Advento vakaras Ignalinoje: kvietimas sugrįžti prie šviesos, tylos ir vilties
Ignalinos rajono savivaldybės mero Laimučio Ragaišio kvietimu gruodžio 15 d. su ignaliniečiais susitiko Vilniaus šv. Juozapo parapijos klebonas kunigas Ričardas Doveika. Kultūros centre susirinko daugybė žmonių, priešventinio skubėjimo laike panorusių sustoti ir pamąstyti apie svarbiausius dalykus. Šis vakaras buvo gili dvasinė patirtis – su daugybe jausmų, minčių, dvasios jėga ir tikra atgaiva.
Kunigas R. Doveika kėlė klausimą, kodėl šiandien žmones taip stipriai dalija tiesa ir vertybės? Pasak jo, šių metų Kalėdos ateis pasidalijusios. Laukiame jų sudėtingame fone – visuomenėje, kurioje daug įtampos, baimės, nuostabos ir nesupratimo. Žmogui vis labiau reikia vidinės šviesos. Verslo pasaulis siūlo tik dirbtinę, paviršinę šviesą. Paradoksalu, kad šiuo laiku daug kalbame apie meilę, nors patys savęs nebemylime.
Adventas, pasak kunigo, nėra pesimizmo metas. Tai laukimas – permainingas, gyvas ir džiaugsmingas. Toks, kokį išgyvena kūdikio besilaukianti moteris. Tyloje susitinkame su savimi ir tais dalykais, kuriuos dažnai bandome paslėpti triukšme. Tyla atveria laisvę – laisvę subrandinti save kaip dovaną ir ištarti: „Dieve, tebus Tavo valia.“. Būtent tyla padeda suvokti, kad žmogus niekada nėra vienišas.
Šiandien, anot R. Doveikos, mums ypač reikia kito – žmogaus, bendruomenės, gebančios klausyti, išgirsti. Reikia sugrįžti į bažnyčias, atsiklaupti prie klausyklos, parodyti nuolankumą, kuris nėra silpnumas, bet atvirkščiai – tikroji stiprybė. Išpažintis, pasak kunigo, pirmiausia yra savęs atsiprašymas, vidinės naštos ir nereikalingo balasto atsisakymas. Kodėl taip dažnai pasirenkame gyventi su širdį slegiančia našta? Daug kalbėta apie meilę: ,,Šiuolaikinį žmogų galima gydyti tik meile, nes tik mylimas jis jaučiasi autentiškiausiai. Meilė – tai vaistas, kurį, deja, esame pametę…“. Pastebėta, kad šiandienos žmogus gerumą dažniausiai rodo ten, kur viešos akcijos, kur vyksta savireklama, kur galima pasirodyti geram.
Kunigas taip pat kalbėjo apie tikėjimo paradoksus šiandieninėje visuomenėje – apie „pakrikštytų ateistų“ bendruomenę, žmones, kurie šį tą padaro iš tradicijos, iš to, kad jaustųsi ,,susitvarkę“ ir neva saugiai gyvena savo burbuluose. Tačiau priminta, kad burbulas anksčiau ar vėliau sprogsta. Kita vertus, daug žmonių yra nutildyti, nešiojantys savyje neišsakytą naštą. Netgi apie krikščioniškas vertybes kalbantis gali būti atmestas ar išjuoktas.
Ypatingą dėmesį R. Doveika skyrė Kalėdų prasmei. Jis ragino „gelbėti Kalėdas nuo Kalėdų“ – nuo perteklinio blizgesio ir išorinio triukšmo. Kvietė ypatingai džiaugtis ir didžiuotis Kūčių vakariene, plotkele, paties parsinešta iš bažnyčios, šeimos susėdimu prie stalo. Didžiuotis tuo, kad esi krikščionis, kad esi kitoks. Pasaulis tai turi žinoti. Svarbu ne tik pažinimas, bet ir apsisprendimas liudyti tiesą. Tai reikalauja drąsos. Dar svarbu suvokti, kad ,,Dievas kartais sugriauna mūsų planus, kad tie planai nesugriautų mūsų gyvenimo…“.
Advento vakaro pabaigoje skambėjo vilties tema: ,,Mums reikia vilties piligrimų kasdienybėje – žmonių, kurie gyvena apsisprendimu”. Viltis, pasak kunigo, jungia tikėjimą ir meilę, o tikroji ir didžioji mūsų viltis yra Jėzus Kristus. Kunigas Ričardas Doveika palinkėjo susirinkusiesiems nepamiršti svajoti. Nes svajonės, lydimos tylos, tikėjimo ir vilties, veda į tikrąją Advento šviesą.
Visų susirinkusių vardu meras L. Ragaišis dėkojo svečiui už šį vakarą ir vylėsi, kad kitais metais kunigas ir vėl atras laiko Ignalinai – čia jis labai laukiamas.
