Alvite pagerbtas kraštietis vyskupas Dovydas Zigmantas Pilchovskis
Gruodžio 15 diena – vyskupo Dovydo Zigmanto Pilchovskio (1735-1803) gimimo diena. Gimė jis dabartinės Alvito parapijos teritorijoje buvusiame Rutkiškių dvare, 1735 m. gruodžio 15 d. Gruodžio 20 dieną Alvito Šv. Onos bažnyčioje jį pakrikštijo klebonas kun. Kazimieras Voistratas.
Alvito bažnyčioje po 290 metų (tai yra 2025 m. gruodžio 15-ąją) buvo daug kartų kartojamas jo vardas, maldose ir pasisakymuose minimi Pilchovskio tėvų ir giminės vardai. Šventoriuje prie anų šimtmečių bažnyčios griuvėsių liekanų gėles padėjo Lenkijos ambasados Lietuvoje atstovai. Istoriniai šaltiniai liudija: senojoje bažnyčioje, prieš didįjį altorių buvus marmuro antkapius su žymenimis apie čia palaidotus D. Z. Pilchovskio tėvus, gimines. Atminimo liepsnelės paliktos ir prie šventoriuje palaidotų paskutinių Rutkiškių dvaro šeimininkų Galerų (mirimo data 1905 m.) kapo.
Nežinia, ar taip dvasingai šventai savo gimtadienį yra minėjęs XVIII amžiuje žemėje gyvenęs vyskupas, kaip dabar, XXI amžiuje, jį pagerbė gimtojo krašto žmonės.
Išsilavinusio, daug pareigų ir titulų bei apdovanojimų pelniusio tų laikų žmogaus darbai ir vardas pasilikę archyvuose. Jo pavardė tarp kitų šmėkštelėja viename kitame Vilniaus universiteto istorijos apraše.
Tačiau Vilkaviškio vyskupijos kunigas Jordanas Kazlauskas, apdovanotas talentu gilintis į Vilkaviškio krašto ir vyskupijos istoriją, Lietuvos ir Lenkijos archyvuose surado originalių tekstų, rankraščių lenkų ir lotynų kalbomis. Net Dovydo Zigmanto Pilchovskio motinos laiškus ir jo paties testamentą.
Prieš kelis metus kunigas Jordanas pradėjo archyvuose ieškoti Vilkaviškio parapijos istorijos, joje dirbusių kunigų pavardžių. Norėjo istoriją surinkti ir išleisti šios parapijos 400 metų sukakčiai. Tačiau paieškos ir įdomūs atrasti faktai išplėtė ieškojimų lauką, o tokiems darbams reikia ir specifinių žinių, ir laiko, taip pat sveikatos bei pinigų. Juodraščiuose ir užrašuose sukaupta jo istorinė medžiaga niekur dar neskelbta, į vieną knygą niekaip netilptų. O be to, nuolatos vis užčiuopia naujos informacijos…
Maždaug prieš tris mėnesius „užtiko“ ir vyskupą D. Z. Pilchovskį. 2017 metais, minint Alvito parapijos įkūrimo 400-ąsias metines, kunigas Jordanas tai progai išleistam leidinukui per labai trumpą laiką archyvuose surado žinių apie šioje parapijoje nuo jos įsteigimo dirbusių kunigų pavardes, bet jos teritorijoje gimusio būsimo garsaus dvasininko, kultūros, literatūros, Abiejų Tautų Respublikos veikėjo vardas į akiratį nepateko.
Pastarieji mėnesiai kruopštaus tyrinėjimo subrandino mintį žymaus, Bažnyčiai ir Tėvynei duotus Dievo talentus aukojusį žmogaus prisiminimą atgaivinti jo gimtojo krašto žmonių širdyse. Idėjos į gyvendinimui drąsos suteikė draugų kunigų palaikymas, taip pat istorija besidominčios vilkaviškietės Elenos Čepaitės patarimai, muziejininkės Aušros Mickevičienės rūpestis. Kunigas Jordanas paruošė ir išplatino puošnius kvietimus, plakatus, su draugų pagalba plačiai skleidė žinią apie rengiamą minėjimą, apgalvojo jo turinį ir formą.
Vyskupo Dovydo Zigmanto Pilchovskio 290-ųjų gimimo metinės prasidėjo ekzekvijomis, – už jį ir tėvus, giminės mirusiuosius. Vyskupas laisvai ir mielai bendravo lotynų kalba, buvo lotynų kalbos profesorius, tai ir jo tapatybės savitumą pabrėžiant kunigai giedojo lotyniškai. Kaip maldos sustiprinimo ir pagarbos ženklas buvo patiestas celūnas, papuoštas žvakėmis, atverstu geduliniu mišiolu, stula, kitais vyskupo ženklais. Taip pat vyskupo portretine nuotrauka, o greta – Abiejų Tautų Respublikų vėliavos.
Vyskupo portretą kunigas Jordanas rado Bažnytinio paveldo muziejuje ir gavo leidimą jo kopiją naudoti. Šiuolaikinių technologijų pagalba portretas atspaustas raiškus ir kokybiškas. Kunigas Jordanas paskelbė, jog jis yra šiose iškilmėse dalyvaujančių kunigų dovana Alvito bažnyčiai. Tai liudija ir pritvirtintas užrašas. Šis portretas bus ir kiekvienam bažnyčios lankytojui kaip istorinis liudijimas apie kilnųjį Sūduvos krašto vyskupą.
Šv. Mišioms vadovavo kun. teol. dr. Oskaras Petras Volskis iš Kauno arkivyskupijos, prie altoriaus meldėsi aštuoni Vilkaviškio vyskupijos kunigai: prelatas Vytautas Gustaitis, Vilkaviškio, Marijampolės ir Prienų dekanai kan. Virginijus Gražulevičius, kan. Deimantas Brogys, kun. Vaidotas Labašauskas, Kazlų Rūdos klebonas kun. dr. Žydrūnas Kulpys, Igliaukos klebonas kun. Remigijus Maceina, Alvito klebonas kun. Audrius Kurapka, buvęs Alvito klebonas, dabar Garliavos vikaras kun. Jaroslav Kalinovskij.
Pamokslą sakęs kun. dr. Žydrūnas Kulpys akcentavo, kad įspūdį daro minimo vyskupo nuveikti darbai, pasiekimai, labdaros, mokslo ir švietimo žygdarbiai. Iš kur jam visa tai? Atsakymas tik vienas – jame veikusi tokia Dievo galia. Tai žmogaus atsakas į patirtą Dievo meilę. Dievas trokšta, kad kiekvienas žmogus patirtų Jo meilę. Panašu, kad šeima Dovydui sudarė sąlygas pažinti Dievą. Patyręs pasiaukojančią Jėzaus meilę, subrandina savo gyvenimo atsaką Dievui – tampa vienuoliu jėzuitu, kunigu, pakeliamas į vyskupus. Ir visame jo gyvenime sutalpintas Gyvojo Kristaus liudijimas kaip krikščionio gyvenimo esmė, kaip krikščionybės tiesos sklaida.
Širdies malda, pagarbiu dalyvavimu ir dar po šv. Mišių išsakytomis mintimis vyskupą pagerbė Lenkijos Respublikos ambasados Lietuvoje generalinis konsulas Dariušas Višnevskis (Dariusz Visniewski). Vicekonsulė Jolanta Višnioch (Wiśnioch).
perskaitė Lenkijos instituto Vilniuje ir Lietuvoje įgaliotojo ministro dr. Piotro Drobniako pasveikinimo raštą. Taip pat atvyko Nepriklausomybės akto signataras Vidmantas Žiemelis, akademinės bendruomenės nariai iš Žemes ūkio universiteto, Vilkaviškio rajono savivaldybės, Alvito seniūnijos atstovai, Valstybinio archyvo Marijampolės skyriaus direktorius Rimvydas Urbonavičius, Vilkaviškio vyskupijos muziejaus vadovė Elena Gvazdaitienė, kiti istorija besidomintys ir istorinę atmintį kaupiantys asmenys.
Prabėgomis kelis vyskupo Dovydo Zigmanto gyvenimo epizodus pagarsino kun. Jordanas Kazlauskas, apie Rutkiškių dvaro istoriją papasakojo Elena Čepaitė. Per rankas buvo persiunčiamos pasižiūrėti originalių dokumentų, senų žemėlapių kopijos. Į bažnyčią tam kartui buvo atnešti Krašto muziejuje saugojami eksponatai, išlikusieji paskutinių Rutkiškių dvaro šeimininkų – Galerų – naudoti prabangūs indai.
Dvasiniu iškilmingumu minėjimą užpildė italų kompozitoriaus mons. Lorenco Perozio (Lorenzo Perosi,1872-1956) Mišios dviems balsams „Te Deum laudamus“. Kunigams einant prie altoriaus skambėjo kompozitoriaus Aloyzo Desmet (Aloys Desmet, 1867-1917) „Tu es sacerdos in aeternum“, per aukojimą – Georgo Frydricho Hendelio (Georg Friedrich Händel, 1685-1759) kūrinys „Dignare“ ir kitos giesmės, o pačioje renginio pabaigoje – Juzefo Elsnerio (Józef Elsner, 1769-1854) „Laudate Dominum“. Nuo vargonų dieviškas melodijas ir balsus siuntė solistai tenoras Povilas Padleckis ir baritonas Rytis Janilionis.
Pačioje pabaigoje kun. Jordanas Kazlauskas dėkojo visiems supratusiems ir palaikiusiems jo užmojį prisiminti užmirštą kilnųjį dvasininką, mokslininką, visuomenės veikėją, iš Sūduvos išaugusį, Lietuvos ir Lenkijos istorijoje palikusį ryškią brydę. Dėkojo visiems, prisidėjusiems geru žodžiu, darbu, finansine parama Ypač broliams kunigams – už palaikymą ir dalyvavimą bendroje šventėje. Prisipažino, jog širdį užpildė džiugesys, kad šiems Jubiliejaus metams baigiantis , Advento laiku, atsirado aplinkybės ir galimybė atstatyti istorinį teisingumą – nušluostyti dulkes nuo nepelnytai pamirštų žmonių pėdsakų.
