Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Stasio Šalkauskio pėdomis
Šiauliuose gegužės 11d. – 13 d. vyksta Išminties šventė, kurios metu pagerbiamas prof. St. Šalkauskis ir įteikiama jo vardo premija. Sveikindamas dalyvius, pasidalinau keliomis mintimis:
Stasys Šalkauskis buvo tikra Dievo dovana tarpukario Lietuvai. Po ilgai trukusio lietuviškojo identiteto naikinimo Lietuvai reikėjo atsitiesti ir išeiti į laisvės kelią. Buvo nepaprastai svarbu užsiauginti intelektualiai ir moraliai tvirtą Lietuvos šviesuomenę, pajėgiančią eiti ir kitus vesti laisvės keliu.
St. Šalkauskis vadovavosi dėsniu, kad žmogus privalo gyventi tiesoje. Studijuodamas Maskvos universitete jaunasis Šalkauskis išgyveno pasaulėžiūrinę krizę. Ano meto Rusijos universitetuose viešpatavusi materialistinė ir nihilistinė dvasia kėsinosi sugriauti Šalkauskio tikėjimą ir palikti jauną mokslininką be aiškaus ir tvirto gyvenimo pagrindo. Šitaip atsitiko ne vienam ano meto studentui ir mokslininkui. Su Šalkauskiui būdingu atkaklumu jaunas studentas gilinosi į įvairiai mąstančių filosofų raštus. Daugiausiai šviesos jam pažėrė filosofas Vladimiras Solovjovas, pateikęs įtikinančius atsakymus rūpimus pasaulėžiūros klausimus.
Galutinai subręsti kaip krikščioniui filosofui Šalkauskiui padėjo bendravimas su prel. Jakštu Dambrausku ir studijos Friburgo universitete
Suradęs atsakymus Šalkauskis jautėsi labai laimingas ir nutarė tolimesnį savo gyvenimą pašvęsti filosofiškai pagrįstos krikščioniškos pasaulėžiūros skleidimui ir tautos šviesuomenės ugdymui. Jei ne Šalkauskis, mes nebūtume turėję filosofo Antano Maceinos, kurio idėjos maitino mus per visus sovietinės okupacijos metus.
Būdamas labai stiprus intelektualas ir užimdamas labai aukštas pareigas – jis buvo ne tik TF profesorius, bet ir VDU rektorius – Šalkauskis nuosekliai praktikavo savo tikėjimą. Tai ką jis pažino ir tikėjo, neliko slaptoje, bet buvo viešai praktikuojama. Jo krikščioniškas elgesys nepripažino jokių kompromisų.
St. Šalkauskis šiandienei Lietuvai, manau, yra ne mažiau aktualus, nei anuomet. Šiandien mes džiaugiamės būdami Europos valstybių šeimoje, bet toje šeimoje, kaip niekad, yra daug pasimetimo. Markso paminklo pastatymas Vokietijoje ir jo idėjų sklaida tarp žmonių, nuo kurių priklauso ES ateitis mums negali nekelti rūpesčio. Juo labiau, kai girdime iš save solidžiais Lietuvos politikais laikančiųjų lūpų raginimą, kad Europos Sąjungai reikia atiduoti net Lietuvos švietimą ir kad kuo greičiau reikia ratifikuoti Stambulo konvenciją, o tuo pačiu priimti genderistinę ideologiją, kurią pop. Pranciškus taikliai yra apibūdinęs, kaip ideologinę kolonizaciją. Šiandien negalima nematyti globalaus karo prieš normalią šeimą.
Garsios kalbos apie globalią Lietuvą yra figos lapelis, kuriuo bandoma pridengti arba nesusigaudymą arba bejėgiškumą daryti tai, kas Lietuvai šiandien yra reikalingiausia. Šalkauskis rodo aiškų kelią, kuriuo turime eiti ir ant kokių vertybių statyti ateities Lietuvą. Dievas, moralė, tauta ir tvirta šeima – tai vertybės, kurias daug kas šiandien nori palaidoti, o kiti nusiteikę tik imituoti, kad jų laikosi. Šios vertybės yra kolonos, kurias vakarykščiai ir šiandienos marksistai, siekiantys sukurti naują žmogų, bandė ir vėl bando sugriauti.
Visuotiniame pasimetime yra ir vilties spindulių. Ačiū Dievui, turime rimtų filosofų su tvirtu stuburu, turime jaunų žmonių, suvokiančių, kad laisvė nėra anarchiją ir kad Dievas ją padovanojo mums ne tam, kad pamestume galvą ir atsakomybę dėl Lietuvos ateities.
Ši Išminties šventė gali pažerti daug šviesos į dabarties sutemas. Ji galėtų tapti Šalkauskio Gyvosios dvasios sąjūdžio pradžia XXI amžiaus Lietuvoje. Gyvosios dvasios sąjūdis nėra dar viena nauja organizacija ar draugija. Iš tikrųjų, gyvoji dvasia pagal St. Šaklkauskį yra evangeliška dvasia – aktyvi ir drąsi, nuoširdi ir tiesi, jungianti dorinį idealizmą su gyvenimo realizmu, bekompromisiška principiniuose dalykuose ir gebanti atleisti, džiaugsminga ir sykiu rimta, svetima snobizmui ir neapkenčianti fariziejizmo.
Mes turime tapti gyvosios dvasios nešėjais, turime užsiauginti jauną lietuvių kartą, kuri pakeistų sovietinėmis, materialistinėmis ir leftistinėmis idėjomis besivadovaujančius tautiečius. Pradėkime apie tai mąstyti, nes mintis gali tapti žodžiu, o žodis – kūnu.
Sveikinu Išminties šventės iniciatorius bei dalyvius ir linkiu iš St. Šalkauskio mokytis ne tik minties gilumo, bet ir tarnavimo tautai ir Dievo karalystei.
