Šiauliuose kyla verksmas: ar miestą papuoš klykiančios mergaitės galva?
Šiauliuose, pačiame miesto centre, prie Valstybinės Lietuvos kolegijos, nuspręsta pastatyti skulptoriaus Gintauto Lukošaičio sukurtą skulptūrą, vaizduojančią verkiančią mergaitę. Visuomenė sukruto. Nejau dabar rinksimės į Verksmo aikštę? O gal kursime turistams „Gėdos kelią“ – nuo skardinių skulptūrų iki jų išsigandusių vaikų kriokimo?
Skulptorius ir politikas Gintautas Lukošaitis, priklausantis mero Artūro Visocko politiniam sąrašui, laimėjo konkursą, kuriame jo skulptūros įgyvendinimui skirta 10 tūkstančių eurų.
Skulptorius siūlė du savo kūrinių projektus. Vienas jų – verkianti mergaitė – laimėjo. Pati skulptūros idėja sukėlė šurmulį, į kurį įsitraukė ir menininkai.
Didžiausias šios idėjos priešininkas pasirodė dailininkas, pedagogas ir įvairių performansų guru Bronislovas Rudys. Jis socialiniame tinkle sukėlė diskusiją, pats pabrėždamas, jog tokiai skulptūrai miesto centre – ne vieta.
„Iki susitikimų Šiauliuose – Verksmo aikštėje. Tai paminklas ne sudegintai mergaitei ar nuskendusiems lakūnams, o jaukiai aplinkai!“, – širdo dailininkas.
B.Rudys aiškino, kad verkiantis vaikas europiečiams yra nelaimės, nesėkmės, blogos aplinkos ženklas. „Ar šiuo motyvu stengsimės pritraukti užsienio turistus? Sisiojantys berniukai yra neutralus dalykas, kuris sukelia šypseną.
Jei viskas toliau vyks teisėtai ir kvailai, kviesiu visus nepritariančius šiam „jaukiam“ kūriniui į Prisikėlimo aikštę meninei protesto akcijai su didelėmis baltomis nosinėmis – masiniam verksmui.“
Kritikų yra ir daugiau, tačiau priekaištai skiriasi
Miesto meras Artūras Visockas liko neutralus šiuo klausimu: „Dirbu kompetencijos ribose. Procesas teisėtas. Kūrinys verčia domėtis ir reikšti nuomonę. Autoriui pavyko.“
Tiesa, interneto troliams mero diskretiškumas nepasirodė labai nuoširdus. Ypač po to, kai dėl skardinių dizainerio Viliaus Purono skulptūrų miesto galva nebuvo toks nešališkas. Troliai suskubo kurti karikatūrą.
Buvęs šiaulietis ir žurnalistas Petras Dargis pasisakymuose nestokojo sarkazmo: „Labai tiktų prie metalinės neurozės, kuri gąsdina žmones centriniame parke. Būtų siužetas: pamatė vaikas metalinę pabaisą ir paleido dūdas.“
Fotografijos muziejaus direktorė Vilija Ulinskytė buvo gerokai nuosaikesnė ir pateikė galimą klaidos variantą: „Labai miela galvutė – kai ne ant baslio. Tiesčiau ranką ją paglostyti, jei tai būtų „Kaprizas“. „Verksmas“ – klaikiausia banalybė.“
Dailininkas Dainius Trumpis taip pat nestokojo sarkazmo ir išdėstė ilgą nuomonę su verslo pasiūlymu: „Štai kodėl nesinori važiuoti niekur iš Šiaulių. Čia linksma kaip vaikų darželyje. Amatininkai siautėja po miestą, užsidėję varines karūnas, o biurokratai ploja savo mažais delniukais.
Ruošiu projektą Šiaulių turizmo informacijos centrui pavadinimu „Šiaulių gėdos kelias“. Turistinis maršrutas ves pro skardinius objektus, įskaitant ir skardinius pinigus prie savivaldybės, dedikuotus trims didiesiems prekybos centrams.
Žinoma – ir pro galingąjį menų inkubatorių. Jei kriokiančios mergos estetika ir koncepcijos nebuvimas išliks koks yra, tai mano maršrutas pasipildys dar vienu punktu.“
Paverkime, gal geriau pasidarys
G.Lukošaitis teigia, kad nebuvo jokio tikslo kurti skulptūrą, kuri sukelia jaukumo įspūdį. Taip nebuvo taikyta ir į naują „verktinių“ sąvoką – skulptūra sugalvota anksčiau.
Skulptorius sako, kad kai kurių menininkų reakcija ir argumentai kiek netikėti, tačiau savotiški ir jam patinka. G.Lukošaitis sutinka su kritika, nes skulptūros kompozicija nebuvo galutinai apgalvota. Buvo pateikta tik idėja, koncepcija.
Mergaitės galva turėtų būti natūralaus dydžio. Skulptūros aukštis – tinkamas paglostymui – apie 1,3 metro. Naudojamos medžiagos – bronza, poliruotas metalas. Skulptūra bus auksuojama.
„Tegul dabar visi verkia ir rėkia. Išsirėks – visiems ramiau pasidarys. Beje, šioje vietoje nėra aikštės net detaliajame plane“, – teigė menininkas.
G.Lukošaitis priminė, kad vaiko verksmas yra simboliškas. Kiekvienas į pasaulį ateiname ne juokdamiesi, o verkdami.
„Mūsų visuomenė yra konservatyvi blogaja prasme – bijome patys savęs. Vis bandome save retušuoti. Labiau fasadais rūpinamės, o ne mūsų gelme. Ką kaimynai pasakys! O gal geriau galvokime, kaip mes patys jaučiamės, kas esame.“
