Bronis Ropė: „Komisaras pripažino, kad išmokų skirtumai vieningoje Europoje nepateisinami“
Po susitikimo Lietuvoje su Europos Komisijos nariu, atsakingu už žemės ūkį, Janusz Wojciechowski, apie šio vizito rezultatus ir jo reikšmę Lietuvai kalbamės su vienu iš susitikimo dalyvių – Europos Parlamento nariu Broniu Rope.
Pirmiausia norisi paklausti, kaip vertinate susitikimą su Europos Komisijos nariu J. Wojciechowski? Kokie susitikimo rezultatai? Ką apie susitikimą reiktų žinoti Lietuvos žemdirbiams?
Na, visų pirma, svarbu yra tai, kad Komisaras ištesėjo Lietuvos žemdirbiams duotą pažadą ir atvyko pats į Lietuvą. Vizitas šiandienos aplinkybėmis yra dar reikšmingesnis nei buvo planuota. Dabar, kai vyksta karas Ukrainoje ir visos pasaulio maisto rinkos stipriai reaguoja į karo pasekmes, šio vizito darbotvarkė tampa dar „sunkesnė“ savo turiniu ir aktualesnė mums visiems, ne tik žemdirbiams, bet ir maisto produktų vartotojams, kurie pasaulinę maisto krizę gerai jaučia per kylančias maisto kainas.
Mano nuomone, itin svarbu buvo išgirsti iš paties Komisaro, kad jau nėra jokio logiško pateisinimo, kodėl ES tiesioginės išmokos žemdirbiams taip skiriasi. Anksčiau dar buvo galima įžvelgti kažkokius kaštų, darbo sąnaudų skirtumus, tačiau, paties J. Wojciechowski žodžiais sakant, šiuo metu tų skirtumų praktiškai nebėra. Juk visiems ES ūkininkams reikalavimai tie patys. Visi norintys ūkininkauti pagal taisykles, turi naudoti tą pačią brangią techniką, tas pačias trąšas, augalų apsaugos ir kitas priemones, visiems kuras vienodai brangus, visi vienodai brangiai moka už elektrą, visi susiduria su orų ir gamtinių sąlygų neapibrėžtumu ir t.t. Net ir darbuotojų atlyginimai daugiau mažiau visur artėja prie ES vidurkio. Juk to ir siekiame – mažinti skirtumus, kad visur Europoje būtų komfortiška, patogu ir gera gyventi bei dirbti. Tad nebėra jokių pateisinamų priežasčių, kodėl iki šiol išlikę tokie milžiniški tiesioginių išmokų skirtumai, kai jų dydžiai tarp šalių skiriasi net ne procentinėmis dalimis, o keliais kartais!
Susitikimo metu J. Wojciechowski pristatė labai rimtą ketinimą kitam finansiniam periodui siūlyti vienodas tiesiogines išmokas visoms ES šalims, skirtingai nuo ligšiolinių Europos Komisijos bandymų „mažinti skirtumus tarp tiesioginių išmokų“, dėl kurių mūsų žemdirbiai jaučiasi diskriminuojami ir vis dar nesijaučia lygiateisiais europiečiais… Primenu, kad kitai BŽŪP reformai pirmines gaires veikiausiai rengs dar šios sudėties Europos Komisija bei šis Komisaras.
Susitikimo metu buvo išsakyta tiek Lietuvos žemdirbių atstovų, tiek Komisaro J. Wojciechowski kritika mūsų Vyriausybei dėl strateginiame plane trūkstamos paramos tiksliajai (precizinei) žemdirbystei. Šis žemdirbystės būdas leistų siekti tiek Žaliojo kurso tikslų, o taip pat, kas šiuo metu itin svarbu, leistų sumažinti priklausomybę nuo drastiškai išbrangusių trąšų tiekėjų, lengviau prisitaikyti prie esamos situacijos, kai dėl karo Ukrainoje žemės ūkis susiduria su trąšų ir kitų priemonių deficitu.
Sakote, kad Lietuvos vartotojai maisto krizę jaučia per kylančias kainas. Ar Komisaras turi įžvalgų dėl maisto kainų krizės?
Taip, susitikimo metu J. Wojciechowski kalbėjo ir apie ES gebėjimą apsirūpinti maistu, ir apie kylančias maisto kainas. Komisaro teigimu, svarbu dėti visas pastangas, kad nei ES, nei pasaulio neištiktų maisto trūkumas. ES žemės ūkio srityje stipriai veikia tam, kad užtikrintų apsirūpinimo maistu galimybes, kol kas maisto produktų iš ES eksportuojame daugiau nei importuojame. Komisaras neslepia, kad tam tikri žemės ūkio sektoriai junta stipresnių padarinių, krizę ES žemės ūkis jaučia ne vienodai. Žinoma, stipriau reaguoja degalų, energijos, trąšų ir pan. kainoms jautrūs sektoriai. Tačiau pripažįstama, kad pasauliniu mastu maisto trūkumas tikrai pasijaus vis labiau, ypač tose trečiosiose šalyse, į kurias ES eksportuoja didžiausius kiekius grūdų ir jų produktų.
Kainų kilimo negali niekas nuneigti. Mano akimis, šio reiškinio negalime ignoruoti, pirmiausia, jį turime pripažinti. O tada ieškoti būdų, kaip tas kainas stabilizuoti. Pavyzdžiui, Pasaulio banko prezidentas M. Malpassas šią pasaulinę maisto kainų krizę siūlo spręsti didinant trąšų ir maisto tiekimo galimybes visame pasaulyje, ieškant alternatyvių tiekimo kelių ir šaltinių, taip pat skiriant tikslinę pagalbą patiems neturtingiausiems žmonėms.
ES viduje stabilizuoti maisto kainas galime tik užsitikrindami apsirūpinimą, kiek įmanoma, valstybėse narėse. Mano nuomone, tam kiekviena šalis turi pasidaryti labai konkrečią stipriųjų ir silpnųjų pusių bei grėsmių ir galimybių analizę, numatyti aiškią strategiją visoms žemės ūkio sritims ir suteikti konkrečią pagalbą tiek investicijomis, tiek konsultacinėmis paslaugomis, tiek biurokratinių tvarkų pritaikymu aiškiam ir paprastam įgyvendinimui. Esu įsitikinęs, politikos stabilumas, aiški ilgalaikė strategija, kurios nuosekliai laikomasi bei adekvačios investicijos į žemės ūkį turėtų stiprų teigiamą poveikį tiek maisto kainų stabilizavimui, tiek regionų ekonomikai, tiek visos ES galimybėms apsirūpinti kokybišku maistu už europiečiams prieinamą kainą.
Komisaras, kalbėdamas apie maisto kainas, akcentavo „Nuo ūkio iki stalo“ strategijos įgyvendinimo svarbą. Anot jo, strategijos priemonės leistų sutaupyti daug logistikos ir kitų kaštų, tad leistų sumažinti ir maisto gamybos kainą. Aš jam pilnai pritariu, tikiu šia strategija, duomenys yra pagrįsti ir vėlgi, gali padėti tiek klimato kaitos kontrolei, tiek saugaus, kokybiško maisto užtikrinimui bei kainų stabilizavimui, tiek vietos rinkų stiprinimui, regionų plėtrai.
Aš nelabai sutikčiau su kai kurių politikų teiginiais, neva ES nėra grėsmės dėl apsirūpinimo maistu. Matydamas situaciją Lietuvoje, įžvelgiu tendencijas, kad dėl konkurencinių sąlygų skirtumo, dėl nacionalinės valdžios abejingumo, dėl vis labiau augančios naštos, žemdirbiai praranda bet kokią motyvaciją užsiimti veikla, kuri jiems dažnai tampa nuostolinga. Ūkiai užsidarinėja, likviduojasi, ypač smulkesni ir vidutiniai. Tai reiškia, kad mes ne tik neartėjame prie „Nuo lauko iki stalo“ strategijos tikslų, bet tolstame nuo jų, prarandame gamybos pajėgumus. Žemės yra, žmonių, galinčių ją dirbti, yra, tačiau ūkiai likviduojasi. Jeigu ši tendencija dar labiau sustiprėtų, sušlubuotų ir ES galimybės apsirūpinti maistu, ypač tam tikrais produktais. Be abejonės, pirmiausia tai pasireikštų papildomu kainų augimu. Pirma priemonė šito išvengti, sakyčiau, vis tik yra tiesioginių išmokų suvienodinimas ir sąžiningų konkurencinių sąlygų užtikrinimas.
Susitikimo metu Komisaras J. Wojciechowski dėkojo Jums už bendradarbiavimą dėl tiesioginių išmokų suvienodinimo, už aktyvumą Europos Parlamente. Papasakokite, kokias galimybes europarlamentarai turi bendrauti su Europos Komisijos nariais ir daryti įtaką Komisijos sprendimams? Kokia Jūsų bendravimo su J. Wojciechowski patirtis iki šio susitikimo?
Na, o kas gi daugiau, jei ne europarlamentarai? Mes, atstovaudami savo rinkėjus – žemdirbius ir vartotojus – tiesiogiai dalyvaujame teisėkūroje, teikiame pasiūlymus Europos Komisijos parengtiems teisės aktams, balsuojame už juos. Komisijos nariai taip pat turi dalyvauti Europos Parlamento rengiamuose klausymuose. Komisija mums privalo atsakyti į klausimus raštu ir žodžiu. Aš asmeniškai, kaip Europos Parlamento narys šiomis savo teisėmis aktyviai naudojuosi. Visų pirma teikiu pataisas teisės aktams, pavyzdžiui, dėl tiesioginių išmokų žemdirbiams suvienodinimo.
Šias pataisas įregistravome nuo visos mano Žaliųjų/ELA frakcijos Europos Parlamente. Beje, puikiai suvokdamas problemos mastą, įdėjau tikrai daug pastangų, įtikinėjau frakcijos kolegas, siunčiau argumentus, lyginamąsias analizes, galiausiai ir vizualius raginimus, kalbėjau šia tema kiekvieną kartą, kai tik gaudavau taip vadinamą minutę pasisakymui tiek komitetuose, tiek plenariniuose posėdžiuose, tad galiausiai matome ir mano bendrų pastangų su žemdirbiais rezultatą – visa mano frakcija dėl išmokų suvienodinimo balsavo vieningai, palaikydama sąžiningų išmokų ir Baltijos šalių žemdirbių diskriminacijos nutraukimo idėją. Sakyčiau, tai yra toks tiesioginis europarlamentaro įrankis daryti įtaką Europos Komisijos sprendimams.
Žemės ūkio atstovai neretai kreipiasi į mane, norėdami išsiaiškinti tam tikrus teisinius niuansus, nacionalinių teisės aktų atitikimą europiniam reglamentavimui ir panašiai. Tokiais atvejais europarlamentaro oficialūs klausimai Europos Komisijai raštu yra pats geriausias būdas gauti išaiškinimus. Pavyzdžiui, tokia priemonė pasitarnavo, Lietuvos žemės ūkio subjektų naudai palankiai išsprendžiant taip vadinamos moduliacijos bylą.
Dažnai su žemės ūkio Komisaru susitinkame Europos Parlamento komitetų ir plenariniuose posėdžiuose. Savo diskusijas su J. Wojciechowski ir kitais Europos Komisijos nariais paskelbiu ir savo Facebook puslapyje, kad rinkėjai galėtų matyti mano darbą tiesiogiai, iš arti.
Dar vienas iš būdų yra laiškų diplomatija. Tiek Europos Komisijai, tiek kitiems ES vadovams esame inicijavę, surinkę parašus ir išsiuntę ne vieną Europos Parlamento narių kreipimąsi su raginimu, pavyzdžiui, suvienodinti tiesiogines išmokas ir priimti kitus žemės ūkiui svarbius sprendimus.
Savo patiems stipriausiems socialiniams partneriams, t. y. žemės ūkio organizacijoms, jų atstovams stengiuosi padėti kuo galiu: nuo palaikymo protestuose Briuselyje prie Europos Komisijos rūmų, tarpininkavimo teikiant Lietuvos žemdirbių peticiją, skirtą Europos Komisijai ir kitiems ES vadovams, iki diplomatinių susitikimų su Europos Komisijos narių kabinetais organizavimo.
EK pasinaudojant krizių rezervu, ES žemės ūkio sektoriui siūlo 500 mln. eurų vertės paramos rinkinį, iš kurio būtų remiami labiausiai nuo sunkių karo Ukrainoje padarinių nukentėję gamintojai. EK ketina sudaryti galimybę valstybėms narėms prisidėti prie šios paramos 200 proc., t. y. minėtą paramos sumą padidinti tris kartus. Lietuvai numatyta suma iš šio paketo yra 7,7 mln. eur. Tad dar kartą raginu Vyriausybę į šią galimybę nežiūrėti atsainiai ir prisidėti prie šios sumos visais leistinais 200 proc. Taip pat raginu Vyriausybę pasinaudoti Europos Komisijos siūlomu lankstumu, teikiant Valstybės pagalbą, kaip tuo sėkmingai naudojasi Lenkija, pasirengusi papildomai subsidijuoti savo žemdirbius šiuo kriziniu laikotarpiu ir tam skirti virš 800 milijonų eurų.
EK sugrąžino nacionalinius strateginius planus valstybėms narėms su pastabomis ir suteikė papildomo laiko koreguoti juos, atsižvelgiant į susidariusią padėtį dėl karo Ukrainoje ir pasaulinę maisto krizę. Tad Vyriausybė turi atsakingai pakviesti žemdirbių atstovus prie apskrito stalo ir kartu labai rimtai padirbėti prie šio dokumento korekcijų, kad Europos Komisija galėtų patvirtinti visas puses tenkinantį Lietuvos strateginį planą, apimantį iki galo išdiskutuotus, Lietuvai reikalingus kompromisus
Jau kelis kartus raštiškai dėl to kreipiausi į Vyriausybę, tačiau laiko yra nedaug, tad raginu žemdirbius savo iniciatyva teikti siūlymus, nes, kaip rodo patirtis, iš šios Vyriausybės kvietimo galite ir nesulaukti.
Ačiū už pokalbį.
Užsk. Nr. BR-48
