20 lapkričio, 2020
Bronius Vertelka | XXI amžius

Akmenims suteikia prasmę ir gyvybę

Draugystę su akmenimis Vytautas Jasinskas pradėjo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio viduryje. Jis – vienintelis likęs tautodailininkas akmentašys Panevėžio regione. Tačiau kupiškėno darbų yra Prancūzijoje, Lenkijoje, daug jų Latvijoje ir ypač daug Lietuvoje.

Sunkus amatas

„Akmentašystė – dulkinas, vargingas ir nuobodus darbas“, – taip įvertina savo pomėgį V. Jasinskas. Pasak jo, tokių kaip jis, Utenoje belikę du, Šiauliuose – keturi, Vilniuje nėra nė vieno.

Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje V. Jasinskas bandė sudominti šiuo amatu. Užsirašė 10, į užsiėmimą atėjo keturi. Bet nė vienas iš jų netapo akmentašiu.

Praėjusią vasarą po respublikinio medžio drožėjų ir skulptorių plenero „Kai medis ir akmuo prabyla“, vykusio Adomynėje (Kupiskio r.), metu V. Jasinskas darbavosi namuose. Į jo uždarymą atvežė akmenyje iškaltą gaidį. Vietos gyventojai teiravosi Vytauto, kiek reikėjo skirti laiko jam iškalti. „Kad išimčiau šitą akmens gabalėlį, darbavausi pusantros dienos, medžio drožėjas tokią pat operaciją benzopjūklu atliktų per 20 minučių“, – sakė meistras.

Bet skulptūra ar šiaip dirbinys iš medžio geriausiu atveju išstovės keletą dešimtmečių, o akmeninis darbas amžinas. „Į Amžinybę išėjus kūrėjui, lieka jo darbai. Nenorėčiau savo skirtą amželį pragyventi tuščiai“, – kalbėjo akmentašys.

Pirmasis savarankiškas darbas – paminklas ant motinos kapo

Akmens skulptoriumi V. Jasinskas tapo atsitiktinai. Rado skelbimą laikraštyje, kad Kupiškio buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato paminklų dirbtuvėms reikalingi akmentašiai. Ten nuėjusį Vytautą mokė iš Panevėžio atvykdavęs meistras. Pamažu perprato, kaip skaldomi, tašomi ir šlifuojami akmenys. Tuo metu šiuolaikinės jų apdirbimo technikos nebuvo, todėl viską turėjo daryti rankomis. Po poros metų, mirus motinai, Vytautas, įamžindamas jos atminimą, iškalė antkapinį paminklą. Tai buvo pirmasis jo savarankiškas darbas.

Po kurio laiko iš Panevėžio muziejaus atvyko du vyrai ir sako: „Kalate akmenis, bet pabandykite ir skulptūras daryti. Pradėkite po truputį, nes neturime tokių meistrų“. Kai V. Jasinsko atžala išaugo iš vaikų darželio, auklėtoja paprašė tėvų ką nors palikti atminimui. Vytautas dovanojo iš akmens iškaltą dirbinį „Vėjas“. Po daugelio metų užsukęs į darželį pamatė jį sveikutėlį.

Dieveniškėse įkūrė akmeninių skulptūrų parką

Dar sovietmečiu Vilniaus Liaudies kultūros centre dirbęs Juozas Kudirka sumanė Dieveniškėse, netoli Baltarusijos sienos, pusiau lenkiškame krašte, sukurti akmeninių skulptūrų parką, įnešti lietuviškumo. Suvažiavo 7 meistrai. Tarp jų buvo moteris iš Jonavos, mokėjusi tik kalti raides. Buvo ir apie 80 metų akmentašys, drebančiose rankose vos išlaikęs plaktuką. Pradžioje rimčiausi meistrai buvo kupiškėnas V. Jasinskas ir Jonas Vaicekauskas iš Šiaulių. Grupės vadovu paskyrė Vytautą. Kas kur dirbo, iš ten gavo ir atlyginimą, o V. Jasinskas akmenį kalė už pavalgymą ir nakvynę.

Per dvi vasaros kūrybines stovyklas, trukusias po 10 dienų, Dieveniškėse susiformavo akmeninių skulptūrų parkas. Dirbo prie mokyklos. Netoliese buvo Baltarusijos karinis aerodromas. Sykį visiškai palei žemę praskrido du naikintuvai sukėlė tokį triukšmą, jog išbyrėjo mokyklos langai. Jos direktorė bandė tuo apkaltinti akmentašius.

Pirmąją vasarą V. Jasinskas iškalė skruzdėlę, kitą – jau 2,5 m aukščio medį, jame buvo gandralizdis su gandru, tarp šakų – voveraitės galva, o tarp ąžuolo lapų – pelėda. Trijose atskelto didelio akmens luito pusėse iškalė ąžuolo lapus. Tai darė jau iš kolūkio gavęs kompresorių ir pneumatinį plaktuką. Dirbinį jam ir paliko.

Prieš keletą metų V. Jasinskas lankėsi Dieveniškėse. Buvusią mokyklą rado išgriautą, bet jos vietoje statė kažką nauja. Visos skulptūros buvo savo vietose.

Daug kur pritiko

V. Jasinsko gimtinė – Pasvalio kraštas, bet, tėvams slapstantis nuo tremties, teko dažnai keisti gyvenamąją vietą. Maždaug nuo šešerių metų Vytautas tapo kupiškėnu. Mokykloje buvo žinomas piešėjas. Sugebėdavo per keletą minučių bet ką pavaizduoti popieriuje. Eidavo piešti gamtos vaizdelių, perpiešdavo iš knygų. Bendraklasiai jo prašydavo, kad padėtų nupiešti. Apie dailės studijas Vytautas galėjo tik pasvajoti: šeima sunkiai vertėsi. Pačiam teko išmokti ne vieną su metalu susijusią specialybę.

Tėvas buvo statybininkas. Vytautas iš jo išmoko mūryti krosnis. Penktoje klasėje jau savarankiškai tai darė. Mūrininko amatas labai pravertė, kai keitėsi valdžios ir darbų nebuvo. Bet Vytauto mūrininko darbas nepaviliojo. Užtat jau ketvirtą namą statosi. Turėdamas darbą ir grįžęs iš jo nespoksojo į televizoriaus ekraną. Gautų pinigų nekišo į kojinę, bet investavo į statybas. Pirmąjį namą statėsi tėvo žemėje prie autobusų stoties. Kitą pardavė, kai su žmona išsiskyrė, o pinigus pasidalijo. Paskui statėsi dirbtuves. Prieš trejus metus nusipirko žemės sklypą baloje. Jį turėjo visu metru paaukštinti. Daug savivarčių žemę vežė. Garažą pasistatė smulkiems darbams atlikti.

„Negalėčiau gyventi daugiabutyje, jame jausčiausi kaip įkalintas“, – sakė tautodailininkas.

Būdamas jaunesnis Vytautas aktyviai sportavo. Žaidė ritinio komandoje nuo pat jos susikūrimo, pelnė net sporto meistro vardą. 25 metus šoko Kupiškio kultūros centro pramoginių šokių kolektyve „Amrita“.

Praėjusią vasarą V. Jasinskas paminėjo savo 72-ąjį gimtadienį. Iš tiesų jis neatrodo turįs tiek metų.

Mažai vertinamas darbas

Tautodailininkas teigė, jog iš akmens ištašytas menas mažai kam bereikalingas ir menkai kam besuprantamas. Jo vienu kūriniu buvo susidomėjusi prezidentė Dalia Grybauskaitė sakydama, kad toks tiktų jos sodyboje. Bet apgailestavo, kad tiek neturinti pinigų, kiek jis įvertintas. Bet netrukus prisistatė pirkėjai iš Kauno, kurie nesiderėdami nupirko tą Vytauto kūrinį.

„Nupirkus akmenį, jį reikia parsivežti, o kiek dar savo darbo įdedi. Ir visa tai kainuoja. Dabar – viskas kuo greičiau ir pigiau. Bet tokie darbai, kur nėra įdėta žmogaus širdies, atrodys be dvasios“, – pastebėjo 18 metų Kupiškio krašto tautodailininkų vadovu išbuvęs V. Jasinskas.

Iš Vilniaus važiuojant į Panevėžį ir pasukus į Kabelius, matyti didingas V. Jasinsko kūrinys. Jis žymi tą vietą, kur 1989 metais Baltijos kelyje stovėjo Kupiškio krašto žmonės.

 


Tomo Andrijausko nuotr.
2 vasario, 2023

M.A.M.A apdovanojimuose LATGA įsteigta Metų autoriaus statulėle praėjusią savaitę apdovanotas Paulius Jasiūnas neslepia, kad toks įvertinimas ne tik džiugina, bet […]

Dovilė Mazanec
2 vasario, 2023

Šiaurinėje Anykščių miesto dalyje pokyčių laukia net 33 ha ploto teritorija – senoji dvarvietė (ONIXTI). Šiandien didžioji dalis teritorijos yra be reikiamos […]

2 vasario, 2023

Nuo sausio pabaigos iki vasario 5 d. Italijos mieste Bolonijoje vyksta šiuolaikinio meno parodų, renginių ir specialių projektų programa „ART […]

Kajus Saltonas
2 vasario, 2023

Praėjusį savaitgalį Kaune vyko Lietuvos didžiųjų miestų jaunimo ir suaugusiųjų bokso čempionatas. Čia puikiai pasirodė Panevėžio sporto centro ugdytiniai, kurie […]

Sauliaus Žiūros nuotr.
2 vasario, 2023

Nuo parodų iki kino ir koncertų – savivaldybė parems beveik 400 kultūros ir meno projektų projektų jubiliejiniais sostinės metais ir […]

2 vasario, 2023

Molėtų mieste taip reikalinga kultūros ir pramogų zona su traukos centru – unikaliu lankytojų pritraukimo objektu – kurs sąlygas miesto […]

Reorganizavimo sąlygų pasirašymas
2 vasario, 2023

Žengtas dar vienas žingsnis, įgyvendinant greitosios medicinos pagalbos (GMP) pertvarką  – antradienį Sveikatos apsaugos ministerijoje (SAM) šešiolikos GMP pagalbos stočių […]

31 sausio, 2023

Utenos regiono plėtros taryba pirmoji iš 10 šalyje veikiančių tarybų patvirtino 2022–2030 m. Utenos regiono plėtros planą, kuris sudaro prielaidas […]

31 sausio, 2023

Šį savaitgalį Latvijos sostinėje Rygoje vyko Baltijos U18 ir U21 dziudo čempionatas, kuriame varžėsi geriausi Lietuvos, Latvijos ir Estijos sportininkai. […]

Visuomenei pristatytas Raitininkų Krašto muziejus
31 sausio, 2023

Kasmet, sausio 27-ąją, yra minima tarptautinė holokausto aukų atminimo diena. Šiemet minint šią dieną, sausio 28 d., Kražių M. K. […]

30 sausio, 2023

Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos pristato visuomenei skaitmenizuotų ir atvirų kultūros paveldo duomenų portalą, kuriame galima rasti daug svarbios […]

Jussi Tiainen nuotr.
28 sausio, 2023

Vienoje svarbiausių Suomijos šiuolaikinio meno erdvių – parodų centre „Kohta“ Helsinkyje – pristatoma lietuvių fotomenininkės Violetos Bubelytės kūryba jungtinėje parodoje „Itsekuva“ kartu […]

27 sausio, 2023

Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) siekia, kad kalba ne skaldytų, bet jungtų visuomenę. Todėl stengiasi išklausyti visas visuomenės grupes ir […]

S. Žiūros nuotr.
26 sausio, 2023

Tradiciniai, jau 25-ieji, „Šv. Kristoforo“ apdovanojimai šiemet tapo Vilniaus 700-ojo jubiliejaus šventės dalimi. Tarp vienuolikos apdovanotųjų – net šeši, nominuoti […]

Žemaitijos kaimo ekspozicija. Muziejusalka.lt nuotr.
25 sausio, 2023

2023-aisiais, kaip ir ankstesniais metais, Kultūros ministerijai pavaldūs muziejai kiekvieną paskutinį mėnesio sekmadienį kviečia lankytojus apžiūrėti savo nuolatines ekspozicijas nemokamai. […]

25 sausio, 2023

Sausio 19 d. Pažaislio vienuolyno Fundatorių salėje vyko Kauno istorijos metraščio jubiliejinio 20-ojo tomo, skirto Barokui ir Pacų giminei, pristatymas. […]

J. Vaičikonio nuotr.
25 sausio, 2023

Sausio 29 d. į Panevėžio muzikinio teatro sceną grįžta Johano Štrauso operetė „Vienos kraujas“. Pirmą kartą spektaklį diriguos Martynas Bražas, […]

Varšuvos karalių pilies muziejaus nuotr.
25 sausio, 2023

Pirmadienį Varšuvos karalių pilies muziejuje, minint 160-ąsias sukilimo metines, buvo atidaryta paroda „Meilė ir pareiga. 1863–1864 metų sukilimas“. Svarbią šios […]

Linos Kovalevskienės nuotr.
25 sausio, 2023

Sausio 20 dieną Ignalinos rajono kultūros centre džiaugtasi jaunais žmonėmis, jų pasiekimais ir kūryba, skambėjo jaunų žmonių atliekamos dainos, spalvingi […]

24 sausio, 2023

Kempteno miesto muziejuje sausio 20 d. atidaryta fotografo Kazio Daugėlos paroda „Laikinas prieglobstis. Kasdienybė Kempteno stovykloje 1945–1949 m.“ (Zuflucht auf […]