Atveriamas jaudinantis istorijos simbolis – Štuthofo kankinės Ditos Sperlingienės skarelė
„Kasdien ryšėjau skarelę. Vėjas, šaltis ir sniegas ją draskė, aš saugojau skarelę, buvau jauna moteris, puošiausi skarele, eidama kasti apkasų.“ Artėjant Holokausto aukų atminimo dienai, nuo sausio 25 d. Holokausto ekspozicijoje pristatomas unikalus, jaudinantis istorijos liudininkas – Ditos Sperlingienės skarelė, kurią ji vilkėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje ir išsaugojo iki šių dienų, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Nuo 1972 m. Tel Avive gyvenanti Judit (Dita) Sperlingienė-Zupavičienė (g. 1922) buvo Kauno geto ir Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinė, išgyveno Mirties žygį ir nepalūžo.
1944 m. liepą Dita buvo išvežta į Štuthofą. Žiemą, artėjant frontui, kaliniai buvo varomi kasti apkasų. Jų kelias driekėsi per miestus, todėl naciai, nenorėdami bauginti vietinių, kaliniams padalijo paprastų drabužių. Su jais Dita gavo ir gražią skarelę – tamsiai mėlyną, baltais žirnio dydžio taškeliais.
Su skarele Dita nesiskyrė nė dienos. Ji moteriai buvo ne tik priedanga, bet ir subtilus žmogaus orumo priminimas. Nuo lietaus ir sniego balti taškai iro. Dita nutarė skarelę suadyti, tačiau tam reikėjo šviesos, adatos, siūlų ir medžiagos lopams. To, kas normaliame gyvenime visada po ranka…
Išlikti moterimi net pragare
Šios stiprios moters istoriją dokumentinėje apysakoje „Jehudit. Pasaulis galėtų būti toks gražus” („Odilė“, 2021 m.) atskleidė rašytoja Aneta Anra. Jiedvi susitiko 2019-ųjų liepą, kai Dita atvažiavo į Vilnių ir įsikūrė Bernardinų gatvėje.
„Įžengusi į laikinuosius vilnietiškus Ditos namus supratau, kad prieš mane – nepaprasta moteris: šypsena, skvarbios, gėriu spindinčios akys, atida, elegancija ir humoro jausmas. Mane tai tiesiog pakerėjo, iškart susidraugavome. Pradėjome kalbėtis, kitą dieną vėl susitikome. Pokalbiams nebuvo pabaigos – apie karą, Holokaustą ir apie meilę, geismą, ryžtą išlikti moterimi net pragare. Ir jokio pykčio, – prisimena rašytoja A. Anra. – Galiausiai Dita pasakė: „Aneta, esate rašytoja, o aš labai noriu, kad mano istorija nedingtų, neišeitų kartu su manimi.“ Sutrikau, nes apie Holokaustą žinojau nedaug. Tačiau sutikusi Ditą pradėjau domėtis, ėmėme kalbėtis konkrečiau, mano klausimai tapo tikslesni. Taip ir radosi knyga.“
„Nenorėjau nieko prisiminti“
Knygoje „Jehudit. Pasaulis galėtų būti toks gražus” atskleidžiama, kaip kenčiant šaltį, badaujant ir patiriant smurtą skarelė Ditai tapo dvasinės stiprybės, moteriškumo išsaugojimo ir vilties simboliu. Dita pasakojo:
„Dar tamsoje išeidavome kasti apkasų. Į savo palapines grįždavome sutemus. Kasdien ryšėjau skarelę. Vėjas, šaltis ir sniegas ją draskė, aš saugojau skarelę, buvau jauna moteris, puošiausi skarele, eidama kasti apkasų.
Man labai reikia adatos, siūlų ir šviesos. Negaliu leisti skarelei sunykti, į ją įsiskverbė mano siela, tvirtai veržia man galvą, laiko juodus plaukus, mano plaukai varnėno plunksnų spalvos. Tavo siela juoda, rėkdavo man kaimo bobos, visai ne, mano siela štai tokia spalvota su baltais žirniais, ir kiekvienas žirnis sutalpina planetas, galaktikas, šviesmečius, kosmines dulkes ir ūką.
Grįžtu tamsoje į savo palapinę, dangus lyg kiaurymė, tamsi ir be pabaigos, mėnuo nedrįsta žvelgti į mus – moteris, virtusias kaliausėmis, grįžtančias žiemos tamsoj į palapines. Sutaupiau kelių dienų nago didumo margarino porcijas, laukuose randu bulvę, ne, jos nevalgysiu, turiu išsaugoti savo sielą, iškrapštau bulvėje skylę, ištraukiu iš storų apatinių marškinių siūlų, juos susuku ir įkišu į margariną. Uždegu šią bulvę – lempą. Adatą turiu, mano mama dantų gydytoja – kadaise ji gydė dantis, dabar, darbo lageryje, su viena stora adata ji praduria pūlinius kalinėms, tą adatą jai davė moteris, paslėpusi dantų šepetėlyje, kitaip būtų atėmę, jie atimdavo viską. Juodų siūlų ištraukiau iš palto pamušalo, o lopams nuplėšiau baltos medžiagos juostelių nuo savo storų apatinių marškinių.
Esu burtininkė. Tamsoje, palapinėje vidury miškų, alkana ir sušalusi, lopau savo sielą. Skarele, neleisiu tau sunykti.
Ją išsaugojau.
Po karo ilgus metus skarelė gulėjo sūnaus seife. Koks keistas skuduras, galvodavo jis, nes nepasakojau. Nenorėjau nieko prisiminti.“
Muziejus kviečia nuo sausio 25 iki vasario 9 dienos apsilankyti Holokausto ekspozicijoje (Pamėnkalnio g. 12) ir pamatyti šią unikalią Štuthofo kankinės relikviją, kuri liudija stiprybę ir žmoniškumą pačiomis tamsiausiomis istorijos akimirkomis.
