Aplinkosaugininkai teikia poziciją dėl pelkių atkūrimo: „Turime būti ambicingesni, nei numato Gamtos atkūrimo reglamentas“
Aplinkos ministerijai imantis rengti Nacionalinį gamtos atkūrimo planą, aplinkosaugininkai Seime pristatė poziciją dėl pelkių atkūrimo – procesai palies skirtingus šalies sektorius, daliai jų reikės paskatų iš valstybės. „Gamtos atkūrimo reglamento apimtis derybų metu buvo smarkiai sumažinta. Net įgyvendinę tuos uždavinius, niekaip nepasieksime Paryžiaus susitarime išsikelto tikslo – iki 2050 metų pasiekti Europos žemyno neutralumo klimatui. Todėl Pelkių fondo pristatyta pozicija yra ambicingesnė”, – sako Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo direktorius Nerijus Zableckis.
Aplinkosaugininkas paaiškina, kad trys ketvirtadaliai Lietuvos pelkių buvo sunaikintos, dalis jų – negrįžtamai. Europai ir Lietuvai keliant tikslą šias ekosistemas atkurti, pelkių atkūrimas turės būti vykdomas ne tik saugomose teritorijose ar miškuose, bet ir žemės ūkio bei durpių gavybos paskirties žemės plotuose. „Turime galvoti, kaip įtraukti privačius žemės savininkus, nes dalis durpynų teritorijų yra jų nuosavybė“, – poreikį pradėti diskusijas pabrėžia Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo direktorius Nerijus Zableckis.
Aplinkos ministerija teigia, kad jau per artimiausią laikotarpį iki 2030 m. Lietuva turi atkurti 30 proc. durpynų ploto. „Ūkininkams, kitiems privatiems žemės savininkams durpynų atkūrimas pagal Reglamentą yra savanoriškas.Tai reiškia, kad tikslai yra keliami valstybėms narėms, o ne konkretiems žemės savininkams.Reglamentas mini, kad gali būti teikiamos paskatos, sudaromos sąlygos mokytis ir konsultuotis,“ – konferencijoje kalbėjo Aplinkos ministerijos atstovė Kristina Simonaitytė.
Pelkių fondo direktorius N. Zableckis akcentavo, kad žemės savininkų įsitraukimą į pelkių atkūrimą paskatintų pelkininkystės ūkio šakos plėtra Lietuvoje. Tam būtinos finansinės paskatos, tačiau vien jų nepakaks. „Ūkininkams vis dar trūksta jiems skirtos informacinės medžiagos ir konsultacijų, susijusių su pelkėmis ir kitais durpynais, jų atkūrimo nauda, tvariu naudojimu. Vystyti pelkininkystei reikia ir specializuotos technikos, kuri yra brangi. Galiausiai, Lietuvoje nėra nusistovėjusių grandinių, kam tiekti užaugintą biomasę, trūksta, kas gamintų gaminius – nuo granulių, kraiko, iki statybinių plokščių, auginimo terpių ar kitų inovatyvių produktų. Čia reikia valstybės pagalbos, sukuriant visą palankią pelkininkystei sistemą. Be viso to, nenuostabu, kad ankstesni bandymai teikti finansines paskatas ūkininkams pelkių atkūrimui nesulaukė susidomėjimo,” – sako N. Zableckis.
Aplinkosaugininkas konferencijoje pabrėžė, kad ne visoms su pelkių atkūrimu problemoms spręsti reikalingos lėšos, dalį jų galima būtų įveikti išsprendus biurokratines kliūtis: “Kai kuriose srityse reikia peržiūrėti susijusius teisės aktus, subalansuoti jų nuostatas taip, kad jie taptų palankūs pelkių atkūrimui. Pavyzdys čia galėtų būti miškų sektorius – medžių iškirtimas atkuriant pelkę neturėtų būti laikomas išmiškinimu, nes tokia augalija pelkei iš esmės yra nebūdinga ir ten atsirado tik dėl to, kad pelkė buvo nusausinta. Kitas pavyzdys – tai durpių substratų mažinimas mėgėjiškoje sodininkystėje. Durpių pramonė prisideda prie pelkių buveinių nykimo, spartina klimato kaitos procesus, todėl reikia ieškoti tvarių alternatyvų durpėms. Valstybė turi išsikelti nacionalinius tikslus, kaip tokį vartojimą mažinsime. Vienas iš kelių yra skatinti pramonę kurti naujos kartos augimo terpes – pakaitalus durpėms, o vartotoją – tokius produktus rinktis”, – kalbėjo Pelkių fondo vadovas.
Konferencijos dalyviai turėjo galimybę pamatyti pelkininkystės produktų ir durpių pakaitalų parodą. Joje eksponuoti iš pelkių biomasės pagaminti statybinių plokščių pavyzdžiai, garso izoliacijos, dekoro elementai, vienkartiniai indai, šiaudeliai, durpes galinčios pakeisti medžiagos. “Pelkės yra ne tik biologinės įvairovės – augalų ir gyvūnų – namai, bet ir galimybė kurti tvarius produktus ir inovacijas”, – pelkių atkūrimo svarbą pabrėžė gamtininkė dr. Jūratė Sendžikatė.
