Ar ES fondų pinigai atvers naujas galimybes Lietuvos regionams?

Ką tik minėjome Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą dvidešimtmetį – įspūdinga sukaktis, kuri primena apie mūsų valstybės nueitą kelią ir pasiekimus. Per šį laikotarpį bendras vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui išaugo net 199 procentais, o investicijos viršija 16 mlrd. eurų. Visgi, nepaisant gana solidžių bendrijos investicijų į šalies ekonomiką, žemės ūkio, švietimo, medicinos ir socialinės apsaugos sritis, pajamų atskirties ir skurdo rodikliai Lietuvoje išlieka pakankamai ryškūs.

Oficialiosios statistikos portalo duomenimis, 18 metų ir vyresnių asmenų skurdo rizikos lygis pernai metais paaugo, lyginant su 2021 metais, ir siekė 21,4 proc. Pastaraisiais metais didėjo ir dirbančių asmenų, kurie susiduria su skurdu, skaičius. 2021 metais dirbančių, tačiau skurstančių žmonių buvo 7,5 proc., pernai metais šis skaičius paaugo iki 7,9 proc. Gini koeficientas, kuris naudojamas matuoti nelygybei ekonomikoje, užpernai Lietuvoje pasiekė net 36,2 proc. , jei imsime namų ūkių pajamas šalyje. Tiesa, nelygybė tarp namų ūkių pajamų 2021 m. buvo mažesnė ir sudarė 35,4 proc., 2020 metais – 35,1 proc.  

Vertinant tai, kad Lietuvoje didėja skurstančiųjų gretos ir pajamų nelygybė, o dar ir susiduriame su nepalankia demografine situacija bei sveikatos apsaugos sistemos krize, ES investicijos turi būti kryptingai ir efektyviai panaudotos, susitelkiant į šalies problemines sritis. Tik tokiu atveju galime tikėtis, kad investicijų naudą galėtų pajausti dirbantis, tačiau skurstantis šalies gyventojas, ar tas žmogus, kuris gyvena ne šalies didmiestyje, bet regioninėje savivaldybėje.

Paskirstant ES investicijas turime galvoti apie Lietuvos žmones ir jų ateities perspektyvas – senjorus ir jaunas šeimas, gydytojus ir mokytojus, vienišus ir sergančius žmones. Visi šie žmonės yra Lietuva, todėl jie turi turėti teisę dirbti ir užsidirbti, gauti orią pensiją ir socialines garantijas, kokybiškas švietimo ir medicinos paslaugas.

 ES investicijų 2021-2027 m. biudžeto lėšos ir regioninė atskirtis Lietuvoje

2021-2027 metų Europos Sąjungos fondų investicijų programa jau įpusėjo ir netrukus finišuos, tačiau ar galime jau dabar pasidžiaugti šių fondų realia nauda ir grąža šalies žmonėms? Viso investicijų programos biudžetas sudaro 8 mlrd. eurų ir apima Europos regioninės plėtros, Europos socialinio fondo +, Sanglaudos ir Teisingumo pertvarkos fondų lėšas.

Pavarčius minėtų fondų investicijų programos planą, galima matyti, kad didžiausia investicijų dalis atitenka energetikos sričiai. Viso energetikai numatyta atiduoti net 1156 mln. eurų, motyvuojant, kad tokia lėšų dalis bus panaudota energijos vartojimo efektyvumo didinimui namų ūkiuose, šilumos tiekimo tinklų centralizavimo darbams, daugiabučių renovacijai ir atsinaujinančios energijos išteklių platesniam panaudojimui namų ūkiuose bei pramonės įmonėse.

Viena vertus – palaikau, jog investicijos būtų skirtos daugiabučių renovacijai ir vis daugiau savivaldybių Lietuvoje pereitų prie atsinaujinančių išteklių panaudojimo šildantis ar gaminant elektros energiją, nes tai leistų gyventojams mokėti mažiau už komunalines paslaugas.  Jei sugebėtume efektyviai panaudoti vėjo, saulės energijos, aplinkos energijos, geoterminius, hidroterminius išteklius, hidroenergiją, biomasę ir biodujas, gerokai sumažintume priklausomybę nuo iškastinio kuro, užtikrintume energijos tiekimo patikimumą ir energijos paslaugų įperkamumą kiekvienam, nepriklausomai ar tai būtų vieniša mama, auginanti mažamečius vaikus, ar garbaus amžiaus senjoras, gaunantis mažesnę nei vidutinę pensiją. Kita vertus, ar tikrai ši energetikai skirta suma bus panaudota racionaliai ir tam, kam numatyta?  Užtenka tik pravažiuoti pro Vilniaus miegamuosius Lazdynų, Šeškinės, Justiniškių ar Fabijoniškių rajonus ir įsitikinti, kad renovacijos procesas sostinėje įstrigo amžiams. O buvo žadėta visai kitaip! Tik priminsiu, kad valdantieji savo kadencijos pradžioje įsipareigojo kasmet renovuoti 1000 daugiabučių, tačiau iš tikrųjų pernai metais viso buvo renovuota mažiau nei 300 daugiabučių.

Skurdo rizikos rodikliai Lietuvoje auga, o kur dar pajamų nelygybė skirtingose šalies regionuose. Pasak Oficialiosios statistikos portalo, pernai metų ketvirtąjį ketvirtį mėnesinis darbo užmokestis „prieš mokesčius“ siekė 2313,8 eurus, tuo tarpu Utenos apskrityje – toks atlygis sudarė tik 1659,6 eurus. Tai reiškia, jog pajamų atskirtis tarp vilniečio ir uteniškio buvo rekordiška ir sudarė net 654,2 eurų sumą.

Atskirtis tarp regionų gilėja, nes pastariesiems sunkiai sekasi pritraukti privatų verslą, o didžiausiu darbdaviu dažniausiai yra ne kas kitas, o valstybė. Kodėl verslui, kuris įsteigia įmonę ir įdarbina vietos gyventojus nevertėtų suteikti finansinės subsidijos? O gal toks verslas galėtų tam tikrą laiko tarpą būti atleistas nuo mokestinių prievolių? Dauguma šalies savivaldybių įkūrė laisvosios ekonomikos zonas, tačiau retai iš jų pasisekė pritraukti stambesnio verslo ir atitinkamai sukurti darbo vietų. Visa tai rodo, kad turime skirti daugiau ES pinigų tam, kad Lietuvos regioninės savivaldybės netuštėtų dėl to, jog jose nėra kur dirbti ir mokamas gerokai mažesnis užmokestis. Todėl, manau, kad 2021-2027 metų Europos Sąjungos fondų investicijų programoje reikėtų didinti regionams skirtą paramos sumą, kuri sudaro 828 mln. eurų.  Negana to, didžioji dalis minėtos sumos regionams turėtų būti panaudojama privačių investicijų į regionus skatinimui, siekiant, kad čia kurtųsi kuo daugiau mažų ir vidutinių įmonių.

Dirbant Europos Parlamente pavyko atkovoti Lietuvos regionams 2 mlrd. 314 mln. eurų

Europos Parlamente dirbau Regioninės plėtros komitete, kur siekiau, kad Lietuvos ir bendrijos mažuose miesteliuose bei kaimo vietovėse ekonomika ir BVP dalis vienam gyventojui augtų.  

Tenka apgailestauti, kad ES investicijų pasiskirstymas skirtingos šalies regionuose buvo netolygus. Pavyzdžiui, Vilniaus apskrityje 2022 m. tokių investicijų skaičius vienam gyventojui sudarė net 25 903 eurus laikotarpio pabaigoje. Skirtingai nei Vilniaus apskrityje, Tauragės apskrities vienam gyventojui teko tik 1072 eurų tokių investicijų, o Utenos apskrities gyventojui – 1435 eurai.

Tam, kad Europos Sąjungos parama nemažėtų, kai Vilniuje pragyvenimo lygis smarkiai išaugo, palyginti su kitais šalies miestais ir apskritimis, raštais ir viešais pareiškimais kreipiausi į Vyriausybę ir ministerijas, kad pastarosios inicijuotų Lietuvos kaip dviejų atskirų statistinių regionų (Vilniaus ir likusios Lietuvos) projektą, kurį teiktų bendrijos institucijoms.

Džiaugiuosi, jog pavyko tai įgyvendinti – Lietuva pakeitė savo NUTS2 lygio klasifikatorių, pagal kurį buvusi kaip vienas NUTS2 lygio regionas, statistiniuose dokumentuose padalyta į du: labiau išsivysčiusį Sostinės regioną (BVP pagal perkamąją galią – 130 proc. ES vidurkio) ir visą likusią Lietuvą, t. y., – mažiau išsivysčiusį Vidurio ir Vakarų Lietuvos regioną (BVP pagal perkamąją galią – tik 70 proc. ES vidurkio).  Šis suskirstymas į du regionus pagal BVP vienam gyventojui leido pasiekti, kad 2 mlrd. eurų ES paramos nebūtų atimti iš Lietuvos, ką siūlė Europos Komisija.  

Papildomus 314 mln. eurų išsaugojau regionuose gyvenantiems žmonėms, kai kartu su aktyviais tautiečiais bei komanda parengėme ir pateikėme peticiją dėl neteisingos ES paramos paskirstymo. Buvome priversti parengti peticiją, nes privalėjome valdantiesiems užkirsti kelią pasisavinti beveik 700 mln. lėšų iš mažiau išsivysčiusiu regionų.

Juk, Sanglaudos pinigai skirti mažinti socialinę ir ekonominę atskirtį tarp regionų, o ne Sostinės regiono energetiniams projektams vystyti, šiukšlių tvarkymo iniciatyvoms ar kitoms sritims. Peticija dėl neteisingo ES paramos paskirstymo pateikta Europos Parlamento Peticijų komitetui, prašant, jog Vidurio ir Vakarų regiono gyventojams priklausantys pinigai nebūtų atiduoti, o atsakingos ES institucijos užtikrintų tikrąją Bendrijos Sanglaudos politikos paskirtį.

Ir čia sulaukėme sėkmės – Europos Komisija pranešė, jog pasiekė kompromisą su Lietuvos Vyriausybe, kuriuo vadovaujantis Sostinės regionui perkelta tik 386 mln. eurų suma, vietoj prašytų beveik 700 mln. eurų.

ES investicijos gali išspręsti Lietuvos problemas, jei jas paskirstysime kryptingai. Žinoma, planuojantis į kokias sritis nukreipti ES lėšas, vertėtų pirmiausia orientuotis į šalies žmonių poreikius ir jų ateitį. Negalime savo žmonių palikti be kokybiškos sveikatos apsaugos paslaugų ar švietimo, negalime senjorams nemokėti orios pensijos ar žmogui nesuteikti galimybės dirbti ir užsidirbti, nesvarbu, kurioje Lietuvos savivaldybėje jis begyventų. Tai – mūsų pareiga, todėl suremkime pečius ir dirbkime vardan savo žmonių gerovės!   

Situacija mūsų valstybėje būtų geresnė, jei valdžia būtų jautresnė žmonių problemoms.