Akcijų pirkimo ir pardavimo sandoriai: kodėl bandyti apeiti notarus neverta?

Reikalavimas uždarųjų akcinių bendrovių akcijų pirkimą-pardavimą įforminti notariniu sandoriu nėra  naujiena. Jis taikomas, kai parduodama 25 proc. ar daugiau tokios bendrovės akcijų arba kai akcijų pardavimo kaina yra didesnė nei 14,5 tūkst. eurų. Visgi šį reikalavimą neretai bandoma įvairiais būdais apeiti. Tai kelia sandorio pripažinimo negaliojančiu riziką, dėl kurios planai įsigyti ar parduoti akcijas žlunga.

Notaras užtikrina sandorio skaidrumą

Reikalavimas sandorį tvirtinti pas notarą galioja net ir tada, kai 25 proc. ar daugiau akcijų parduodama (perkama) vos už 1 eurą. Lygiai taip pat – parduodant kad ir 1 akciją, kurios kaina yra didesnė nei 14,5 tūkst. eurų, būtinas notaro patvirtinimas.

Notarinė sandorio forma reiškia, kad notaras tirs, ar akcijos yra parduodamos ir perkamos laisva valia, nesant spaudimo ar apgaulės. Notaras taip pat turės įsitikinti, kad sandoris yra teisėtas, neprieštarauja įstatymams ir trečiųjų asmenų interesams, o taip pat užtikrinti sąlyginį sandorio fakto išviešinimą. Pastaroji sąlyga neišvengiamai bus išpildyta sandorio faktą registruojant notaro registre. Kaip ir kitais atvejais, norint tvirtinti sandorį pas notarą, reikės sumokėti tam tikrą mokestį už jo paslaugas.

Visgi praktikoje akcijos dažnai perleidžiamos tokį reikalavimą faktiškai pažeidžiant ir notarinių sandorių nesudarant. Notarų dalyvavimą neretai bandoma apeiti sudarant kelis atskirus sandorius ir kiekvienu iš jų perleidžiant mažiau nei 25 proc. akcijų. Panašiai manipuliuojama ir su akcijų kaina – akcijų pirkimo-pardavimo sandoris išskaidomas į smulkesnius, kurių kiekvieno vertė neviršija 14,5 tūkst. eurų sumos.

Išvengti notarinio sandorio tvirtinimo siekiama įvairiais tikslais. Motyvai gali būti tiek nesąžiningi ir neteisėti, tiek grynai ekonominiai – pavyzdžiui, siekis išvengti notarinių mokesčių.

Pažeidimai netoleruojami

Visgi teismų praktika yra negailestinga – tokios akcijų pirkimo-pardavimo sutartys pripažįstamos negaliojančiomis ir taikoma restitucija, tai yra akcijų nuosavybės teisė yra grąžinama pardavėjui, o pastarasis įpareigojamas grąžinti pirkėjui už akcijas sumokėtą sumą.

Teismai tokiais atvejais laikosi pozicijos, kad, kai šalys vienu metu arba per trumpą laiką sudaro kelis tos pačios UAB akcijų pirkimo-pardavimo sandorius, juos prasminga aiškintini ne izoliuotai, o kartu kaip vieną akcijų pirkimo-pardavimo sandorį. Teismai laiko, kad visus sandorius apjungia bendra valia įsigyti akcijas, o pačios šalys supranta, kad sandoriams yra privaloma notarinė forma.

Atitinkami, teismai, paskirus akcijų pirkimo-pardavimo sandorius vertindami kaip vieną, konstatuoja reikalavimo dėl notarinės sutarties formos pažeidimą. Kadangi toks reikalavimas yra imperatyvus, teismai sprendimais pripažįsta visus paskirus akcijų pirkimo-pardavimo sandorius negaliojančiais.

Reikia pabrėžti, kad teismams tokiais atvejais nėra svarbūs įvairūs šalių išvedžiojimai, pavyzdžiui, argumentavimas, kad sandoriai buvo sudaryti paprasčiausiai siekiant sumažinti administracines išlaidas ir sutaupyti. Teismai yra nedviprasmiškai išaiškinę, kad tokie argumentai neatitinka verslo logikos ir protingumo kriterijaus, nes sandorių skaidymas tik padidina administracines išlaidas, o taip pat ir laiko sąnaudas, kurios gali būti įvertintos pinigais. Maža to, jei siekiama išvengti mokesčio notarui, tai tik patvirtina šalių nesąžiningumą ir siekį prisidengiant keliais fiktyviais sandoriais sudaryti vieną.

Sandorio negaliojimo gali siekti ne tik pardavėjai ir pirkėjai

Lietuvos teismai ne kartą yra nagrinėję bylas, kuriose ieškinius dėl akcijų pardavimo-pirkimo sandorių pripažinimo negaliojančiais reiškė patys pardavėjai. Kitaip tariant, jie sudarė aptartą reikalavimą pažeidžiančius sandorius ir vėliau teismo keliu prisipažino, kad akcijų perleidimas yra negaliojantis.

Teismų praktikoje yra nagrinėti ir atvejai, kai tokio pobūdžio sandorius ginčijo vienos iš akcijų pirkimo-pardavimo sutartį sudariusios šalies kreditoriai. Akcijų grąžinimo jie siekė tam, kad galėtų atlikti išieškojimą iš atgal teismo keliu grąžinto turto (akcijų).

Tai reiškia, kad pažeidus notarinio sandorio formos reikalavimą saugūs negali jaustis nei pirkėjai, nei pardavėjai. Sandorius gali ginčyti platesnis subjektų ratas nei tik sutartį sudarę subjektai. Akivaizdu, kad su tuo susijusią riziką geriausia suvaldyti paprasčiausiai pagal įstatymų reikalavimus sudarant notarinį sandorį.

Apibendrinant, galima teigti, kad teismų praktika šiuo klausimu yra pilnai susiformavusi ir ilgalaikė. Ji siunčia svarbią žinią, kad bandymai apeiti notarinės sandorio formos reikalavimą yra laikomi ydingais ir nėra toleruojami. Akcijų perleidimas be notaro patvirtinimo tiek pirkėjui, tiek pardavėjui kelia riziką, kad sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu. Kadangi ieškinio senatis dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais yra 10 metų, pažeidus įstatymą, su tokia rizika tenka gyventi ilgą laiką. Tad gyvenimas bus daug ramesnis, jei sandorį tvirtins notaras.