Bronis Ropė. Mokyklos tik išrinktiesiems – ar pateks Jūsų vaikas?
Valdantieji paruošė bendrojo lavinimo „kokybės stiprinimo“ siūlymus, su kuriais susipažinus tikrai galima gerokai sunerimti ieškant atsakymo: ar tai visiškos nekompetencijos rezultatas, ar vis tik pasirinkta tiesiausia kryptis naikinti mažesnes savivaldybes.
Lietuvos savivaldybių asociacija įvertino Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos siūlymus tariamai pagerinti kokybiško bendrojo ugdymo prieinamumą, sumažinti atskirtį tarp skirtingų socialinių grupių žmonių ir efektyviau naudoti mokymo lėšas. Deja, dauguma savivaldybių su pasiūlymais sutikti niekaip negalėjo. Kaip ilgus metus dirbęs Ignalinos savivaldybės meru, labai gerai jas suprantu – būtų keista, jeigu jos „pasirašytų“ ant gražiai pavadinto dokumento, faktiškai reiškiančio visiškai priešingus dalykus: mokyklų uždarymą, atskirties tarp regionų didinimą ir apribotą švietimo prieinamumą gyventojams.
Pagal ministerijos siūlymus panaikinus jungtines klases, savivaldybės nebegautų dalies mokymo lėšų, tuo tarpu didžiosiose mokyklose, atvykus papildomam skaičiui mokinių, klasių komplektų skaičius praktiškai nepadidėtų. O tai reiškia didesnius krūvius mokykloms su tuo pačiu finansavimu. Po tokios švietimo pertvarkos savivaldybių turimų geltonųjų autobusų kiekis „nepavežtų“ išaugusio mokinių pavėžėjimo poreikio.
Savivaldybių teigimu, reikalavimas sudaryti daugiau gimnazijos klasių reikštų dalies mokyklų sunaikinimą, nes to neįmanoma padaryti dėl mažėjančio mokinių skaičiaus. Mažosiose savivaldybėse iš viso nebeliktų nei vienos gimnazijos, tad savo mokinius joms tektų pavėžėti į kitų savivaldybių mokyklas. Mokytojai prarastų darbą, o kai kuriems mokiniams į mokyklą tektų važiuoti apie 40 ir daugiau kilometrų.
Švietimo tinklo pertvarkos sprendimai nebuvo aptarti su mokyklų bendruomenėmis bei savivaldos atstovais. Pagal siūlymus pertvarkos jau turėtų būti pradėtos įgyvendinti tuoj pat, tarsi spragtelėjus pirštu – nenumatyta laiko atitinkamų teisės aktų, naujų mokinių pavėžėjimo maršrutų sudarymui, nei pertvarkomų mokyklų mokytojų įdarbinimo arba atleidimo iš darbo klausimų sprendimui ir kt.
Siūlydama šiuos dramatiškus pokyčius, ministerija neatsižvelgia į konkrečių savivaldybių situaciją ir bando pritaikyti tą patį „kurpalių“ tiek Vilniui, tiek Ignalinai, Joniškiui, Skuodui, Vilkaviškiui, Tauragei, Birštonui ir kitoms savivaldybėms. Tai reikštų stipriai apribotas galimybes visoje Lietuvoje gauti tolygiai prieinamą švietimą, dar labiau padidėjusią socialinę atskirtį, kai dalis vaikų neturėdami galimybių važinėti keliasdešimt kilometrų kasdien į mokyklą ir atgal, galimai rinksis „juodą darbą“ be vidurinio išsilavinimo, o galiausiai emigraciją. Tai reikštų dar didesnį Lietuvos regionų nykimo pagreitį, dar didesnį jaunų žmonių praradimą iš atokesnių savivaldybių, iš Lietuvos kaimo.
Kartu su šia destrukcine bendrojo lavinimo pertvarka ketinama per artimiausius ketverius metus investuoti apie 210 mln. eurų iš vadinamojo 2,2 mlrd. eurų vertės Europos Sąjungos atsigavimo fondo į „Tūkstantmečio mokyklas“. Iš to paties fondo, kurį dalinant Vyriausybė neatrado nė vieno euro Lietuvos žemės ūkiui ir kaimui. Iš šiuo metu maždaug 1000 esančių bendrojo lavinimo įstaigų apie 150 jų būtų konkurso būdu atrinkta pagal kol kas neaiškius kriterijus (o kas paneigs, kad ne pagal partines simpatijas?) šioms investicijoms gauti. Ir tai vadinama bendrojo ugdymo kokybės gerinimu bei atskirties ir mokymosi galimybių netolygumų mažinimu!
Ar galima įsivaizduoti ką nors ciniškiau? Netolygumų mažinimu!? Uždraudžiama jungti mažas klases, mažesniuose miesteliuose vidurinės mokyklos iš viso uždaromos, gimnazijos lieka tik kai kuriose savivaldybėse… Ir štai iš stipriai sumažėjusio švietimo įstaigų tinklo dar mažesnė dalis, t. y. apie 150 mokyklų laimės „aukso puodą“ – finansavimą sporto aikštynams, STEAM (mokslų, technologijų, inžinerijos, menų ir matematikos) laboratorijoms, bibliotekoms, individualaus mokymosi, poilsio erdvėms, taip pat iš visų šalies kampelių pritrauktiems geriausiems mokytojams, išmaniam mokymosi inventoriui ir kt.
Skamba tikrai patraukliai. Norėčiau matyti tokias mūsų šalies mokyklas. Jei tik jos visos būtų tokios – visiems mūsų šalies vaikams. Deja, realybėje šios konservatorių „Tūkstantmečio mokyklos“ būtų puoselėjamos kitų mokyklų sąskaita.
Nelygybė gilėtų ne tik tarp privačių ir valstybinių, bet ir tarp pačių valstybinių švietimo įstaigų. Kalbama apie tai, kad didmiesčiuose būtų statomos naujos „Tūkstantmečio mokyklos“, kitose savivaldybėse – investuojama į pasirinktas jau egzistuojančias mokyklas, kai kur siūlant kelioms savivaldybėms bendradarbiauti steigiant vieną bendrą „Tūkstantmečio mokyklą“. O kai kurios savivaldybės valdančiųjų planuose iš viso nevertos šių investicijų ir jų moksleiviai galės pasitenkinti tuo, kas liko po konservatoriškų dalybų. Mat jų planuose numatyta super mokyklomis padengti ne visą šalį, bet tik iki 80 proc. savivaldybių.
Tačiau, net jei ir kiekviena savivaldybė turėtų po „Tūkstantmečio mokyklą“, realybėje egzistuotų „elitinės“ mokyklos ir tai, kas liko. Net tame pačiame Vilniuje. Visi gerai suprantame, kad viso rajono moksleiviams toje vienoje super mokykloje vietos neužteks, tad pagal kažkokius kol kas dar nežinomus kriterijus išrinktoji dalis moksleivių pateks į šias išpuoselėtas mokyklas, tuo tarpu didesnė dalis liks be tų labiausiai kvalifikuotų mokytojų, be išmanaus mokymosi inventoriaus, be visų tų pramogų, baseinų ir prabangaus poilsio… Su tokios kokybės bendruoju lavinimu, kokį bus įmanoma suteikti iš likusių resursų.
Europos Sąjunga iš tiesų remia švietimo kokybės gerinimo politiką, mokymo programų tobulinimą, mokyklų darbuotojų kvalifikacijos kėlimą, kokybiškų mokymosi priemonių ir išteklių prieinamumo didinimą. Tačiau aiškiai deklaruojamas prioritetas – kokybiška mokymosi patirtis turėtų būti užtikrinta KIEKVIENAM mokiniui. Kartu su švietimo kokybės gerinimu turi būti siekiama ir vienodų galimybių, socialinės sanglaudos tiek tarp Europos Sąjungos valstybių, tiek valstybių narių viduje. Švietimas yra svarbus socialinės nelygybės mažinimui ir, manau, tai yra svarbesnis švietimo sistemos tikslas nei prisitaikymas prie rinkos.
Kai vieni moksleiviai keliuose miestuose mokysis su lazeriais, teleskopais ir dirbtinio intelekto įrengimais, negalime leisti, kad kitiems kaimo mokyklose tektų naudotis lauko išvietėmis. Tai ir yra vienas pagrindinių Europos Sąjungos prioritetų – sudaryti galimybes tolygiam vystymuisi – kurį dabartinė Vyriausybė apeidinėja, nestokodama cinizmo socialinės atskirties didinimo bei regionų naikinimo planus vadinti „netolygumų mažinimu“.
Politikos, nukreiptos prieš regionus pagreitis stipriai didėja. Tad tiek mokyklų bendruomenes, tiek savivaldybininkus ir visus kitus neabejingus piliečius raginu tiesiogiai kreiptis į valdžios atstovus, teikti savo pastabas ir reikalauti atskirtį tarp regionų mažinančių sprendimų bei kokybiško ir tolygiai prieinamo švietimo visiems Lietuvos vaikams.
Užsk. Nr. BR-25
