A.Stonys pristatė filmą „Moteris ir ledynas“: trisdešimt metų vienatvės kalnuose
Tian Šanio kalnuose Centrinėje Azijoje, šalia Kazachstano, Kirgizijos ir Kinijos valstybių sienos, 3 500 metrų aukštyje, jau trisdešimt metų gyvena Lietuvos mokslininkė Aušra Revutaitė. Dar nuo sovietmečio veikiančioje Glaciologijos stotyje Tiuksiu ledyne atsiskyrusi nuo civilizacijos ji tyrinėja klimato pokyčius. Šeštadienio vakarą festivalyje „Kino pavasaris“ įvyko naujausio dokumentinio kino režisieriaus Audriaus Stonio filmo „Moteris ir ledynas“ premjera.
Nepaprastai kinematografiška dokumentika, užčiuopianti mokslininkės kasdienybę, ją supančios gamtos didybę ir jų tarpusavio ryšį, varžosi tarptautinėje festivalio konkursinėje programoje „Baltijos žvilgsnis“. Vieno garsiausio ir kūrybingiausio Lietuvos dokumentininko kūryba apdovanota daugybėje kino festivalių, o trumpametražis filmas „Neregių žemė“ (1992 m.) pelnė Europos kino akademijos „Felikso“ prizą kaip geriausias metų dokumentinis filmas. Pasaulinė „Moteris ir ledynas“ premjera įvyko Amsterdamo tarptautiniame kino festivalyje IDFA, filmas toliau keliauja po festivalius, bet režisieriaus žodžiais „didžiausias jaudulys ir svarba yra parodyti filmą Lietuvoje savo publikai“. Dokumentiką filmavo operatorius Audrius Kemežys, montavo Mirjam Jegorov, muziką kūrė Robert Jürjendal ir prodiusavo Radvilė Šumilė.
„Šiais laikais dokumentiniame kine ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu, trūksta režisierių, kurie nesivaikytų aktualių, patrauklių temų, ieškotų provokacijų, bet kone sakraliai žvelgtų į žmogų, gamtą ir ryšį tarp jų. Manau, kad Audrius Stonys yra vienas iš nedaugelio, kuriam užtenka drąsos pasikliauti žiūrovo gebėjimais suprasti kiną, nebandyti pamokinti, sudramatinti įvykių, o labai atvirai stebėti“, – pristatydama filmą sakė lietuviškos filmų programos sudarytoja Mantė Valiūnaitė. Po filmo premjeros kino režisierius Audrius Stonys atsakė į publikos klausimus.
– Esate minėjęs, kad scenarijaus rašymas užtruko ganėtinai ilgai. Scenarijų perskaičiusi filmo herojė Jums pasakė, kad jame yra tik dešimt procentų tiesos, kaip ji iš tiesų gyvena. Kokia buvo pirminė filmo vizija?
– Įsivaizduoti kalnus sudėtinga arba visiškai neįmanoma. Buvę kalnuose tai galėtų patvirtinti. Tad ir visi mano išankstiniai įsivaizdavimai subliuško. Mačiau kalnus kaip kažką galingo, stabilaus, nepajudinamo, tą ir aprašiau savo scenarijuje. Atrodė, kad tai bus filmas apie trapią, laikiną moterį ir amžiną, galingą ledyną. Būnant ten paaiškėjo, kad galbūt viskas yra kitaip. Galbūt tas ledynas, koks beatrodytų galingas ir nepajudinamas, yra be galo trapus ir pažeidžiamas. Žmogus gali riksmu, neteisingu judesiu išjudinti milžinišką jėgą, padaryti negrįžtamus pokyčius ledyne. Galų gale jis tirpsta, mažėja, keičiasi. Galvojau, kad milijonus metų esantis ledynas, toks ir yra, ir visą laiką jį tokį matysiu. Iš tiesų, jis keitėsi mūsų akyse. Mes eidavome tomis pačiomis vietomis ir staiga jų nebeatpažindavome.
Ledynas yra be galo sudėtinga sistema, fata morgana – besikeičianti, gyva, galinga ir trapi tuo pačiu metu. Sunku įsivaizduoti kaip gali didžiulė jėga ir stabilumas derėti su nepaprastu trapumu. Ir turbūt apie žmogų tą patį galėčiau pasakyti. Moteris trisdešimt metų išgyveno tikrai labai sudėtingomis sąlygomis – šaltis, audros, pastovus balansavimas ant mirties ir gyvybės ribos. Vienas neteisingas žingsnis – nugarmėsi į prarają ir viskas baigsis. Man atrodė, kad ji turėtų būti labai stiprus žmogus. Tokią ją ir pamačiau, bet kartu ir labai trapią, pažeidžiamą. Kuo ilgiau ten buvau, tuo daugiau radau panašumų tarp moters ir ledyno. Takoskyra tarp jų vis mažėjo ir mažėjo. Paskui man pradėjo atrodyti, kad ne tik Aušra reaguoja į ledyno pokyčius, bet ir ledynas reaguoja į Aušrą. Jeigu ji ant mūsų supykdavo, prasidėdavo audra. Labai įdomu, kad 2014 metais Kazachstano Respublikos Geografijos institutas jos vardu pavadino vieną iš ledynų, pažymėdamas didžiulį indėlį į mokslą, pasiaukojimą ledynui ir tyrinėjimams. Kažkur yra ledynas vardu Aušra Revutaitė. Man tai buvo simbolinis faktas. To nežinojau prieš pradėdamas filmą. Staiga paaiškėjo, kad moteris ir ledynas susiliejo į vieną. Andriaus Stonio dokumentinio filmo „Moteris ir ledynas“ anonsas
– Filme atsiranda ir kiti veikėjai – turistai, muzikantas. Kaip jie Jus surado ar Jūs suradote juos?
– Filme nėra žodžių, yra moteris ir ledynas. Galvojau kaip gi papasakoti tą istoriją. Nenorėjau jokio užkadrinio teksto ir pagalvojau, kad man reikalingas pasakotojas. Pradėjau jo ieškoti. Suradau muzikantą. Maniau, kad jis sudainuos dainą ir tai bus jungiamoji grandis, kuri papasakos visą istoriją. Pasiruošus filmuoti, jis sako – ne, aš nedainuoju, aš tik groju. Jis groja nepaprastai seną trijų tūkstančių metų melodiją. Sakė, kad gali pagroti mėlyną, juodą, geltoną arba raudoną. Aš jam papasakojau Aušros istoriją ir jis nusprendė pagroti geltoną. Pagalvojau, kad tiek metų dariau filmus ir pasakodavau istorijas be žodžių, kodėl gi šį kartą negalėtų pasakoti muzika. Ten juk irgi yra istorija užrašyta. Tik ją reikia perskaityti. O dėl turisto. Ten tokia aplinka, kad nesinori rėkauti. Mes su operatoriumi netgi kalbėdavome pusbalsiu. Filmuojame ir staiga girdime – ura, ura, ura. Kažkas rėkia. Tai atrodė taip nesuderinama. Galvojau ką su tuo žmogumi padaryti, kad jis nutiltų. Po to nusprendžiau, kad jis galėtų tapti vienu iš filmo personažų ir ženklu to, kas su civilizacija ir naujais laikais ateina į tą sakralią erdvę.
– Kiek laiko praleidote toje vietoje ir kiek laiko vyko filmavimas?
– Pats filmavimas vyko trejus metus. Buvo keturios ekspedicijos maždaug po 12–14 dienų. Vis tik reikia prisitaikyti prie kalnų ritmo. Žiemą ten nei neužkopsi, nei nulipsi. Važiuodavome pavasarį arba rudenį. Nors būnant ten metų laikai keičiasi – tai ruduo, tai pavasaris, tai žiema – viskas vienu metu. Gali pradėti snigti, staiga pasidaryti skaidru, užklupti liūtys. Norėjau nufilmuoti keturis metų laikus, ten pakankamai paprasta tai padaryti.
– Kokia Aušros atsidūrimo ledyne istorija – ar ji pasirinko kalnus, ar kalnai ir mokslas ją?
– Ji man liko paslaptis. Ji tikrai nenorėjo mūsų įsileisti į savo asmeninį gyvenimą. Galvojau, kad aš atvažiuosiu, o ji pasakos apie savo vienatvę, kaip ji gyvena, kas ją pasirinko – ar kalnai, ar mokslas. Toks buvo mano planas. Staiga atsimušiau į tam tikrą sieną ir visi mano bandymai buvo bergždi. Ji nenorėjo manęs įsileisti. Supratau, kad turiu gerbti jos norą. Supratau, kad kalnuose yra kiti atstumai ir kita asmeninė erdvė. Ji žymiai platesnė. Vienatvė suformuoja pakankamai didelį atstumą, kur nenori, kad kas nors įsibrautų. Teko susitaikyti su tuo, kad daug dalykų apie ją ir nežinome. Nesibrovėme ir leidome jai pasilikti paslaptimi. Kaip ir ledynui, kaip ir kalnams. – Papasakokite apie mokslininkės darbą. – Ji renka duomenis ir perduoda į geografijos institutą. Šie duomenys labai svarbūs, nes fiksuoja ledynų tirpimą, judėjimą, kritulių ir saulės kiekį. Iš tiesų tai yra vieta, kur globalinis atšilimas labai aiškiai matosi. Tai, ką mes čia žinome teoriškai, ten gali labai aiškiai pamatyti. Yra ir daugiau sudėtingų mokslinių tyrimų, kuriuos ji atlieka. Jos matavimo prietaisai išsidėstę po visą ledyną. – Ar iš tiesų mokslininkė tiek mažai kalbėjo? – Mes vakarais pasikalbėdavome. Pastebėjau, kad mūsų pokalbiai ėmė trumpėti. Pirmoje ekspedicijoje buvo daugiau, tada vis mažiau ir paskutinėje ekspedicijoje išvis nebesikalbėjome. Tai labai suprantama. Svarbiausia, kad ji mūsų neišvarė, juk galėjo užtrenkti duris ir pasakyti, kad nebenori. Bet ji leido mums grįžti. Manau, kad ji tiesiog kitaip įsivaizdavo filmavimo procesą. Gal galvojo, kad atvažiuosime, porą dienų pafilmuosime ir visiems laikams išnyksime iš jos gyvenimo. Ji ėmė tarsi tolti nuo mūsų. Buvo pokalbių, bet ji nenorėjo, kad tai būtų įrašinėjama ir labai saugojo savo privačią erdvę.
