Baigti Vilkijos klebonijos tvarkybos darbai: išsaugotas vienas seniausių miestelio pastatų
Vilkijoje (Kauno r.) esantis klebonijos pastatas labiau žinomas kaip Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus. Tik ką jame baigėsi tvarkybos ir restauravimo darbai, prie kurių prisidėjo ir Kultūros infrastruktūros centras (KIC). Renginiai dabar jau vyks sutvarkytame, atsinaujinusiame pastate, kurio istorija siekia XVIII amžių.
Juškų muziejuje Vilkijoje nuolat vyksta įvairūs renginiai, parodos, bet pats pastatas prieš kelerius metus jau prašėsi remonto. Planuojant darbus ir aiškinantis situaciją, pastato būklė buvo įvertinta kaip prasta. Skiedromis dengto stogo danga vietomis buvo iškritusi, pažeista biologinių veiksnių ir drėgmės, o dėl neveikiančios lietaus nuvedimo sistemos vanduo patekdavo tiesiai prie sienų. Rąstinės sienos žemutinėje dalyje buvo pažeistos puvinio, dalis medinių dailylenčių – sutrūkusios, deformuotos ar apipelijusios.
Akmenų mūro pamatai buvo apaugę samanomis ir dumbliais, kai kur matėsi ištrupėjęs skiedinys. Langai ir durys buvo pažeisti drėgmės, dalis langinių išklibusios arba deformuotos. Tai kėlė realią grėsmę pastato konstrukcijoms ir architektūrinėms vertybėms.
Tvarkybos darbai pradėti pernai
Tvarkybos darbai Vilkijos klebonijos pastate pradėti 2024 metų rugsėjį, jie buvo atlikti kompleksiškai, siekiant išsaugoti vertingąsias savybes ir užtikrinti pastato ilgaamžiškumą. Pirmiausia buvo restauruotas lauko akmenų mūro pamatas: jis buvo nuvalytas nuo biologinių apnašų (samanų, dumblių), užtaisytos ištrupėjusios siūlės, atstatytos prarastos mūro dalys. Aplink pastatą įrengta nuogrinda iš lauko akmenų.
Rąstinės sienos, ypač apatinėje dalyje, buvo stipriai pažeistos puvinio ir drėgmės, todėl jos buvo remontuojamos keičiant dalį sienojų. Taip pat buvo pakeistos susidėvėjusios medinės vertikalios apkalimo dailylentės – naujos parinktos tokių pačių matmenų, kad išliktų autentiška išvaizda.
Daug darbų pareikalavo stogas: buvo nuimta sena, pažeista medinė skiedrų danga ir uždengta nauja, atkartojant originalaus stogo dangos tipą ir matmenis. Atliktas ir laiptuoto profilio pastogės karnizo remontas – supuvusios ar deformuotos dalys pakeistos naujomis, identiško profilio detalėmis. Visi stogo elementų kampai, dūmtraukiai ir gonkos stogeliai buvo apskardinti, siekiant apsaugoti medines konstrukcijas nuo drėgmės.
Langai ir durys buvo restauruoti pagal esamą būklę: vieni suremontuoti, keičiant tik susidėvėjusias dalis, o kiti pakeisti naujais, pagamintais taip, kad nesiskirtų nuo autentiškų.
Minėti ir kiti darbai atlikti vadovaujantis paveldosaugos reglamentais, siekiant maksimaliai išlaikyti pastato autentiškumą ir architektūrinį charakterį. Tvarkybos darbų projektą parengė projektuotoja Jolanta Raginienė, projekto vadovas – Aurimas Vengris.
Atliktų darbų vertė – darbų vertė beveik 152 tūkst. eurų, darbai finansuoti Nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkybos darbų (paveldotvarkos) programos ir Kauno rajono savivaldybės lėšomis.
Pastato istorijos vingiai: ir klebonija, ir gimdymo namai
Tvarkybos darbų dokumentuose užfiksuota ir senosios klebonijos istorija. Teigiama, kad Vilkijoje, Kauno Mažosios gatvės 2-uoju numeriu pažymėtas pastatas – vienas seniausių ir svarbiausių miestelio statinių. Oficialia jo pradžia laikomi 1845 metai, tačiau vietos kraštotyrininkas A. Makarevičius buvo įsitikinęs, kad pastato amžius gali būti daugiau nei 300 metų. Iš pradžių tai buvo bažnyčios tarnams skirtas namas, vėliau čia įsikūrė klebonija.
Per savo istoriją pastatas didžiausią laiko dalį priklausė bažnyčiai, čia gyveno dvasininkai, kartu tai buvo ir parapijos veiklos centras. Iš visų klebonijos gyventojų labiausiai žinomas kunigas, kalbininkas, tautosakininkas Antanas Juška, gyvenęs čia gana trumpai – tik 1862–1864 metais. Jis rinko lietuvių liaudies dainas ir sudarinėjo lietuvių–lenkų kalbų žodyną. A. Juškos namuose rinkdavosi ir pačios dainų atlikėjos, kurių aktyviausios buvo vadinamos „dainų karalienėmis“. 1863 metais, įtartas ryšiais su sukilėliais, A. Juška pateko į Kauno kalėjimą.
Po 1892 metų gaisro ir pastačius ant kalno naują mūrinę bažnyčią, 1908 metais klebonija buvo perkelta, o senasis pastatas atiteko miestiečių Pranskevičių šeimai. Pirmojo pasaulinio karo metais (1915–1918 m.) jame veikė žandarmerijos komendantūra.
1925-aisiais namą įsigijo Olga Mongirdienė-Fiodorovienė, garsi apylinkių akušerė, ir jos vyras A. Fiodorovas, poetas, pabėgęs iš bolševikinės Rusijos. Šeima čia įkūrė privačius gimdymo namus. Beje, naujieji savininkai neapsiribojo tik tiesioginiu savo darbu. Jų namuose buvo rengiami nemokami amatų kursai, menininkų, poetų susitikimai, vakaronės. Pastatas tapo savotišku kultūros centru: čia lankėsi žymūs to meto kultūros veikėjai: J. A. Herbačiauskas, K. Binkis, A. Gricius, Salomėja Nėris, J. Naujalis, P. Kalpokas, A. Žmuidzinavičius, V. Mykolaitis-Putinas ir kiti.
1969 metais pastatas buvo įtrauktas į vietinės reikšmės istorijos ir architektūros paminklų sąrašą, dar po dešimtmečio namą įsigijo valstybė, planuota čia kurti kraštotyros muziejų. Deja, planai užsitęsė, pastatas ilgą laiką stovėjo negyvenamas, jo būklė buvo avarinė. Pasigirdo siūlymų jį nugriauti ir toje vietoje pastatyti restoraną ar viešbutį.
1987 metais kraštotyrininko P. Mikalausko, Kauno rajono spaudos, bendrijos „Atgaja“ ir kitų talkininkų pastangomis, pastatas buvo išgelbėtas nuo galutinio sunaikinimo. Surengtos talkos, rinktos lėšos, ir 1988-aisiais pradėta restauracija. 1990 metais čia įkurtas brolių Juškų muziejus, kuris tapo neformaliu kultūros židiniu. Šiandien tai etnografinis muziejus, kuris saugo ne tik materialųjį paveldą, bet ir gyvąją dvasinę tradiciją, kviesdamas bendruomenę ir svečius prisiliesti prie Vilkijos istorijos.
