Lietuvoje studijuojantys ukrainiečiai prisijungė prie akcijos „Radarom!
Juos pažadino sprogimai – lygiai prieš metus studentai Daniil Chilochi ir Daria Burlaka, vaikinas ir mergina, buvo Kyjive, kai Rusija pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą. Kalbos, kad rusai puls sklandė jau kurį laiką. Pasak studentų, to buvo galima tikėtis iš Rusijos – jie nuo vaikystės žino, kas yra rusų agresija. Jie buvo dar mokiniai, kai rusai pradėjo karą Donbase. D. Burlaka, kuri tuomet gyveno Odesos regione, prisidėjo prie savanorių rinkdama paramą Donbase kovojantiems ukrainiečiams. Šį kartą tai buvo puolimas prieš visą šalį.
„Miegojau bendrabučio kambaryje, kai mane pažadino sprogimas. Susirinkome daiktus ir išbėgome į slėptuvę universitete. Ašaros, baimė. Mes išsigandome ne bombų – Kyjivo gatvėse buvo nesaugu“, – teigia D. Burlaka.
Kol Ukrainos kariuomenė stabdė rusų tankus, pasak studentų, svarbiausia buvo apsiginti miesto viduje nuo diversantų ir išdavikų, kurie pirmosiomis dienomis stengėsi perimti miesto kontrolę belaukdami rusų karių – jie bandė užimti pastatus, įvažiavimus į miestą, jie žudė žmones. Kaip teigia D. Burlaka, net slėptuvėje negalėjai jaustis saugus. Bet mieste pasirodė vis daugiau karių su Ukrainos uniformomis ir susitvarkė su diversantais. Tuo metu rusų tankai artėjo.
„Jei Kyjivas būtų kritęs pirmosiomis dienomis, būtume praradę Ukrainą. Žinojome, kad kai rusų kariai įsiverš į miestą, kiekvienas imsime į rankas ginklą, bet tuomet mums, studentams, pasakė – jūs dar vaikai, saugokite save, Ukrainą gina profesionalūs kariai. Naktimis girdėdavai nepaliaujamus šūvius. Bet žinojai, kad tai mūsų kariai gina šalį. Pakeli akis į dangų virš Kyjivo ir matai, kaip mūsų naikintuvas drąsiai stoja į kovą prieš tris. Jį vejasi, jis apsisuka ir šauna – viena, antra raketa ir rusų naikintuvai krenta. Tai jūs sakote Kyjivo vaiduoklis, o aš jį mačiau savo akimis. Mes neturime F-16, bet mūsų kariai drąsiai kovoja santykiu vienas prieš dešimt. Todėl mes atsilaikėme. Todėl mes laimėsime. Šiandien mūsų kariuomenė stipresnė nei buvo prieš metus, nes mus palaiko Vakarų šalys“, – sako D. Chilochi.
Dėl rusų agresijos šalį buvo priversti palikti milijonai žmonių
Kai rusų raketų smūgiai visoje Ukrainoje griovė gyvenamuosius namus, jie pradėjo svarstyti laikinai išvykti į užmiestį. „Sunku apie tai kalbėti. Mūsų šeima turi nedidelį vasarnamį Bučoje. Mano tėvai sakė – važiuokime į vasarnamį, ten yra rūsys. Jei būtume išvažiavę, šiandien mūsų nebūtų tarp gyvųjų. Visi, kurie gyveno Bučoje ar nuvyko ten slėptis nuo karo – visi iki vieno buvo nužudyti rusų karių“, – pasakoja studentas.
Dėl Rusijos vykdomų karo nusikaltimų, žudomų civilių, milijonai žmonių buvo priversti palikti savo šalį. Šeimos išsiskyrė, ukrainiečiai išsibarstė po visą Europą – jie negyvens su žudikais ir okupantais. Ukrainos studentams pagalbos ranką ištiesė Europos aukštosios mokyklos. Tėvai paragino ir D. Chilochi išvykti iš šalies. Studentas pateikė paraišką į Vilniaus Gedimino technikos universitetą (VILNIUS TECH). Kartu išvyko ir D. Burlaka.
„Turėjau pasiūlymų iš Vokietijos, Čekijos, Lenkijos aukštųjų mokyklų, bet pasirinkau Vilnių, nes norėjau būti kartu su savo vaikinu. Pirmosiomis dienomis ėjome pasivaikščioti po Vilniaus miestą. Čia lengva įsilieti. Gera justi palaikymą Ukrainai, bet mes nedrįstame niekam sakyti, kad esame ukrainiečiai, nes ir taip dėl mūsų padarėte labai daug“, – sako D. Burlaka.
Jai pritaria ir D. Chilochi – jie nenori, kad jų kas gailėtųsi, nes šiandien jie saugūs, bet jų šeimos, artimieji liko Ukrainoje. Daugybė ukrainiečių kasdien žūsta kare. Sunku būti toli nuo Tėvynės, bet studentai stengiasi kabintis į gyvenimą. Studijuodami abu susirado darbus – multimedijos ir kompiuterinio dizaino pirmakursė D. Burlaka dirba su Informacinių technologijų (IT) konferencijų organizavimu, ketvirto kurso IT studentas D. Chilochi susirado programuotojo darbą.
Šiuo metu D. Chilochi daug dėmesio skiria mokslui ir diplominiam darbui karo tema – jis kuria sistemą, kuri leistų kariams tiesiogiai komunikuoti su civiliais ir gauti svarbią informaciją iš jų. Civilių pagalba buvo labai svarbi Ukrainos kariuomenei šio karo metu. O D. Burlaka, kuri Ukrainoje studijavo žurnalistiką, Lietuvoje nusprendė gilintis į multimediją ir kompiuterinį dizainą, nes, pasak jos, šiandienos pasaulyje labai pravers skaitmeniniai įgūdžiai.
Ukrainiečiai dėkingi už lietuvių ir Vakarų šalių paramą
Studentai dėkingi lietuviams už paramą jų šaliai ir palaiko lietuvių pilietines iniciatyvas – pasak D. Chilochi, jis mintinai žino lietuvių nupirktų dronų vardus. Studentai palaiko ir akciją „Radarom!“ Jų teigimu, kiekviena paramos akcija yra svarbi ukrainiečiams. Šaliai svarbi ir politinė parama, todėl jie labai apsidžiaugė, kai prieš kelias dienas išreikšti paramą Ukrainai į Kyjivą atvyko JAV prezidentas.
„Buvo neįtikėtina pamatyti JAV prezidento Joe Bideno Kyjive nuotrauką. Kaip ukrainiečių politikai sakė, tą dieną Kyjivas buvo saugiausias miestas pasaulyje. Šis vizitas – tai didžiausia parama Ukrainai. Mūsų prezidentas pakvietė ir jis atvyko. Štai ką reiškia tikras lyderis“, – tvirtina studentas.
Pastaruoju metu Vakarų šalių lyderiai vis garsiau kalba apie tai, kad po karo reikėtų suteikti Ukrainai NATO saugumo garantijas, studentai palaiko šią iniciatyvą, nes, jų teigimu, su pačia Rusija neįmanoma susitarti ir primena Budapešto memorandumą. „Mes atsisakėme branduolinio ginklo mainais į saugumą. Rusija pasirašė susitarimą, nesilaikė jo. Negalime pasitikėti rusais“, – teigia D. Burlaka.
Ukrainos kryptis ir viltis – Europa
Burlaka tvirtina, kad vienintelė šalies kryptis ir viltis – Europa. Studentai džiaugiasi, kad Europos Sąjunga (ES) yra kartu su Ukraina. Karo metu buvo pradėtas Ukrainos įstojimo į Bendriją procesas. Studentai sako, kad ES visais būdais stengiasi mažinti karo daromą žalą Ukrainai – kad nesustotų ekonominiai, socialiniai šalies procesai. Jau dabar prasidėjo ir Ukrainos atstatymo darbai. Studentų manymu, prioritetą reikėtų teikti mokyklų atstatymui, kad vaikai galėtų mokytis, nes, pasak jų, vienintelis dalykas, kurį šiandien moka visi vaikai Ukrainoje – tai atskirti raketos modelį pagal gausmą. O dėl karo metu sugriauto Ukrainos istorinio paveldo jie per daug nesikremta.
„UNESCO išreiškė rūpestį dėl Ukrainos istorinio ir kultūrinio paveldo – rusai bombarduoja viską. Sugriovė bažnyčią, ir kas? Svarbiausia, kad joje tuo metu nebuvo žmonių. Kaip sakė vienas mūsų generolų, saugokime ne pastatus, saugokime žmones. Žmonės yra Ukraina. Istorinė Ukrainos atmintis yra mūsų širdyse. Ukraina bus gyva tol, kol pasaulyje bus gyvas nors vienas ukrainietis“, – teigia studentas.
VILNIUS TECH besimokantys ukrainiečiai neabejoja pergale. Tik tiek, kad jie pasiilgo namų. Nors sugriauti, bet namai. „Pamenu, užsidėdavau ausinukus ir eidavau pasivaikščioti po Kyjivą – pradėdavau nuo olimpinio stadiono ir vaikštinėdavau po centrą valandų valandas… Tai buvo mano gyvenimo dalis. Laukiu tos dienos, kai galėsiu vėl žengti Kyjivo gatvėmis vesdamas už rankos savo mylimąją“, – sako ukrainietis.
Ta diena išauš. Jie grįš. Ukraina laimės.
