Moksleiviai, tėvai ir mokytojai sprendė, nuo ko priklauso mokymosi sėkmė
Spalio 27 d. Pakruojo „Žemynos“ pagrindinėje mokykloje vyko forumas „Sėkmingas mokymasis – nuo ko tai priklauso?“, kuriame dalyvavo moksleiviai, tėvai ir mokytojai. Savivaldybei forume atstovavo administracijos direktoriaus pavaduotojas Marius Senulis.
Pirmiausiai apibendrintas įžvalgas šia tema pateikė Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento direktorius Aidas Aldakauskas.
Savo pranešime, kurio bendraautoriai – Regioninės politikos analizės skyriaus vedėjas Ovidijus Damskis ir Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros direktoriaus pavaduotoja (l. e. direktoriaus pareigas) Monika Bilotienė, Aidas Aldakauskas aptarė, kokios pagrindinės rekomendacijos pateikiamos Lietuvai po 2012 m. organizuoto PISA tyrimo (PISA – Programme for International Student Assessment (tarptautinis penkiolikmečių tyrimas)). Vienas iš pasiūlymų – mažinti socialinę atskirtį, taip pat didinti mokinių motyvaciją mokytis, o mokytojų dirbti, ugdyti tėvų sąmoningumą, individualizuoti ugdymą prisitaikant prie kiekvieno mokinio gebėjimų, nes Lietuva pasirinko tokį kelią, kad vienoje klasėje mokosi įvairių gabumų vaikus, nėra „išrūšiavimo“. Lektorius taip pat trumpai pristatė, kokios idėjos, aktualios ir švietimui, pateikiamos Valstybės pažangos strategijoje „Lietuva 2030“. Siekiama, kad Lietuvoje formuotųsi sumani visuomenė, sumanus valdymas ir sumani ekonomika, o viso to pagrindas – atviras, kūrybingas ir atsakingas žmogus. Ar ne per daug mokyklose susikoncentruojama į rezultatą (egzaminai, pasiekimų patikrinimai…) ir per mažai laiko skiriama prasmės, susitarimų kūrimui? Tokius ir panašius klausimus kėlė lektorius provokuodamas visus diskusijai ir paruošdamas juos grupinio darbo užduočiai, kurios metu tėvų, vaikų ir mokytojų komandos turėjo įvertinti veiksnius, jų nuomone, daugiausiai turinčius įtakos sėkmingam mokymuisi.
Pasiskirstę į 3 grupes, forumo dalyviai skaičiais nuo 1 iki 11 (1 – svarbiausias, 11 – mažiausiai svarbus) vertino 11 mokymuisi įtakos turinčių veiksnių: bendraklasių įtaka; vasaros atostogos; mokytojo dalyko žinios; sveikata; televizija; mokytojų ir mokinių santykiai; namų darbai; palikimas antriems metams, socialinė ekonominė padėtis; žinių patikrinimo dažnis, formuojamasis vertinimas. Kiekvienoje grupėje būta savų „atradimų“, tačiau bendra tendencija išliko aiški: santykiai, kuriami mokykloje, pasirodė svarbūs visoms grupėms.
Vėliau tėvų, moksleivių ir mokytojų grupės dirbo atskirose patalpose ir stengėsi atsakyti į 3 svarbius klausimus, susijusius su mokymosi sėkme ir rezultatais: dėl ko man labiausiai skauda; ką reikėtų keisti; kuo / kaip pats galiu prisidėti? Valandėlę padiskutavę ir suėję į bendrą salę, forumo dalyviai vieni kitiems pristatė savo įžvalgas.
Pirmieji kalbėjo tėvai. Jų pastebėjimu, nerimą kelia moksleivių elgesys (patyčios, skirstymasis grupelėmis, triukšmas pamokose). Taip pat neramina vis didėjantis mokymosi krūvis, egzaminų sistema ir privalomas (kodėl?) matematikos egzaminas, taip pat bendradarbiavimo su mokytojais trūkumas, neinformatyvūs ir formalūs tėvų susirinkimai (ypač vyresnėse klasėse), vertinimas vien tik už kontrolinius darbus, moksleivių sveikata ir nepagarba mokytojams. Pasak, tėvų, keisti reikėtų tėvų susirinkimų organizavimą, daugiau dėmesio skirti santykių klasėje kūrimui ir bendruomeniškumo skatinimui, o vaiką vertinti kaip asmenybę. Prisidėti tėvai galėtų dažniau užsiimdami savišvieta, aktyvesniu dalyvavimu ir bendradarbiavimu su mokytojais, vaikui sukurdami saugias ir tinkamas mokymuisi sąlygas namuose, dažniau bendraudami su vaiku ir skatindami bei palaikydami jį.
Moksleiviai savo „skaudulius“ įvardijo pasidalinę į kelias grupes. Pasak jų, labiausiai neramina patyčios mokykloje, motyvacijos mokytis trūkumas, per didelis informacijos ir neadekvatus atsiskaitymų (tą pačią savaitę) kiekis. Moksleiviai taip pat guodėsi, kad mokytojai dažnai nesupranta užklasinės veiklos prasmės, kišasi į asmeninį mokinio gyvenimą. Mokinių pasiūlė, kaip spręsti problemas – daugiau diskutuoti, kalbėtis su mokytojais, organizuoti bendrus renginius. Pasak mokinių, jie nejaučia turį didelių galimybių prisidėti prie šių skaudulių sprendimo, nes „kaip mokinys gali neįdomią pamoką paversti įdomia?“ Tačiau kalbėjo apie tai, kad susitardami ir daugiau kalbėdamiesi tarpusavyje galėtų padėti spręsti patyčių, triukšmavimo pamokų metu problemą – tiesiog sudrausmindami neklaužadas ir netoleruodami jų elgesio.
Didžiausias mokytojų grupės „skaudulys“ – didesnės mokinių pažangos siekimas. Suprantama, pedagogams svarbu siekti, kad jų, tėvų ir moksleivių vizijos, susijusios su švietimu, būtų panašios. Iškelta ir vis mažėjančios (visų suinteresuotų grupių) motyvacijos problema bei menkas švietimo įstaigų finansavimas. Pedagogai turėjo galvoje ne atlyginimų dydį, o ugdymo proceso ar popamokinės veiklos įvairinimo galimybes, kurios tiesiogiai susijusios su skiriamu finansavimu. Keisti, pasak mokytojų, reikėtų požiūrį į darbą, mokinius, naujoves. Taip pat norėtųsi, kad keistųsi ir tėvų požiūris į vaiko mokymąsi ar elgesį mokykloje. Nuo pačių pedagogų priklauso noras tobulėti ir tobulinimosi galimybių ieškojimas. Didesnę reikšmę, mokytojų nuomone, būtų galima skirti keitimosi patirtimi seminarų organizavimui. Taip pat svarbu atsikratyti baimės klysti, keistis. Ir dar dažniau (nes tai ir taip dažnai vyksta) savo veikloje remtis savanorystės idėjomis ir tiesiog vieną ar kitą veiklą su mokiniais ar tėvais organizuoti neskaičiuojant laiko.
Forume išsakytas idėjas apibendrino Suaugusiųjų ir jaunimo švietimo centro direktorė R. Juozapavičienė, Švietimo skyriaus vedėja I. Mažulienė, lektorius A. Aldakauskas. Pastarasis pasiūlė Pakruojo švietimo bendruomenei kartu susikurti etikos kodeksą ir jo visiems laikyti ar tiesiog suburti iniciatyvių tėvų klubą. Svarbiausia visiems visose situacijose išlikti žmonėmis ir priimti kuo daugiau bendrų susitarimų.
