Alvite sklandė angelų balsai ir meilė gimtinei

Šeštadienis prieš Verbų sekmadienį Šv. Onos bažnyčioje buvo ypatingas. Į šv. Mišias už Kemežų ir Bradūnų gimines susirinko apie 70 šių genčių palikuonių. Nemažą būrį alvitiečių ir žmonių iš tolimesnių vietovių pritraukė ir skelbimas, jog šv. Mišiose dalyvaus Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“, giedos Volfgango Amadėjaus Mocarto mišias ir giesmes, po to bažnyčioje vyks sakralios muzikos valanda. 

Šio susibūrimo iniciatorė ir mecenatė Ramutė Kemežaitė-Kazlauskienė, gyvenanti JAV (Čikaga) pasistengė ne tik sukviesti plačią giminę, bet ir išpildė savo troškimą Alvito kraštui padovanoti nuostabius angeliškus jos mylimo „Dagilėlio“ balsus, širdžiai ir sielai dvasinį atsinaujinimą prieš Didžiąją savaitę.

Alvitiečiai, vilkaviškiečiai, o ir visa Lietuva jau nemažai kas pažino ir susitiko, girdėjo poeto Kazio Bradūno dukrą Eleną Bradūnaitę-Aglinskienę, kuri pradedant savo tėvelio 100-ųjų gyvenimo metų minėjimą – Kazio Bradūno metus – ta proga nepaprastai jautriai ir plačiai pristatė jo kūrybą ir įdiegtas vertybes, toliau skleidžia per tėvus įdiegtą lietuviškumą, meilę gimtajai kalbai ir Tėvynei. Šeštadienį ji su dukra Vaiva kukliai sukosi giminių ir alvitiečių rate, o dvasingo renginio eiga  rūpinosi energingoji jos pusseserė, tėvelio sesers Onutės dukra Ramutė, vengianti save įvardinti poeto Kazio Bradūno dukterėčia.

Nuo bažnyčios vargonų į plačią naujosios Alvito bažnyčios erdvę nusileidus pirmiesiems jaunųjų giesmininkų angeliškiems balsams, prieš susirinkusius išėjo Ramutė Kemežaitė-Kazlauskienė ir suprantamo jaudulio kupina širdimi pirmiausia sveikino visus susirinkusius gimines ir alvitiečius, dėkojo Vilkaviškio vyskupui Rimantui Norvilai, parapijos klebonui kun. Audriui Kurapkai, „Dagilėlio“ chorui ir jo vadovui Remigijui Adomaičiui. „Seniai svajojau, kad ateis diena, kai galėsiu Alvite Šv. Onos bažnyčioje dalyvauti šv. Mišiose, pasimelsti ne tik už mirusius, bet ir gyvuosius gimines, kartu prisiminsime senelius, prosenelius Kemežus, Bradūnus… Tikiuosi, kad tėveliai, seneliai yra kartu su mumis… Manyje teka tas pats alvitietiškas kraujas, nors gyvenu anoj pusėj Atlanto“, – tarė Ramutė, pridurdama, kad vienintelis realus Lietuvos vaizdas jai buvo tėtuko Jurgio Bradūno tėviškės kryžius išsaugotoje nuotraukoje. „Laikiau širdyje tą kryžių kaip šventovę,“ – liudijo moteris su viltimi, kad alvitiečio tautodailininko Raimundo Blažaičio atkurtasis kryžius stovės dar šimtą metų… 

Beje, prieš šv. Mišias Ramutė ir visas „Dagilėlio“ kolektyvas apsilankė Kiršuose, jau memorialinėje Bradūnynėje.

Prieš aukodamas šv. Mišias (kartu su klebonu Audriumi Kurapka) vysk. Rimantas Norvila pasidžiaugė tokiu susibūrimu, liudijančiu bendrystę tarp giminių, kaimynų, pažįstamų, tikėjimo palaikymą. Homilijoje pasidalijo, kaip prieš kurį laiką lankydamasis Čikagoje susitiko šio giminės sambūrio iniciatorę ir organizatorę Ramutę, pakvietusią dalyvauti Alvite. Vyskupas pasidžiaugė išeivijos lietuvių bendruomeniškumu, išlaikomu tikėjimu kartu su tradicija, tautiškumu, meile lietuviškumui. Pabrėžė ištikimybės tikėjimui, Dievui esmę ir prasmę, ištikimybės dorybę šeimoje, vienas kitam bei įsipareigojimuose visose gyvenimo srityse. 

Šv. Mišių skaitinius skaitė, atnašas nešė giminaičiai. Visuotinę maldą vedusi Ramutė kvietė melstis už Bradūnų ir Kemežų giminę bei visus susirinkusius, kad šios šv. Mišios stiprintų kiekvieno tikėjimą, meilę Dievui ir artimui. Atskirai prašė Viešpaties globos „Dagilėlio“ jaunimui ir jo vadovams, jų visas keliones, kad jų angelų balsus visas pasaulis galėtų išgirsti ir pajausti sielose ir širdyse artumą prie Dievo. 

Šv. Mišių pabaigoje vyskupas palaimino bažnyčioje padėtus iš medžio išdrožtus angelėlius. Tai – Ramutės dovana kiekvienam „Dagilėlio“ dainininkui (o jų Alvite buvo beveik 50!) jau po sakraliosios programos.

Angeliukus išdrožė Ramutės giminaitė, 84 metų liaudies menininkė nuo Utenos Anelė Araminienė. Ramutės siurprizas laukė ir choro meno vadovo Remigijaus Adomaičio. Jam skirtas tautodailininko alvitiečio Raimundo Blažaičio sukurtas medžio drožinys Rafaelio „Madona su dagiliu“. Tikėjimas, menas ir didelė širdis  susijungė vienoje dovanoje.

Bažnyčioje susirinkusieji su jauduliu ir gausiais plojimais lydėjo programos numerius, dėkojimo giesmininkams ir jų vadovams ceremoniją (chorui akomponavo Daiva Šulcaitė, vargonais grojo Andrius Bartulis).

Paskutinę giesmę „Dagilėliai“ giedojo su pašventintais angeliukais rankose, o paskutinį šio nuostabaus susitikimo akordui – dainai „Kur giria žaliuoja“ – pritarė visa bažnyčia.