gegužės 27, 2020
„Berniukui buvo du metai, tačiau jis buvo toks nusilpęs, kad galėjo tik šliaužti…“: mažos mergaitės pasiaukojimo istorija

Kai prasidėjo karas, mūsų šeima suprato, kad mus nužudys, – pasakoja 80-metė vilnietė Sira. – Gyvenome Šiauliuose, buvome žydai, žinojome, kad mums gręsia didžiulis pavojus. Man tada buvo metukai, buvau labai maža. Tėvas pasiryžo mane gelbėti. Jis surado didelį seną maišą, įsidėjo mane į jį. Mano sesutei buvo treji metai, todėl ji buvo per didelė, kad ją būtų galima paslėpti maiše, ją būtų reikėję vesti už rankos, o tai pavojinga…“

Pasak Siros, tėvas su ja maiše skubiai išėjo iš namų, stengdamasis kaip nors įsėsti į traukinį, kuris vežtų kuo toliau nuo artėjančio fronto.

„Auklė man pasakojo, kad jis vos ne kaktomuša susidūrė su artėjančia vokiečių kariuomene, įsmuko į mišką ir pradėjo bėgti, – pasakoja Sira. – Vokiečiai vijosi. Tėvas suprato, kad su maišu netoli nubėgs, todėl numetė mane su maišu prie medžio, kuris augo šalia pelkės. Galvojo, ten saugiau, niekas juk į pelkę nelįs kažkokio seno maišo apžiūrinėti. Tėvui pasisekė pabėgti. Po paros jis grįžo ir mane atrado. Tiesiog stebuklas, kaip aš tam maiše neverkiau ir neatkreipiau kareivių dėmesio…“

Kelionė tolyn nuo fronto

Tėvui pasisekė Sirą įduoti geriems žmonėms į traukinį, kuris važiavo tolyn nuo fronto, į rytus.  Pats jis pasuko atgal pas Šiauliuose pasilikusią šeimą.

Traukinys važiavo beveik dvi savaites, Sirą pamaitindavo svetimi žmonės.

Galiausiai Sira atsidūrė vaikų namuose Velikije Luki mieste netoli Maskvos. Vėliau mergaitė sužinojo, kad jos visa šeima buvo sušaudyta Šiaulių gete.

„Kodėl mūsų šeimą išžudė, kuo mes buvome kalti? – nors ir praėjus daug metų negali ašarų sulaikyti Sira. – Todėl kad mes žydai? Bet mes gi niekam blogo nedarėme, tėvai dirbo, mylėjo Lietuvą, puikiai kalbėjo lietuviškai, buvo Lietuvos patriotai… Tai nežmoniška… Vos tik prisimenu tėvus ir sesutę, tuoj pat pradedu verkti. Ką mano mama ar trejų metų sesutė blogo padarė, kad juos nužudė? Netgi nuotraukos jų neturiu, per karą viskas pražuvo…“

Vaikų namai Velikije Lukuose

„Vaikų namuose Velikije Lukuose vaikai tikrąja to žodžio prasme badavo, – prisimena Sira. – Vyko karas, maisto nebuvo, valgyti mums duodavo labai mažai. Tik tiek, kad nenumirtume… Neįsivaizduoju, kaip aš išgyvenau…“

Nors ir išsekusi iš bado, vieną dieną Sira vaikų namuose pamatė naujai atvežtą berniuką, kuriam pagalbos reikėjo dar daugiau, negu jai.

„Pas mus atvežė dviejų metų berniuką Seriožą, kuris negalėjo netgi vaikščioti, toks buvo nusilpęs, – prisimena Sira. – Jis tik šliaužė arba gulėjo lovoje, neturėjo jėgų netgi atsikelti. „Kodėl jam niekas nepadeda?“ – atsimenu paklausiau auklės. Ši tik numojo ranka. „Jam jau nepadėsi, per vėlu, po kelių dienų numirs…“

Sirai buvo labai gaila Seriožos. Ji sėdėdavo prie jo lovytės, glostydavo jam galvą ir verkdavo.

Jai pačiai tada buvo penkeri metukai, tačiau mergaitė suprato, kad turi kažką padaryti, kad mažylis nenumirtų.

„Nuėjau į vaikų namų virtuvę ir priėjau tiesiai prie virėjos, – prisimena Sira. – Ar galėčiau aš jums padėti plauti indus?” – paklausiau.

Virėja atidžiai nužvelgė mergaitę.

„Kodėl tu čia staiga nori man padėti plauti indus?“

„Jeigu aš gerai plausiu, gal galėsite man duoti papildomai maisto, kad nuneščiau Seriožai…  Jis labai silpnas, numirs, jeigu negaus valgyti…“

„O kaip tu tuos indus plausi? Juk tu net nepasieki kriauklės,“ – atšovė valgyklos darbuotoja, tačiau Sira pajuto, kad šios širdyje kažkas suvirpėjo.

„Pastatykite man prie kriauklės kėdutę, aš pasilipsiu ir pasieksiu!“ – nesitraukė mergaitė.

Moteris nusišypsojo.

„Ką gi, pabandykime… Tačiau žiūrėk, jeigu blogai plausi – nieko tas tavo Serioža negaus…“

„Matyt, gerai tuos indus ploviau, labai stengiausi, nes jau pirmą vakarą atnešiau Seriožai dubenėlyje truputį košės, – prisimena Sira. – Vos apgyniau tą košę nuo kitų vaikų, kurie taip pat buvo išbadėję. Serioža pats netgi negalėjo valgyti, toks buvo nusilpęs, turėjau jį maitinti.“

Nuo tos dienos Sira kasdien keldavosi anksčiau ir bėgdavo padėti į vaikų namų valgyklą. Ten plaudavo ne tik indus, tačiau ir grindis, šveisdavo puodus.

Neilgai trukus virtuvės moterys jau pačios suruošdavo kasdieninį maisto davinį mažajam Seriožai.

„Po kelių savaičių Serioža sustiprėjo, pradėjo vaikščioti, – prisimena Sira. – Jis buvo labai mažas, vos kiek daugiau negu dviejų metų, tačiau vaikščiojo iš paskos visur, kur tik aš eidavau. Aš jam atstojau mamą…“

Tuo metu pasibaigė karas, praėjo skurdūs ir alkani pokario metai. Vaikų namų auklėtiniai suaugo ir sulaukę pilnametystės pradėjo palikti vaikų namus.

Atėjo laikas Sirai išsiskirti ir su Serioža, kuris jau buvo suaugęs aštuoniolikmetis jaunuolis.

„Aš tave visada prisiminsiu, Sira, – atsisveikindamas su ašaromis kalbėjo jaunuolis. – Tu išgelbėjai mane nuo mirties. Jeigu kada turėsiu dukterį – pavadinsiu ją tavo vardu…“

Kelionė į Vilnių

„Atiduodant vaikus į vaikų namus, prie kiekvieno pavardės būdavo parašyta, iš kur jis atvyko, todėl vaikų namai būdavo įpareigoti jam sulaukus pilnametystės išsiųsti vaiką atgal į jo gimtinę, – pasakoja Sira. –  Pas mane dokumentuose buvo parašyta, kad aš atvykau iš Lietuvos, taigi mane įsodino į traukinį, važiuojantį į Vilnių, įdavė keliolikos rublių pašalpą. Išvažiavau į nežinią…“

Atvykusi į Vilniaus geležinkelio stotį, Sira nežinojo, kur jai eiti, kur prisiglausti. Miestas jai buvo visiškai nepažįstamas, artimųjų ten mergina neturėjo, nemokėjo netgi lietuviškai, nes iš Lietuvos buvo išvežta vos metukų amžiaus.

„Stovėjau aš toje geležinkelio stotyje nežinodama kur eiti. Žinojau, kad Šiauliuose mano šeimos jau nebėra, todėl neturėjau ko ten važiuoti, – prisimena Sira. – Atsisėdau aš toje stotyje su savo mažu lagaminėliu ant suoliuko ir pradėjau raudoti. Nežinojau, nei kur eisiu, nei kaip toliau gyvensiu… Po to, kiek nusiraminusi pradėjau vaikščioti po stotį su tuo savo lagaminėliu, lyg kažko laukdama. Pagalvojau, kad jeigu sėdėsiu vienoje vietoje, tai koks milicininkas pagalvos, kad aš kokia valkata ir uždarys mane areštinėje su vagimis…“

Taip jai bevaikštant po stotį, prie Siros priėjo moteris.

„Mergaite, ar tu turi kur pernakvoti?“ – tiesiai paklausė ji.

„Ne, kol kas ne… – sumišusi atsakė mergina. – Bet aš …“

„Man reikia namų darbininkės, – be užuolankų pasakė moteris. – Grindis moki plauti?“

„Aš ne tik grindis moku plauti, bet ir indus plauti, puodus šveisti… ir valgyti moku gaminti“,  – pradėjo pasakoti Sira.

„Gerai, pažiūrėsime, – dar kartą vertinančiai nužvelgė ją moteris. – Einam!“

Iš tiesų, moteris Sirą nusivedė pas save į butą ir apgyvendino. Butas buvo nemažas, todėl vietos užteko.

Matėsi, kad moters šeima gyveno geriau, negu aplinkiniai, paaiškėjo, kad moters vyras dirbo sovietų valdžios pareigūnu.

„Nuo pat pirmos dienos buvau įkinkyta į darbus, – prisimena Sira. – Viską tam bute išploviau, išvaliau kilimą, netgi langus išblizginau. Mane atsivedusi moteris atrodo buvo patenkinta. „Manau, kad pas mane pasiliksi ilgam“, – tepasakė.

Virėjų mokykla

„Nors pas šeimininkę ir neblogai buvo gyventi, tačiau nenorėjau visą gyvenimą vien tik grindis plauti, – pasakoja Sira. – Norėjau specialybės išmokti, kažkuo būti. Pasirinkau virėjų mokyklą. Virtuvėje sukausi jau daug metų, todėl tas darbas mane labiausiai ir traukė. Norėjau ir mokėjau virti skanius valgius, norėjau, kad žmonės valgytų ir girtų, kad skaniai pagaminta…“

Virėjų mokyklą Sira baigė su pagyrimu ir daug metų dirbo kažkada prestižiniame Vilniaus „Dainavos“ restorane.

„Nepaisant griežtos tvarkos ir nuolatinių patikrinimų restorane, darbas ten man labai patiko, – prisimena Sira. – Dalyvaudavau geriausių virėjų konkursuose, maitinau aukštų užsienio svečių delegacijas, turiu daug diplomų ir padėkų už gerą darbą. Anksčiau buvo visa mano kambario siena jais nukabinta.“

Siros alga buvo kukli, tačiau jos vyras neblogai uždirbdavo, taigi šeimai užteko. Viskas pasikeitė, kai Sira ir jos vyras išėjo į pensiją.

„Aš uždirbdavau mažai – 60 rublių, taigi ir pensiją nuo tokios sumos atitinkamai paskaičiavo, nesvarbu, kad darbo stažas buvo didelis – pasakoja Sira. – Vyras uždirbdavo daugiau, tai jam daugiau ir pensijos mokėjo. Kai dvi pensijas sudėdavome, tai lyg ir užtekdavo. Tačiau vėliau situacija pasikeitė. Vyras susirgo prostatos vėžiu, daug pinigų išleisdavome jo vaistams…“

Gaisras

Prieš aštuonerius metus naktį Siros daugiabučiame mediniame name Žvėryne kilo didžiulis gaisras.

„Išbėgome visi į gatvę kaip stovime, – su ašaromis prisimena Sira. – Aš suspėjau tik pasą paimti. Suvažiavo daugybė gaisrinių, greitosios pagalbos mašinų, tačiau namas stipriai apdegė. Sudegė visas mūsų su meile įrengtas vieno kambario butas, viskas, ką turėjome. Niekas nenustatė gaisro priežasties, gal laidai kokie užsidegė, gal kas padegė… Senas medinis namas, lentos išdžiūvusios, gaisras nesunkiai gali įsiplieksti. Po to kurį laiką neturėjome kur gyventi, remontavome tuos nuodėgulius. Išleidome viską ką turėjome, tačiau gaisro metu pažeistos krosnies atstatyti nepavyko – tam reikia didelių pinigų, kurių mes nei tada neturėjome, nei dabar aš neturiu…“

„Kadangi kambaryje nėra šildymo, čia visada labai šalta, ypač žiemą, – skundžiasi senutė. – Aš sergu bronchine astma, tai man sušalti yra ypač pavojinga. Šildausi tik elektriniu radiatoriumi, tačiau jį laikyti įjungtą ilgiau yra labai brangu… Atsimenu vieną žiemą, kai lauke buvo virš dvidešimt laipsnių šalčio, palaikiau elektrinį radiatorių įjungtą ilgiau, tai už mėnesį gavau 220 € elektros sąskaitą… O tai beveik visa mano pensija.. Taigi, jeigu noriu turėti kiek nors pinigų valgiui ir vaistams, turiu radiatorių jungti tik išimtinais atvejais, kai jau pasidaro nepakenčiamai šalta. O taip miegu po keliomis antklodėmis, bet vis tiek šalta…“

Pasak Siros, ji dėl šildymo kreipėsi į Vilniaus savivaldybę, netgi į Seimą, tačiau pagalbos iš niekur nesulaukė.

„Kai paskambinau ir pradėjau pasakoti savo problemas, mane nutraukė ir paprašė netrukdyti dirbti, – tyliai kalba moteris. – Taigi, aš ir netrukdau niekam… Gal kaip nors ir taip nugyvensiu…“

Sira jau nebevaikšto, guli patale, jai valgyti pagamina ateinanti socialinė darbuotoja.

 

Maltiečių pagalba

„Maltiečiai man labai padeda, – su ašaromis akyse kalba Sira. – Atneša maisto, pabendrauja. Puikūs žmonės, tegu Dievas duoda jiems sveikatos! Artimųjų aš neturiu, taigi labai laukiu, kad jie ateitų… Žinau, kad aš ne viena tokia sena ir neįgali, kad pagalbos reikia ir kitiems, tačiau visada labai džiaugiuosi, kai jie ateina.“

Tokių pagalbos reikalingų žmonių kaip Sira, vienišų senelių ir neįgaliųjų, maltiečiai 42 Lietuvos miestuose šiuo metu prižiūri daugiau kaip 2600.

Maloniai kviečiame paremti Lietuvos maltiečių veiklą, skiriant 1,2 proc. nuo GPM.

Daugiau informacijos: https://maltieciai.lt/12-proc-parama/

Share Button

Komentarai (0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


liepos 6, 2020

Pasibaigus dviejų savaičių humanitarinei misijai Armėnijoje, Lietuvos medikų ir ekspertų komanda šeštadienį grįžo namo. Lietuvos kolegų pateiktos rekomendacijos taps vertinga […]

liepos 6, 2020

Liepos 4 d. Ukmergės miesto Dukstynos kapinėse vyko gėlių padėjimas prie pulkininko monsinjoro Alfonso Svarinsko (1925-2014) kapo. Po to Ukmergės r. […]

liepos 2, 2020

Antradienį Seimas nusprendė, kad nuo 2023-ųjų metų galėtų dirbti tik licencijas įgiję sveikatos priežiūros specialistai. Tai reiškia, kad visiems mūsų […]

birželio 29, 2020

Nors šalyje karantinas jau yra atšauktas, Lietuvos ir tarptautinės organizacijos ragina neprarasti budrumo. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentai kartu su […]

birželio 26, 2020

„Dirbu geležinkelyje jau 25-erius metus, – pasakoja kaunietis Vaidas Gvalda. – Per tą laiką teko pamatyti visko – avarijų, katastrofų, […]

birželio 25, 2020

Šalyje įsivyravus karštiems orams, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (NVSC) Kauno departamento specialistai primena, kad aukšta aplinkos […]

birželio 22, 2020

Širvintose, Vilniaus rajone, Jonavoje, Vilniuje, Šalčininkuose, Radviliškyje ir Klaipėdos rajone sergamumas koronavirusine infekcija (COVID-19) yra didesnis nei likusiose šalies savivaldybėse, […]

birželio 18, 2020

Birželio 17 d. Seimo II rūmų parodų galerijoje atverta fotomenininko Gintaro Lukoševičiaus nuotraukų paroda „Kapelmaušis – Aukštaitijos kultūros tradicijų puoselėtojas“. […]

birželio 18, 2020

Lietuvoje atšaukus karantiną, dalis reikalavimų, iki šiol galiojusių tvarkant mirusiųjų palaikus ir organizuojant laidotuves, išlieka. Gydymo įstaigos, jei žmogus mirė […]

birželio 18, 2020

„Aklumas man atėjo palaipsniui, – pasakoja vilnietis neregys Egidijus Nekrašinskas. – Viskas prasidėjo kai man buvo 12 metų, kai susirgau […]

birželio 17, 2020

200 atrinktų Lietuvos gyventojų ir 100 ugniagesių-gelbėtojų bus nemokamai tiriami siekiant nustatyti, ar praėjusiais metais  padangų perdirbimo įmonėje UAB „Ekologistika“ […]

birželio 17, 2020

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) parengė rekomendacijas, kaip elgtis iš labiausiai koronaviruso (COVID-19) paveiktų šalių grįžusiems Lietuvos piliečiams ar iš jų […]

birželio 17, 2020

Užnemunės girių platumose skendinti Kazlų Rūda, kuri kartais įvardijama šių, vienų didžiausių Lietuvoje girių sostapile, dabar dar bylojanti apie mūsų […]

birželio 17, 2020

Finansų ministro Viliaus Šapokos įsteigtas COVID-19 pasekmių mažinimo fondas, kurio tarybai vadovavo Prezidentė Dalia Grybauskaitė, stabdo aktyvią veiklą. Nuo kovo […]

birželio 17, 2020

Šalyje paskelbus karantiną „Raudonos nosys” reagavo į susiklosčiusią situaciją ir vizitus ligoninėse perkėlė į virtualią “Klounų liniją” – jau trečią mėnesį […]

birželio 17, 2020

Nuo liepos 1 d. mažas pajamas gaunantys, sunkiai besiverčiantys senjorai ir turintieji negalią kompensuojamuosius vaistus ir jiems reikiamas medicinos pagalbos […]

birželio 17, 2020

Jau nuo šiandien visos viešojo maitinimo įstaigos – kavinės, restoranai ir kitos – gali dirbti ilgiau nei iki 23 valandos, […]

birželio 17, 2020

Klinikinio tyrimo „Recovery“ metu, vertinant gydymą deksametazonu, 2104 hospitalizuoti, sunkia COVID-19 ligos forma sergantys pacientai atsitiktinės atrankos būdu dešimt dienų […]

birželio 16, 2020

Patvirtintas 45 šalių sąrašas, kuriose sergamumo koronavirusine infekcija (COVID-19) rodiklis yra didesnis nei 25 atvejai 100 tūkst. gyventojų per paskutiniąsias 14 dienų. […]

birželio 16, 2020

Nacionalinis transplantacijos biuras dėkoja žmonėms, kurie sutinka papasakoti savo sėkmės istoriją, kai transplantacija pakeitė jų gyvenimą. Žemyna šiuo metu sėkmingai […]