Apleistoje Širvintų pakrantėje – idėja daugiafunkcinei žaliajai infrastruktūrai
Širvintų miesto teritorija nuo Totorių g. palei Širvintos upės pakrantę iki Zibalų g. tilto, tai – natūralios gamtos teritorija mieste. Mieste, kur kitos viešosios erdvės sutvarkytos steriliai, taikant „pilkosios“ infrastruktūros principus, nepaliekant natūralių gamtos buveinių.
Kraštovaizdžio architektės Sandra Kanapeckaitė ir Dalia Lukoševičienė nusprendė jog ši apleista Širvintų erdvė galėtų būti įveiklinta ir tapti daugiafunkcine žaliąja infrastruktūra. Savo idėją architektės pristatė nacionaliniame architektūros ir urbanistikos konkurse „Išmanusis miestas 8“.
Šiandien upės pakrantė šioje miesto teritorijoje yra nenaudojama, upė teka sąlyginai natūralia vaga. Pritaikius žaliosios infrastuktūros principus, išsiplečia miesto žaliosios zonos naudojimo kryptys – miestas kur gamta yra strateginis turtas, gali tapti prieinamas kiekvienam. Upės žemupys gali tapti kasdieniu mėgstamu gyventojų maršrutu.
„Šiuo metu šį maršrutą renkasi žvejai ir vaikai. Jie su upe, vandeniu, yra užmezgę ryšius. Šią galimybę reikia išryškinti, atskleisti ir kitoms gyventojų grupėms. Projekto uždavinys – vadovaujantis darnos, tvarumo ir išmanumo principais pateikti teritorijos sutvarkymo viziją”, – sako S.Kanapeckaitė ir D.Lukoševičienė.
Ko reikia šiuolaikiniam išmaniajam miestui?
Šiuolaikiniame –išmaniajame mieste turi būti kuriamas žalias karkas, t.y. žaliosios teritorijos jungiamos tarpusavyje sudarant didelio mastelio žaliąją erdvę – „žalią koridorių“. Tokia išmaniojo miesto žalioji erdvė:
- Turi užtikrinti tvarias sąlygas visiems gamtos komponentams, taikant minimalią ir
mechanizuotą priežiūrą. - Be aiškiai išreikštos (apribotos) funkcinės paskirties
- Turi būti lengvai pasiekiama, švari ir saugi,
- Užtikrinti tranzito funkciją
Pasirenkamos kryptys – kuriant pasirinktos teritorijos maršrutus atsižvelgti į galimybę sujungti žaliąsias erdves palei upę į vieną maršrutą, taip būtų taikoma „paskirstyto miesto“ koncepcija – naikinamas epicentrinis, hierarchinis miesto viešosios erdvės pobūdis. Siekiama pirmiausiai atskleisti jau esamų teritorijos erdvių daugiasluoksnį potencialą, paprastais, tvariais sprendimais.
Naujosios Širvintų pakrantės projektavimo darbai prasidėjo išsamia analize, kurios metu buvo gilinimąsi į nagrinėjamos teritorijos kontekstą, atliekamą teritorijos funkcinė analizė, galimybių studija. Tuomet parengtas teritorijos galimybių studijų rezultatas aptariamas su savivaldybės atstovais. Šiuo pagrindu siūloma teritorijos sutvarkymo – įveiklinimo vizija.
Projekto autorės pasakoja, kad pasirinktoje natūralios gamtos teritorijoje galima stebėti tobulas gamtos savireguliacijos funkcijos, todėl ypač reikalinga infrastruktūra gamtos stebėjimui (patogi visiems bendruomenės nariams), neardant/netrikdant esamų gamtos procesų.
Funkcinė ir erdvinė koncepcija
Pagrindinis darbas tvarkant teritoriją yra suformuoti reljefą taip, kad takų ir poilsio erdvių tinklas būtų neužliejamose plotuose, o pasyviai naudojami plotai būtų žemesniame aukštyje ir potvynių metu būtų užliejami, todėl intensyviai naudojami plotai įrengiami ant pylimų su tolygiai nuožulnėjančiais šlaitais. „Aukščiausia pylimo dalis įrengiama iš substrato mišinio, kurį sudaro 80 proc. sijotas žvyras be molio priemaišų ir 20 proc. vietinė žemė (humusinis dirvos sluoksnis). Visas pylimas apsėjamas specialiu šiam parkui ir šiai situacijai sukurtu žolių mišiniu. Tai yra tvirta ir žalia danga (žaliatakis), tinkama neintensyviems ar vidutinio intensyvumo pėsčiųjų srautams.
Tokių takų tinklas tankiai išraizgytas po visą parką ir savo ornamentika primena pievoje ar rugiuose žvėrių išbraidytus takus – brydes. Vienur jie yra siauri, kitur išplatėja, raizgosi ir vingiuoja per įvairias, skirtingo mikroklimato (skirtingas saulės apšviestumas, skirtingas skersvėjuotumas ir pan.) paupio vietas. Tokių takų ir aikštelių funkcija yra neapibrėžta, nėra jokių aiškių nuorodų, ką žmonės ten turi veikti. Tai – svarbi sąlyga sukurti daugiafunkcines parko erdves. Daugiafunkciškumas – viena iš dviejų pagrindinių parko erdvinių savybių.
Kita svarbi parko erdvių savybė – harmoningumas. Užliejami plotai vienur suformuoja seklius, kitur gilesnius reljefo pažemėjimus. Jie yra apsėti specialių žolių ir žydinčių augalų mišiniu iš mažiausiai 40 skirtingų augalų rūšių, sutinkamų natūraliuose mažiau ir daugiau šlapiose Lietuvos pievose. Tai yra nuolat žydintys, estetinį pasigėrėjimą teikiantys želdiniai. Čia kuriasi didelė įvairovė gyvių, mezgasi ir įsitvirtina tvarūs tarpusavio ryšiai. Be žydinčių pievų ne mažiau svarbus yra kitas želdynų tipas – krūmynai. Esami krūmynai atnaujinami, genint senus, papildant naujais krūmais, įvedant papildomas rūšis. Dalies esamų krūmynų atsisakoma. Šių želdynų pagalba sukuriami tokie kraštovaizdžio elementai kaip „vartai”, „vidiniai kambariai” ir pan. Tai žadina parko lankytojų smalsumą, kūrybiškumą, teikia pavėsį. Krūmynai pritraukia papildomas grupes mikroorganizmų, grybų, gyvūnų, paukščių.
Pavieniai medžiai ir gojeliai – dar viena svarbi želdynų grupė, išplečianti galimybes sukurti pilną skirtingo mikroklimato erdvių spektrą. Kaip ir krūmai jie čia yra svarbūs kaip žalios „užuolaidos”, nes aplink parką yra vizualinių taršų. Medžiai yra namai ir maistas daugybei rūšių. Būtina parko teritorija papildyti naujais medžiais, išsaugoti senus. Išsaugant skirtingą drėgmės rėžimą, sukuriama visapusiška įvairovė. Tai ir sukuria harmoningos aplinkos atmosferą”, – teigiama projekto aprašyme.
Transporto ir pėsčiųjų takų sprendimai
Į parką patenkama iš Totorių gatvės, Nepriklausomybės aikštės, Ukmergės gatvės ir Kalnalio gatvės. Pietinėje upės kranto pusėje yra įrengta tanki žaliatakių sistema. Per Beržės upelį galima pereiti esamu taku su upelio vandens pralaida ir dviem tilteliais. Iš pietinio į šiaurinį upės krantą galima pereiti beždžionių tiltu, suprojektuotu arčiau Zibolų gatvės, ir dviem tiltais keltais. Šiaurinį upės krantą sudaro status šlaitas (arčiau Totorių gatvės) ir šlapynės. Čia dominuoja mediniai takai ant pontonų ar polių. Takai įrengti ir skardžio viršuje, ir apačioje šalia upės. Nepertraukiamų takų sistema sudaro žiedinius maršrutus, pasižyminčius skirtingais potyriais. Dviračiai parke naudojami kaip atvykimo/ išvykimo transporto priemonė. Parke įrengta nemažai dviračių parkingų. Naujas automobilių parkingas projektuojamas teritorijoje ties Ukmergės ir Zibalų gatvių sankryža.
Žalieji ir tvarūs sprendimai
Potvynių valdymui pritaikyta miesto kempinės koncepcija. Tai padeda ne tik spręsti potvynio-atoslūgio sukeliamus neigiamus padarinius, bet ir atkurti/ išsaugoti augalų ir gyvūnų buveines bei bioįvairovę ir sukurti tikrai gražias erdves žmonėms. Pagrindiniai parko takai žaliatakiai yra laidūs vandeniui, įrengti naudojant gamtinius Lietuvos resursus, yra apželdinti žole. Pagrindinis parko tvarkymo darbas yra reljefo performavimas. Tam nenaudojamas vežtinis gruntas. Viskas sukuriama iš esamų resursų. Intensyvios priežiūros reikalaujantys želdiniai parke sudaro itin nedidelį procentą parko teritorijos. Didžioji dalis želdinių yra gamtinio dizaino, ekstensyvios priežiūros.
