29-ajame Pasaulio folkloro festivalyje Prancūzijoje skambėjo ir lietuviška muzika
Liepos 19–28 d. Alytaus jaunimo centro dainų ir šokių ansamblis ,,Tarškutis“ (mokytojai Rima ir Leonidas Moisejenkos) kartu su tautinių šokių kolektyvu ,,Narpulis“ iš Santaikos (vadovė Rasa Navakauskienė) ir Alytaus jaunimo centro baleto studija „Jete“ (mokytoja Raminta Parchomenkienė) išvyko į Pietų Prancūziją dalyvauti 29-ajame tarptautiniame Pasaulio folkloro festivalyje. Keliaudami ne tik grožėjomės nuostabiais Vokietijos, Prancūzijos vaizdais pro autobuso langus, bet galėjome pasivaikščioti Drezdeno, Mitelvirio (pranc. Mitelwihr) miestų gatvėmis, alėjomis, parkais.
Atvykę į Bedarjė (pranc. Bedarieux) miestą, kuriame gyvena per 6 500 gyventojų, susipažinome su festivalio organizatoriumi Raymondu Galtjė (Galtier) ir šeimomis, kurios mums suteikė pastogę ir pasirūpino, kad viešnagė būtų įsimintina. Laisvu laiku šeimos aprodė miestelio apylinkes, nuostabią panoramą, kvapą gniaužiančius kalnus. Raymondas (Remi) parodė savo šeimos muziejų, jame išsaugoti autentiški XIX–XX a. daiktai, batų siuvyklos ir ratų gamyklos įrankiai ir dirbiniai: įvairiausioms progoms skirtos suknelės ir net šiuolaikinių garsių mados pasaulio vardų – – Gucci, Dior, Channel – pirmieji bateliai. Pastebėjome, kad šioje šalyje šeimos ir giminės istorija labai vertinama, branginama ir puoselėjama – vietiniai tuo didžiuojasi.
Nors dienotvarkė buvo suplanuota, tai netrukdė keliauti ir linksmai leisti laiką. Aplankėme Bezjė (pranc. Beziers) miestą, jo senamiestį ir XIV a. katedrą. Turėjome galimybę apžvelgti Bezjė nuo katedros bokšto. Nuostabi ir įsimintina tapo kelionė prie žymaus statinio – Gardo tilto. Šį akveduką I a. pirmojoje pusėje pastatė romėnai. 49 m aukščio ir 274 m ilgio akveduku buvo tiekiamas vanduo Nimo miestui. Statinį sudaro 6 apatinės, 11 vidurinių ir 35 viršutinės arkos. 1985 m. jis įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Statinys kuo puikiausiai išsilaikęs iki mūsų dienų, o Gardo upė ne tik suteikia kvapą gniaužiantį vaizdą, bet ir atvėsina kaitros išvargintus atvykėlius.
Vėliau Pernes les Fontaines miestelyje žavėjomės įspūdingais fontanais, jų čia yra net 41, istoriją primenančiomis gatvelėmis, Langedoko (Languedoc) regiono tautiniais kostiumais. Mūsų laukė ir dar viena ekskursija Avinjono mieste. Turbūt tik nedaugelis žino, kad 1309–1423 m. šiame jame rezidavo popiežiai. Avinjono popiežių rūmuose prieš daugybę metų gyveno net devyni popiežiai. Įdomi ekskursija po rūmus, menininkų parodos juose ir popiežių istorija ilgai liks atmintyje, kaip ir Avinjono Sen Benzė tiltas ir jo istorija. Sen Žervė (St. Gervais) miestelyje aplankėme Šv. Jurgio piligrimų kelio koplyčią – joje negalėjome atsistebėti net 20 m. vietinio vyro įrengta judančių statulėlių paroda, vaizduojančia visų gyventojų, amatininkų gyvenimą. Ekskursijos praplėtė mūsų akiratį ir suteikė dar daugiau žinių apie nuostabiąją vyno šalį. Sužinojome, kad iki XIII a. Langedokas (Languedoc) – istorinis ir kultūrinis Pietų Prancūzijos regionas buvo laisvas ir labai turtingas. Jis pasižymi specifine kultūra, o jo pavadinimą lėmė tai, kad prancūziškąjį „taip“ (oui) jie taria oc (pranc. langue – „kalba“). Šiame regione gyvenę trubadūrai kūrė dainas tik apie meilę. Netgi jų himne dainuojama apie baltais žiedais žydintį medį, augantį slėnyje prie kelio netoli kalnų. Jaunuolis prašo kalno, kad jis pamažėtų, o slėnis, kuriame jis gyvena, pakiltų aukštyn, tuomet jaunuolis pamatytų savo mylimąją, gyvenančią už kalnų. Šis jo noras išsipildo. Tačiau XIV a. Romos popiežiui nepatiko langedokų tikėjimas – katarų religija, ir jis paprašo Prancūzijos karaliaus užimti šį regioną ir pasisavinti jo turtus. Bezjė katedroje ir buvo nužudytas paskutinysis lagedokų princas, o gėlės prie jo bareljefo nešamos iki šių dienų. Langedokų vėliava yra raudonos spalvos, ji simbolizuoja pralietą kraują, o centre geltonas ženklas, reiškiantis jų kultūros saulę.
Žinoma, nepamiršome ir tikrojo kelionės tikslo – festivalio. Koncertavome Cersio, Pernes les Fontaines miesteliuose, St. Gervais senelių namuose, kur buvome labai šiltai sutikti. Žmones džiugino mūsų muzika, šokiai ir nuostabūs balerinų pasirodymai. Sužavėti žiūrovai plojo, šaukė bravo, todėl teko pakartoti ir bisui. Tikriausiai ne vienam sukėlėme pačias džiugiausias emocijas, kurios įstrigs atmintyje. Galiausiai mūsų laukė didysis festivalio koncertas Bedarjė. Jame stebėjome Bosnijos ir Hercogovinos, Prancūzijos ir Slovakijos bei Indijos kolektyvų pasirodymus. Buvo labai įdomu matyti kitus pasirodymus: šalių apdarus, šokius, klausyti jų muziką. Paskutiniąją dieną dalyvavome Bedarjė eisenoje ir klausėmės mero kalbos. Jis dėkojo už mūsų pastangas, šypsenas, suteiktas geras emocijas, istorijos ir kultūros paveldą, su kuriuo vieni kitus pažindiname, ir tuo didžiavosi. Atsisveikinę su šeimomis, kurios mumis rūpinosi visą tą laiką, sugiedoję Prancūzijos ir Lietuvos himnus bei padainavę prancūzų populiarias liaudiškas dainas, iškeliavome namų link. Pakili nuotaika, juokas ir ilgi, šmaikštūs pokalbiai lėmė, jog nė nepastebėjom, kaip grįžom į savo gintaro šalį, tėvynę Lietuvą.
Nepaprasta, prasminga kelionė į Prancūziją kiekvienam iš mūsų suteikė neįkainojamą galimybę pamatyti įspūdingą kraštovaizdį, svetingus žmones, pajusti jų šilumą, prisiliesti prie kitokios kultūros ir istorijos. Tikimės, kad ne kartą dar ten sugrįšime, todėl Prancūzijai sakėme: ,,Iki pasimatymo!“
