Baltarusijoje neramu. Jos prezidentas (ar „prezidentas“, jei kam taip geriau) skuba pagalbos į Rusiją. Iš esmės tai nieko nestebina. Iš esmės to ir buvo galima laukti. Juk Maskva Minską tikrai supras.
Galėtume ir mes visą tai ramiai priimti, tačiau politiniame leksikone yra toks nelabai gražiai skambantis žodis – aneksija. Kas bus, jei Rusija, begelbėdama Baltarusiją, ją tiesiog prisijungs?
Aneksijų politika Rusijai nesvetima. Taip formavosi didelė Rusijos imperija, taip bolševikai ją atkūrinėjo SSSR pavadinimu, taip bando Rusija ir dabar. Tiesa, nelabai sėkmingai, bet vis tik bando.
Techniškai aneksuoti Baltarusiją kur kas lengviau nei politiškai. Tiesa, kad Baltarusija jau beveik trisdešimt metų yra formaliai nepriklausoma valstybė ir žemėlapiuose dažoma atskira spalva. Daugeliu aspektų tačiau iš Sovietų Sąjungos ji taip ir neišėjo, Baltarusijoje tebegalioja gausybė buvusios SSSR įstatymų ir valdžios potvarkių, techninių standartų, neretai tik vietoj žodžio SSSR yra parašyta Baltarusija. Šalies ir regionų administracijos darbo principai mažai skiriasi, karinės ir valstybės saugumo tarnybos iš esmės taip ir nebuvo atsiskyrę. Tad Baltarusija labai panaši į tokią LEGO žaidimo detalę, lengvai pritampančią prie jau esamo konstrukto.
Politiškai kiek sudėtingiau. Formaliai egzistuoja tokia vadinamoji Sąjunginė valstybė, sudaryta iš Rusijos ir Baltarusijos. Ji daugiau popieriuje nei realybėje, bet realybe gali tapti. Taigi, kokia nors „stipresnė“ sąjunga nebūtų netikėta. Tačiau į aneksijas ir valstybių sąjungas tarptautinėje erdvėje žiūrima labai įtariai. Mes savo kailiu pajutome, ką reiškia gyventi aneksuotoje teritorijoje, dauguma gi šalių turi amžiną problemą – pripažinti ar nepripažinti?
Istorinė patirtis rodo, kad aneksijos faktų pripažinti neskubama. Europa jaučiasi skaudžiai pasimokius, kai prieš kelis dešimtmečius ramiai leido Hitleriui ramiai pasiimti Austriją, Sudetus ir visą Čekiją, kai nelabai pergyveno dėl Baltijos šalių. Aneksijos (ne)pripažinimas – svarbus geopolitinis instrumentas. Jis kartais trunka ilgai. Jau trys kartos užaugo nuo to laiko, Kai Rytų Jeruzalė buvo suvienyta ir tapo Izraelio sostine, tačiau Jungtinių Tautų taikos palaikymo misija vis dar „stebi“ padėtį tarp Izraelio ir nesukurtos arabų valstybės. Europa iki šiol nenori kelti savo ambasadų į Jeruzalę, kurią Izraelis nuo 1980 metų formaliai paskelbė savo nedaloma valstybės sostine. Tarptautinė bendruomenė iki šiol nepripažįsta net kelių dešimčių aneksijų. Mums nepripažinimas tikrai padėjo ir padeda iki šiol, nes formaliai niekada nebuvome SSSR, nepripažinimas leido sukurti tokias nepriklausomas šalis kaip Eritrėja, Rytų Timoras, gal leis sukurti ir Vakarų Sacharą.
O jei rimtai, tai Baltarusijos aneksija yra geopolitiškai svarbus reiškinys. Kažkada sovietmečiu dar būdamas jaunas mokslininkas traukiniu važinėdavau nuo Vilniaus iki Maskvos ir gerai žinojau kurioje vietoje tais ar kitais metais buvo siena tarp Maskvos kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos. Tos sienos stumdymasis – kelių šimtmečių karų istorija. Sovietų Sąjungą gal manėsi geopolitinį klausimą išsprendusi galutinai ir negrįžtamai, bet dabar žmonės vėl skaito istoriją, ir iki pat Polocko ar net Smolensko prisimena, kad herbas čia buvo Vytis, o vardas – Lietuva.
Geopolitinė misija, kurią kelis šimtmečius vykdė Lietuva ar Abiejų Tautų Respublika, buvo atsverti Rusijos – kitos sausumos imperijos ambicijas. Rusija tapo Europos valstybė tada, kai nusilpo ar išnyko Lietuva. Jekaterina II išdrįso vadinti Rusiją Europos valstybe tik tuomet, kai Rusija įsitvirtino buvusioje Livonijoje, o realiai tapo Europa (ar Europos problema?) tik po Respublikos padalijimų. Rusijos. Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, pagal savo pačios apibrėžimą buvusi ne tik lietuvių ar gudų, bet ir rusų valstybė iki savo egzistencijos pabaigos nesutiko atiduoti Maskvos kunigaikštystei rusų, kaip etnoso reprezentavimo monopolio. Kai kas juokauja, kad per visą savo istoriją laimingiausia rusiška valstybė vadinosi… Lietuva.
Taigi, ar Baltarusija bus mūsų, ar rusų yra geopolitinis klausimas. Garsusis geopolitikos guru George Friedmanas aiškiai brėžia geopolitines Europos ribas, teigdamas, kad Europa yra pusiasalis, kuris prasideda į vakarus nuo linijos Sankt-Peterburgas – Rostovas prie Dono. Linija aiškiai rodo, kad Baltijos valstybės, Baltarusija bei Ukraina yra Europa, tuo tarpu visa Rusija su Maskva yra jau ne pusiasalyje. Tad šios linijos pavertimas tikrąją civilizacijų riba ir yra XXI amžiaus (bent jau pirmosios jos pusės) strateginis tikslas.
Bet Rusijos tikslas yra padaryti viską, kad savojo tikslo mes nepasiektume. Baltarusijos aneksija būtų kaip tik geopolitinis Rusijos laimėjimas.
Ir kaip čia nepasakius, kad šiandien Europos Sąjunga labai tam padeda. O tas minėtas Aleksandras gal galėtų ir Vilniuje apsilankyti… kaip prašytojas. Tada jau būtų subtili aneksija mūsų ir visis Europos naudai.
Užsk. Nr. EV-232
