Alvite pagerbtas kanklininkas Juozas Telešius

Prie kelio – naujas akcentas

Kas važiuoja nuo Marijampolės Kybartų link per Alvito gyvenvietę pamažintu greičiu už Širvintos upelio dešinėje pusėje tolėliau virš medžių pamato naujosios bažnyčios iškilusį kryžių. Bet nuo dabar įkalnėje prie pat kelio pastebės gražų suolelį. Jis iškilo spalio 19 dieną, šeštadienį, kukliam žmogui, Lietuvos patriotui, kankliavimu išreiškusiam pasipriešinimą sovietinei okupacinei valdžiai – kanklininkui ir kanklių meistrui Juozui Telešiui atminti ir pagerbti. Iškilo ant jo žemės, prieš kitoje kelio pusėje buvusius jo namus. Namus, iš kurių daugelį metų ne tik po Alvitą, Vilkaviškio rajoną, bet ir visą Lietuvą bei dar plačiau sklido žinia apie kankles ir jų skambesį. Ant suolelio atlošo medžio meistras tautodailininkas alvitietis Raimundas Blažaitis išraišė kaip paliktą J. Telešiaus priesaką, jo pasakytus žodžius: „Kanklių muzika – tai vaistas nuo šiuolaikinį pasaulį užgulančio kurtumo.“

Gyvenimo keliu

Rugpjūčio 24 dieną sukako 110 metų nuo liaudies muzikanto, kaimo šviesuolio Juozo Telešiaus gimimo. Gimė jis Dzūkijoje, Ricielių kaime, Merkinės valsčiuje, kalvio šeimoje, motina buvo vargonininko dukra, turėjo skambų balsą, dainuodavo sau akomponuodama gitara. Juozas šeimoje buvo vyriausias iš aštuonių vaikų, mokėsi Leipalingio pradžios mokykloje, vėliau gimnazijoje. Nuo keturiolikos metų pradėjo dirbti Leipalingio spirito gamykloje, mokėsi Kaune spirito pramonės technologijos kursuose, tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Dirbo įvairiose spirito varyklose, nuo 1932 metų apsistojo Alvite. 1942 metais vedė Antaniną Balevičiūtę, užaugino sūnų Eugenijų. Juozas Telešius mirė 2001 metais, palaidotas Alvito kapinėse.

Nuo mažens J. Telešius išsiskyrė potraukiu muzikai. Devynerių metų jau bandė vargonuoti, vėliau išmoko griežti smuiku, groti akordeonu, lūpine armonikėle, mandolina, cimbolais. Dar vaikas būdamas pasidarė pirmąsias kankles, vėliau sumeistravo keliolika skirtingų suvalkietiškų kanklių modelių. Paskutines kankles pagamino 1998 metais, jau sunkiai sirgdamas. Jo vienos kanklės yra saugomos muziejuose, kitomis groja įvairių ansamblių kanklininkės. J. Telešius dovanojo arba pusvelčiui pardavė apie pusę tūkstančio savo rankų darbo kanklių.

Per savo gyvenimą J. Telešius koncertavo įvairiose Lietuvos vietose, įvairiomis progomis. Kanklininko repertuare skambėjo lietuvių liaudies dainos, šokiai, bažnytinės giesmės, paties sukurtos melodijos. Savo žinias jis noriai perduodavo jaunimui, dalyvaudavo mokyklų renginiuose, keletą metų mokė kankliuoti Vilkaviškio krašto muziejaus kraštotyros būrelio vaikus.

Kodėl „vienišas“?

Paminint Juozo Telešiaus 100-ąsias gimimo metines, jo atminimas buvo įamžintas knyga „Vienišas kanklininkas Juozas Telešius“. Sudarytoja ir dalies straipsnių autorė dr. Laura Lukenskienė leidinio pratarmėje akcentavo, kad J. Telešius sukūrė savitas kankles ir skambinimo stilių. Kanklininkas aukšta kankliavimo technika, subtiliu požiūriu į instrumentą, įvairiausių niuansų girdėjimu ir instrumento galimybių išnaudojimu paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje. Džiugu, kad šio žmogaus kūryba įamžinta vaizdo ir garso juostose saugoma ne tik šeimos archyve, bet ir muziejuose, skambinimo technika aprašyta kolektyvinėje monografijoje „Senosios kanklės ir kankliavimas“.

Ne kartą kanklininkas J. Telešius ir  anksčiau buvo prisimenamas įvairiuose Alvito bendruomenės renginiuose. Į juos  mielai atvyksta šeimos nariai. Prieš beveik dešimtmetį pristatant minėtą knygą, sūnus Eugenijus pasakojo, jog kanklės jo tėtei buvo savotiškas protestas prieš tarybų valdžią, kurios organiškai nekentė,  buvo prieš dirbtiną gyvenimą. Darydamas kankles ir jomis skambindamas jis stengėsi kiek galėdamas protestuoti. „Tačiau tėtė grojo tik sau, niekada neidavo į jokius valdžią šlovinančius renginius, dažnai kviečiamas kategoriškai atsisakydavo eiti į kaimo saviveiklos kolektyvus, todėl knygos pavadinime ir yra žodis „vienišas“. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, tėtė atsigavo, pradėjo groti visiems.“

Vėl Nepriklausomoje Lietuvoje kanklininkas pradėjo aktyviau koncertuoti, dalyvauti įvairiuose renginiuose, rūpintis kanklių populiarinimu.

Su daina „Subatos vakarėlį…“

Dar prieš sueinant į bendruomenės salę trumpas iškilmes prie suoliuko pradėjusi Angelė Blažaitienė privertė iki graudulio susijaudinti paakinimu, jog kankliavimas tebegyvas jaunojoje kartoje – mažas mokinukas Vilius Šneideris, prisėdęs ant suoliukų, pagrojo vieną kūrinėlį. O paskui minėjimo iniciatyvą perėmusi marti Rūta Telešienė pastebėjo, kad alvitiečiai kanklininką Juozą Telešių matė, vertino ir suprato skirtingai. „Tik turbūt niekas nežino, kad jis savo kieme, kai pavargdavo vasarą, trumpam priguldavo ant suoliuko prie kluono ir pasnausdavo. Ir turbūt labai džiaugtųsi, kad atsirado šis tvirtas stiprus ąžuolinis suolas, tikiu, kad jo vėlele ateis čia pasnausti…“ Moteris įvardino tris vyrus, kuriems vertėjo labiausiai padėkoti už suolelį. Tai Šeimenos seniūnui Gintui Bakūnui už parūpintą medieną, skulptoriui Raimundui Blažaičiui už kūrybiškai išreikštą idėją. Be meistriškai išskaptuotų žodžių atramą puošia analogiškai išdrožtos J. Telešiaus kanklės ir paukštelis. Meistrui ji padovanojo J. Telešiaus naudotą įrankį – oblių. Trečias paminėtas vyras – mecenatas Eugenijus Telešius. Trispalves juosteles jiems užrišo vaikaičiai ir pagerbtieji vyrai pirmieji buvo susodinti ant  suolelio. Telešių šeima užvedė vieną iš jų tėvuko žodžiais dainą „Subatos vakarėlį…“, kuriai pritarė visi susirinkusieji, o garsas nuplaukė daugeliui brangios Alvito žemės erdve. Po to Telešių šeima įsiamžino bendroje nuotraukoje.

Čia žodį taręs seniūnas G. Bakūnas pasidžiaugė šio krašto kūrėjais ir sakė, kad jam buvo labai gražu matyti jaunąjį kanklininką, žinoti, kad Juozo Telešiaus kultūrinį palikimą perima jaunimas. Tautodailinkas R. Blažaitis prisiminė išskirtinį J. Telešiaus kuklumą ir dėkojo už jam dovanotą meistro įrankį, kuris jau yra muziejinė vertybė ir pasižadėjo ją saugoti garbingoje vietoje tarp kitų turimų.

Kanklės skambėjo įvairiai, jaudinančiai

Alvito bibliotekininkės, kultūrinių renginių organizatorės Angelės Blažaitienės iniciatyva dar rugsėjo 15-osios popietę alvitiečiai ir svečiai buvo kviečiami pabūti muzikinės-literatūrinės kompozicijos „Ar žinot jūs tą kraštą brangų, dailų“ žiūrovais, klausytojais, kur prisimintas ne tik kanklininkas Juozas Telešius, bet ir kiti iškilūs Alvito krašte gyvenę ir gyvenantys kūrėjai. Koncertavo Vilkaviškio muzikos mokyklos kanklių ansamblis „Sadutė“.

Gi spalio 19-osios renginys „Muzika, dainos, kanklės“ (pagal projektą „Pasižvalgymai po Alvito kraštą“) skirtas vien Juozui Telešiui atminti siekiant, kad šis nors jau ir žinomas žmogus, bet nebūtų pamirštas. Kad nebūtų pamiršti kanklių garsai ir susipažinta su šio instrumento galimybėmis, pasikviestas Jonas Chockevičius – kompozitorius ir atlikėjas, kanklių meistras virš dvidešimt metų dirbantis Lietuvos muzikinėje scenoje.

Bendruomenės namuose surengtą fotonuotraukų parodą iš J. Telešiaus gyvenimo papildė Kotrynos Telešiūtės tapybos darbai bei specialiai proseneliui atminti aliejiniais dažais ant medžio sukurtas kanklių atvaizdas, jos, šiemet baigusios Dailės akademiją, diplominis darbas.

Čia minėjimas pirmiausia prasidėjo ekrane rodomu 1993 metų gegužės mėnesį nufilmuotu siužetu – su Juozo Telešiaus muzikavimu, kaip pati melodija plaukiančiais vaizdais… Po to A. Blažaitienė trumpai priminė jubiliato gyvenimo ir kūrybos esmę, paaiškino, jog jo vardinis suolelis įsijungs į pradėtą kurti kūrėjų taką įvairiose Alvito vietose. Ji dėkojo Telešių šeimai ir tautodailininkui.

Atlikėjas Jonas Chockevičius ne tik pakvietė prisiliesti prie paslaptingo kanklių pasaulio, bet ir  įtraukė visus salėje buvusius dainuoti bendrai ne tik „Žemėj Lietuvos…“, bet ir kitas gerai žinomas liaudies, patriotines dainas, gėrėtis ir stebėtis nuostabiai valdomu instrumentu, sužinoti ir išgirsti apie kanklių galimybes ir dar daug ką… O svarbiausia, kad su kanklių melodijomis į širdis ateitų ramuma ir apsigyventų mums dovanojamo gyvenimo ir gamtos grožis.