsitikinimui, vedybinė sutartis nėra paprasčiausiai įrankis apsaugoti vieną iš sutuoktinių skyrybų atveju. Tai – įvairiems poreikiams pritaikomas ir turto dalybomis neapsiribojantis dokumentas. Sutuoktiniams sąžiningai ir atvirai bendradarbiaujant sudaromos vedybinės sutartys gali suteikti šeimai daugiau finansinio stabilumo ir aiškumo, o kartu sustiprinti pasitikėjimą bei santykių skaidrumą.
