Šiuolaikinis kulinarinis paveldas – tik su visokiausiais priedais ir dažikliais

Prekybos centre kulinarinio paveldo ženklu pažymėtų skanėstų, grybukų, įsigijusi klaipėdietė nustebo panagrinėjusi gaminio sudėtį. Moters teigimu, pirkdama grybukus iš skyrelio „Linkėjimai iš kaimo“ tikėjosi itin natūralaus, tarsi močiutės kepto skanėsto, o jame rado įvairiausių priedų. Kulinarijos paveldo ekspertai tikina, jog gaminys atitinka visus XXI amžiui keliamus reikalavimus.

Klaipėdietė grybukus įsigijo prekybos centre „Maxima“. Ji pasakojo prisiminusi močiutės keptus skanėstus ir panorėjusi saldaus išsirinko grybukus.

„Iš karto nuskubėjau link skyriaus „Linkėjimai iš kaimo“, kuriame išdėlioti mūsų ūkininkų gaminiai. Šiame skyriuje ant visų produktų puikuojasi lipdukai-emblemos „Lietuviško ūkio kokybė“.

Pagalvojau, kad gal kas nors iš mūsų ūkininkų vis dar gamina mano pamėgtus grybukus, laikydamasis senovinės gamybos principų ir iš kokybiškų lietuviškų produktų. Radau – sausainiai „Grybukai“, plastikinėje dėžutėje su lipduku „Lietuviško ūkio kokybė“, o ant lipduko, kuriame išvardintos sausainių sudedamosios dalys, pamačiau du ženklus: „AgroBalt 2012“ (atrodo kaip medalis) ir „Kulinarijos paveldo fondas“. Galvoju: „Oho, skamba rimtai, turėtų būti kokybiški sausainiai ir gal net ne prastesni už mano močiutės sausainius“, – laiške pasakoja klaipėdietė.

Namuose pirkėja teigė nustebusi atidžiau paskaičiusi grybukų sudėtį.

„Riebalų rūgščių mono – ir digliceridai, lecitinas, dažiklis, palmių riebalai, margarinas… Mano močiutė į grybukų tešlą dėdavo sviestą ir jokių gliceridų ir dažiklių nedėdavo, kiek prisimenu. Ir ką ten reikia dažyti? Juk grybukų koteliai balti, nes gaminami iš kiaušinių baltymų ir cukraus pudros, o kepurėlės rudos, nes gaminamos iš kakavos, baltymų ir cukraus pudros“, – rašo 15min.lt skaitytoja.

Smalsi moteris apie saldėsius paskaitė gamintojo puslapyje, čia rašoma, jog grybukų sudėtyje yra kvietiniai miltai, cukrus, kiaušiniai, kakavos milteliai, margarinas, palmių aliejus, rūgštingumą reguliuojanti medžiaga – citrinos rūgštis.

„Gliceridai, lecitinas ir dažikliai nėra paminėti. Be to, grybukų gamintojo puslapyje rašoma, kad duona ir konditerijos gaminiai ir šiandien kepami tik iš natūralių žaliavų, nenaudojant dirbtinių puriklių ir tešlos pagerinimo priedų“, – rašo klaipėdietė.

Klausimų jai sukėlė ir tai, kad sudėtyje minimas palmių aliejus, o Kulinarinio paveldo gaminiai ruošiami tik iš lietuviškų žaliavų.

Nebe akmens amžius

Situaciją dėl grybukų 15min.lt išaiškino Kulinarijos paveldo fondo vadovė Birutė Imbrasienė. Anot jos, gamintojas pelnytai ženklina grybukus fondo lipduku.

„Kulinarijos paveldo ženklas nereiškia, jog produktas atkartojamas visu šimtu procentų. Anksčiau būdavo naudojami kiaulienos, avienos riebalai, dabar jų niekas nenaudoja saldumynams, nes jų niekas nevalgytų.

Dabar naudojami natūralūs riebalai, margarinas kepiniams naudojamas jau labai seniai. Išlikusi ta pati gaminimo technologija. Paveldas tai nereiškia, kad gaminama kaip XVI ar XVII amžiuje, dabar XXI amžius, kai kurie dalykai turi būti pakeisti, – aiškino B.Imbrasienė. – Palmių aliejus, gliceridai, dažiklis – visa tai yra margarino sudedamosios dalys. Anksčiau veterinarijos tarnyba reikalaudavo surašyti tik gaminiui naudojamus produktus, tad rasdavome: margarinas ir visa kita. Dabar surašomos visos sudedamosios dalys ir ne skliausteliuose prie margarino, o tiesiog eilute.“

Pasak žinovės, gamyboje persipina praeities kartų išmonė ir šiuolaikinės technologijos. B.Imbrasienė priminė, jog karyboje ir maisto pramonėje technologijos vystosi sparčiausiai, tad jos negali neatkeliauti ir gaminant paveldo gaminius.

„Juk dabar ne akmens amžius, derinama tai, kas naudota anais laikais ir dabar. Principas gamybos tas pats, bet produktas šiek tiek skiriasi. Juk ir duona anksčiau būdavo gaminama kitaip. Dabar nebe taip malama, rugiai švaresni, labiau išvalomi“, – sakė moteris.

Prekybos centro „Maxima“ atstovė spaudai Renata Saulytė teigė, kad skyriuje „Linkėjimai iš kaimo“ atsiduria produktai, kurie gaminami mažuose ūkiuose, kepyklėlėse.

„Į receptūras mes nesigiliname, nes vienas receptas gali būti taikytas Dzūkijoje, kitas – Aukštaitijoje. Mes tiekėjus įpareigojame pateikti dokumentus, atspindinčius, jog produktas turi paveldo ir kitus ženklus. Mūsų siekis, kad būtų užtikrinta įvairovė ir tai nebūtų masinės gamybos produktas“, – sakė R.Saulytė.