Kauno Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčia atšventė 25 metų jubiliejų

Sekmadienį, kovo 26 d., įvyko Kauno Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčios 25 metų atšventinimo jubiliejus. Renginio metu po Šv. Mišių ir sakralinės muzikos koncerto pristatytos dvi monografijos: prof. dr. Vaidos Kamuntavičienės ,,Kauno benediktinių vienuolyno istorija XVII – XX a. pradžioje“ (I tomas) ir dr. Aušros Vasiliauskienės ,,Kauno  benediktinių vienuolyno ansamblio meninė savastis“ (II tomas). 

Kauno benediktinių vienuolynas įsikūręs Kauno senamiesčio pakraštyje, netoli Nemuno ir Neries santakos. Ansamblio dominantė – Šv. Mikalojaus bažnyčia, pastatyta XV amžiuje. Šv. Mikalojaus bažnyčia reprezentuoja vieną iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių gotikinės architektūros pavyzdžių ir yra vienas iš originaliausių Kauno miesto kultūros paveldo objektų.

Pirmosios benediktinės čia atvyko Kauno pavieto bajoro Radvilos Našlaitėlio kelionės į Jeruzalę bendražygio Andriejaus Skorulskio kvietimu XVIII a. pradžioje. Benediktinių vienuolynas formavosi palaipsniui ir per įvairius istorinius laikotarpius įgijo originalių bruožų. Šv. Mikalojaus bažnyčia išsiskiria meniniu požiūriu turtingu interjeru. Bažnyčios vidaus erdvę puošia trijų tipų gotikiniai skliautai: tinklinis (presbiterijoje), krištolinis (zakristijoje) ir žvaigždinis (koplyčioje). Šv. Mikalojaus bažnyčia turi asimetrinį planą ir yra lyginama su seniausiomis nuo XIII a. II ketvirčio Vokietijoje paplitusiomis tokio tipo nedidelėmis gotikinėmis šventovėmis. Šv. Mikalojaus bažnyčios sienas puošia keletas XVII – XX a. pabaigos tapybos darbų. Joje išlikęs barokinis Šv. Benedikto XVII – XVIII a. altorius, vertingas savo drožyba. Bažnyčios sienas puošia meniniu požiūriu svarbios neogotikinės stilistikos Kryžiaus kelio stotys, sukurtos XX a. 9 -10 dešimtmetyje. Kryžiaus kelio stočių reljefai sukurti pagal austrų tapytojo Josepho Fuhricho (1880-1876) ikonografinį modelį, kurį apibūdina Kristaus kančios kelią vaizduojantys siužetai įkomponuoti į taip vadinamo ,,spygliuotojo keturlapio“ formas, kurių viršus užsibaigia kryžiumi.

Šv. Mikalojaus bažnyčioje išlikę garsieji Liudo Truikio vitražai, vaizduojantys adoruojančius angelus. Vitražai buvo užsakyti Miunchene, Franzo Mayerio vitražo ir mozaikos studijoje. Modernus sprendimas palietė ir Didįjį adoracijos altorių, kurio projektą parengė Liudas Truikys, atsisakęs retabulo ir pagrindinį dėmesį sutelkęs į altoriaus stalą. Altoriaus minimalistinį meninį sprendimą išryškino baltame pailgo stačiakampio formos mensos priekiniame fone iškaltas reljefinis Kristaus veido atvaizdas, turintis sąsajų su Turino drobule.

Priešingi bizantinių bruožų turintiems Liudo Truikio kūriniams, bažnyčios stačiakampius choro langus puošia tautinio stiliaus šalininko V. Bičiūno vitražai.

Pirmieji Šv. Mikalojaus bažnyčios interjero modernėjimo požymiai susiję su inžinierių Aleksandro Gordevičiaus bei Karolio Reisono architektūriniais sprendimais.

Šv. Mikalojaus titulo bažnyčios yra vienos iš seniausių ir dažnai statomos šalia uostų, nes Šv. Mikalojus yra jūrininkų, uosto krovikų, keliautojų, pirklių grūdais globėjas.

Tikėtina, kad šis sakralus kultūros paveldo objektas pamažu atsiskleis visu savo unikalumu ir suteiks daugiau prasmės Kauno miesto sakraliam bei kultūriniam kontekstui.