Audimo paslapčių šydą praskleidus
Šie prasidėję 2024-ieji Seimo nutarimu sureikšminti kaip Dainų šventės 100-mečio metai. Kad išmoktume džiaugtis kultūros paveldu, išskiriančiu mus tarp kitų Europos tautų, naudojame rankiniu būdu austus tautinius rūbus. Tuos rūbus, kuriuos šiandien regime liaudiškos muzikos koncertų, valstybinių švenčių metu. Senajame Lietuvos kaime moterys ir merginos pačios išsiausdavo, pačios pasisiūdavo. Tik diena kiek pailgės, ir jos jau sėsdavo staklėsna. Sakydavo, net varnos, žiemą prie sodybos į medžius sutūpusios, karksi: „Ausk, ausk!“ Ir kiekvienoje kaimo troboje pasigirsdavo audimo staklių bildesys, nusakomas garsažodžiais: „Pykšt pokšt, tapu tapu, klepu klepu…“ Šie staklių garsai atsišauks ir Įstricos kaime, kai gausime savivaldybės dovaną – kilnojamas patalpas ir stengsimės, kad tą poškėjimą išgirstų ne tik Panevėžio rajono moksleiviai, bei kiti prisiminę ir susidomėję šiuo beveik išnykusiu amatų. Visos kaimo moterys mokėdavo šį taip reikalingą ir būtiną šeimai darbą. Tačiau kai kurios audėjos garsėdavo ypatingais sugebėjimais – kitos kopijuodavo jų raštus, kitos pačios kurdavo. Horizontaliosios audimo staklės Lietuvoje žinomos nuo XIII a. Nuo XIX a. pabaigos visame krašte paplito stovai – pilno rėmo plačiosios staklės. Jas sudaro metmenų ir audinio velenai, lazdelės su nytimis, pakojos nytims kilnoti ir lenta audėjai sėdėti. Audžiant naudojama šaudyklė su šeiva ataudų siūlui perkaišioti, sprąstis audiniui išplėsti. Stovus iš uosio pagamindavo kaimo staliai, o skietai – atskiro amato dirbinys, įsigyjamas jomarke, pagaminti tik įgudusių kaimo auksarankiu. Šiuo metu,Įstricos bendruomenės tradicijų pristatymui, būsimoms staklėms yra atkuriamos susidėvėję nyčių kilnojimo ratukai, gaminamos šaudyklės, šeivos, nytys, atnaujinami skietai ir kiti būtini staklių veikimui darbai.
Pradedant austi, darant metimą, kitados būta visokių mitinių vertinimų – „persergėjimų“. Sakydavo, pradėti šį darbą reikia ramią, be vėjo dieną, tik ne turgadienį, antraip audžiant pinsis siūlai, trūkinės gijos. Ir žiūrėdavo, kad kas neperžengtų nebaigto audeklo, tada kaip užkerėta – toliau audžiant labai mazgosi siūlai. Pataisyti reikalus yra tik vienas geras būdas: nagi reikia ištraukti iš krosnies pagaikštį, su kuriuo žarstytos žarijos, ir su rūkstančiu apeiti aplink stakles. Dar labai svarbu darbo pradžiai pasirinkti tinkamą mėnulio fazę. Apmesti audeklą negalima jaunam esant – audžiant suksis gijos. O štai apmetus senam mėneliui esant, audeklas bus tvirtesnis, o ir darbas eisis sparčiau. Beje, ir siūlai, suverpti delčioje, yra stipresni, atsparesni kandims. Per pilnatį pradėjus audimą, jis taip pat neblogai einasi. O štai siuvinį reikia atidėti iki tol, kol mėnulis pradės dilti: marškiniai stipresni bus, ir jokie „įnamiai“ juose neįsiveis. Sakydavo, kad per delčią susiuvus, nešvarumai prie rūbo „nekimba“. Audžiama susikaupus, darbo niekas neturėtų trukdyti. Jei koks pusbernis nenusitverdamas užsiėmimo vis trainiojasi aplink stakles, tai audėja neapsikentusi pasiųsdavo jį pas kaimynus žiočių paskolinti. O žiotys – tai tarpas tarp pakojų, susidarantis jas minant. Tada tam žiopleliui į maišą kaimynė įdėdavo didoką akmenį – ir neškis namo visų gardžiam juokui. Kitą kartą būsi supratingesnis. Audimo meno namuose būdavo mokomasi palaipsniui; dešimties metukų mergaitėms motinos teduodavo austi dvinyčius. Merginos kraičiui ausdavosi ir keturnyčius, ir aštuonyčius. Žinodavo, kol neprisiaus bent poros skrynių ar kuparų margųjų lovatiesių, baltųjų patalo drobelių, žičkinių rankšluosčių, tol piršliai lenks jos sodybą. Dabar labai svarbu pradėti mokyti, kol vaikas dar neturi mobiliako. Džiaugiasi audėjos, jei kas domisi jų darbu, pagiria raštus ar spalvas. Labai įvairūs ir įdomūs yra rinktinio audimo raštų pavadinimai, kaip šit: žvaigždutės, arkliukai, žėgliukai, rykštelės, eglutės, grėbliukai, šakutės, šluotelės, kryžiokėliai, pinučiai, varteliai, arškietukai, kukučiai, varliukės, paukštukai, avižėlės, Įstricos audėja Nijolė įsisavino technologiją austi žodžius ir tekstus. Pas mano mamą, Antašavos parapijoje radome medinę lentelę, abipus išmargintą išraižytais skaičių stulpeliais. Ko tik neprisigalvojome, stengdamiesi atspėti jos paskirtį. O pasirodo – tai audimo raštų kodas, kur skaičiai rodo pakojų minimo eiliškumą. Gaila jos neišsaugojau, tai butu kaip abėcėlė naujai besimokantiems.
O kaip dažydavo siūlus? Lininius – alksnio žieve, ji duoda rudą spalvą su auksiniu atspalviu; rugiagėlių žiedai nudažo geltonai, truputį į žalumą; ramunės – šviesiai geltonai. Sumaišius beržo, liepos ir lazdyno žieves, siūlai nusidažo rudai raudonai, meškauogės suteikia sodrią juodą spalvą. Tokiais metodais dažydavo ir velykinius margučius. Begalybę atspalvių galima išgauti iš organinių dažiklių. Gera turėti namuose močiutės ar prosenelės rankomis išaustą lovatiesę, staltiesę ar rankšluostį. Kaip tai papuošia, sušildo tautiškumu net ir miestietišką būstą… Dabar labai retoje lietuviškoje sodyboje beišgirsi staklių bildesį. Ir Kaziuko mugėje tų tikrų lietuviškųjų audinių – sunku rasti. Rankšluosčius demonstruoja tik vienintelė audėja tautodailininkė – sertifikuota tautinio paveldo produktų kūrėja – Istricos bendruomenės narė Nijolė. O kitados Vilniuje net ypatingo audinių kermošiaus būta, – per Petrines Antakalnyje kaimo audėjos jais prekiaudavo iš vežimų. Tačiau pasimokyti audimo šiandieną yra kur, tik reikia juo besidominčių. Turėjome dvi norinčias, bet tik nupasakojus audimo procesą (apmetimo) nuo 18 km siūlų suvijimo į 900 siūlų kasą, bei tą kasą susukti į staklių metmenų veleną, suverti per nytis į skietą, noras patapti audėja išblėsta.
Bendruomenės steigimo tikslas ir buvo senų tradicijų atkūrimas, jų išsaugojimas, perduodant iš kartos į kartą, tad dėkoju prisidėjusiems prie šio kilnaus tikslo ne tik pagal galimybę pervedant pinigines lėšas į bendruomenės sąskaitą LT317044090104108038, bet ir skyrusiems 1,2% nuo sumokėto gyventojų pajamų mokąsčio (GPM). Dėkoju visiems galimiems rėmėjams, galintiems ir norintiems prisidėti prie Lietuvos tradicijų išsaugojimo. Džiaugiuosi suteiktu Tautinio paveldo produktu pripažintai “Įstricos zacirkai”, kuri sudomino kulinarinę bendruomenę.
Tik kartu galime atkurti ir išsaugoti ne tik garbingas Įstricos, aplinkinių kaimų bet ir visos Lietuvos tradicijas. Taip pat laukiu Jūsų pasiūlymų primirštų Jums žinomų tradicijų atkrimui ir įšsaugojimui.
