Cheminių medžiagų taršos pamokos iš praeities. Ar būsimą istorinę taršą kuriame šiandien? (3)

Remontuodami namus ar atskirus kambarius džiaugiamės kiekvienu progreso žingsniu. Byra senų dažų atplaišos, o gal net žemėn trupa seno tinko sluoksnis. Į statybinių atliekų konteinerį iškeliauja seni interjero elementai, o tuščias kambarys laukia meistro prisilietimo. Tik ar susimastome, kokios pavojingos medžiagos galėjo būti naudojamos senose, dabar jau atliekomis virtusiomis, statybinėse medžiagose? Ar, jei būtume žinoję senų dažų sudėti, prieš įjungiant šlifuoklį, imtumėmės geresnės asmeninės apsaugos būdų? O kas jei dėl sudėties nežinojimo, tvarkomos senos statybinės medžiagos užterš aplinką? Kokie pagrindiniai su pavojingomis statybinėmis medžiagomis susiję pavojai gali slypėti senuose pastatuose?

Iš praeities paveldėta pastatų tarša

Vienas ryškiausių pavyzdžių – asbestas. Dauguma esame girdėję apie asbesto pluošto naudojimą senuose pastatuose bei apie jo neigiamą poveikį sveikatai. Asbestas – tai tik viena iš daugelio pavojingų statybinių medžiagų, esančių senuose pastatuose. Juose gali pasitaikyti ir kitų istorinių teršalų: švino senuose dažų sluoksniuose, kitų sunkiųjų metalų (gyvsidabrio, kadmio, arseno) likučių įvairiose medžiagose, polichlorintų bifenilų (PCB) glaistuose, ozoną sluoksnį ardančių freonų dujų apšiltinimo medžiagose ir kt. Daugelis jų kadaise buvo „stebuklingos medžiagos“, tačiau galiausiai tapo ilgalaikiu pavojumi žmonių sveikatai ar aplinkai, o taip pat atsakomybe bei našta ateities savininkams ar sprendimų priėmėjams.

Iš gausios mokslinės literatūros, žinome, jog ir šiandienos pastatai pasižymi įvairiais pavojingų cheminių medžiagų taršos šaltiniais, tik jau pačios medžiagos kitos. Vyrauja įvairūs organiniai teršalai – ftalatai ir kiti plastifikatoriai, PFAS, brominti ir organofosfatiniai antipirenai, bisfenoliai, alkilfenoliai, kt. Naivu manyti, kad šios medžiagos nesudarys problemų ateities pastatų naudotojams ir savininkams, bet galbūt priimdami tinkamus sprendimus šiandien, galime jų išvengti arba bent sušvelninti jų ilgalaikį aplinkosauginį poveikį.

Istorinė tarša vis dar aktuali

Dauguma pastatų suprojektuoti stovėti 50 metų ir ilgiau. Reikšminga dalis gyvenamųjų pastatų Lietuvoje pastatyti iki 1990 m., tad galima numanyti, jog vidutinis gyvenamųjų pastatų amžius Lietuvoje didesnis nei 35 metai. Prieš 35 metus dar nebuvo pagrindinio Europos Sąjungos cheminių medžiagų reglamento REACH, ribojančio pačias pavojingiausias chemines medžiagas, o Stokholmo konvencija dėl patvariųjų organinių teršalų (POT) pasirašyta tik 2001 m. Tai reiškia, jog dabar apribotos pavojingos cheminės medžiagos, galėjo būti naudojamos senuose pastatuose. Todėl, remiantis atsargumo principu, griovimo (arba išmontavo) metu, reikėtų naudoti asmenines apsaugos priemones, stengtis sumažinti susidarančių dulkių kiekį, o statybines ir griovimo atliekas, kurių sudėtyje yra pavojingų medžiagų – tinkamai utilizuoti, kad nekiltų pavojus darbuotojų ar visuomenės sveikatai. Kokios pagrindinės pavojingos medžiagos gali pasitaikyti senuose pastatuose?

Asbestas

Asbestas yra natūrali pluoštinė mineralinė medžiaga, kuri nuo XIX a. pabaigos imta plačiai naudoti statybinių medžiagų pramonėje. Asbestas pasižymi geromis izoliacinėmis ir atsparumo ugniai savybėmis. Jis atsparus cheminių medžiagų poveikiui ir veikia kaip elektrinis izoliatorius. Jis buvo naudojamas pastatų ir vamzdžių šilumos izoliacijai, kaip ugniai atspari danga, betono armavimui, taip pat plytose, tinke ar kitose medžiagose. Asbestas plačiai naudotas pluoštinio cemento stogo dangos (šiferio), fasadų apdailos plokščių gamybai ir daugeliui kitų panaudojimo būdų.

Asbestas yra kenksmingas, nes jo turinčios statybinės medžiagos tvarkymo metu ar dėl mechaninio dėvėjimosi lengvai dulka, išskiria aštraus pluošto daleles, kurias galime lengvai įkvėpti. Dažnas poveikis sukelia asbestozę ir net plaučių vėžį. Didelė rizika kyla dėl ilgalaikio poveikio profesinėje aplinkoje. Europos Sąjungoje asbestas buvo uždraustas 2005 m. dėl jo kancerogeninių savybių, tačiau milijonuose pastatų Europoje vis dar yra asbesto, nes jis buvo labai plačiai naudojamas. Tai kelia poveikio problemą remontuojant, atnaujinant ar griaunant pastatus. 

Švinas 

Švinas kadaise buvo naudojamas vamzdžių gamyboje, taip pat, kaip svarbi dažų ir kitų statybinių medžiagų sudėtinė dalis, nes buvo patvarus, pigus ir lengvai prieinamas. Švino pagrindo dažai daugumoje Europos šalių buvo uždrausti tik XX a. pabaigoje. Tačiau milijonai senesnių namų ir komercinių pastatų jau buvo pastatyti iki tol. Tai reiškia, kad yra didelė tikimybė, jog sename pastate yra švino. Švino užterštumas pastatuose išlieka problema, kuri gali slypėti senuose dažų sluoksniuose, senose santechnikos sistemose ar net užterštame dirvožemyje aplink pastatą.

Seni švino pagrindo dažų sluoksniai gali nekelti tiesioginės grėsmės, kol nėra pažeidžiami. Tačiau dėl dėvėjimosi, arba juos šalinant renovacijos metu, į orą išsiskiria kenksmingos švino turinčios dalelės ir dulkės. Šias dulkes galima įkvėpti arba nuryti to nežinant, o laikui bėgant, net ir nedidelis švino kiekis gali sukelti ilgalaikę žalą. Švinas ypač kenksmingas vaikams. Jis gali sukelti raidos ir elgesio sutrikimų, neurologinių problemų. Suaugusiesiems švinas gali sukelti neurologinius pažeidimus, širdies bei kraujagyslių problemas. Net ir nedidelis švino dulkių kiekis gali sukelti rimtų sveikatos problemų, todėl saugus jų pašalinimas turėtų būti kiekvieno nekilnojamojo turto savininko prioritetas.

Polichlorinti bifenilai

Polichlorinti bifenilai (PCB) – tai viena toksiškiausių žmonijai žinomų cheminių junginių grupių. PCB daugiausiai naudoti įvairiuose elektros prietaisuose, transformatoriuose ir įvairioms pramoninėms paskirtims. Statybų sektoriuje PCB buvo naudojami kaip plastifikatoriai hermetikuose ir sandarikliuose ar net plytelių klijuose. Dėl savo toksiškumo, kancerogeninių ir endokrininę sistemą ardančių savybių PCB cheminių junginių grupė buvo įtraukta į Stokholmo konvencijos patvariųjų organinių teršalų (POP) sąrašą, todėl jų naudojimas yra griežtai ribojamas. Remontuojant senus pastatus derėtų atkreipti dėmesį į senus sandariklius, plytelių ar plokščių klijus, atsargiai juos šalinti, naudoti asmenines apsaugos priemones.

Šiandienos pastatai – taip pat taršūs

Daugelyje šiuolaikinių statybinių medžiagų yra pavojingų cheminių junginių, kurie gali išsiskirti į mūsų namų aplinką ir kelti tiesioginę grėsmę žmonių sveikatai juos įkvėpus (su oru arba dulkėmis), bei užteršti gamtinę aplinką. Tą paliudija gausi mokslinė literatūra, nagrinėjanti pavojingų cheminių medžiagų statyboje temą. Atlikta daugybė tyrimų dėl PFAS, antipirenų, ftalatų ir kitų cheminių medžiagų išsiskyrimo ir poveikio žmonių sveikatai bei aplinkai.

Šios žinios apibendrintos „NonHazCity 3“ projekto informacinėje medžiagoje, kuri jums gali padėti išvengti pavojingų medžiagų naudojimo statybos ar remonto metu ir sukurti sveikesnę vidaus aplinką. Ateityje, atsiradus naujoms žinioms apie tam tikrų cheminių medžiagų poveikį, gali kilti naujų iššūkių remontuojant pastatus, išvengiant neigiamo cheminių medžiagų poveikio ar tvarkant statybines atliekas. Tad tinkami sprendimai vengiant pavojingų cheminių medžiagų statyboje dabar – investicija į ateitį. 

Planuojantiems remontą – į pagalbą „NonHazCity 3“ projekto informacinė medžiaga

Remontuojant ar atnaujinant būstą svarbu atkreipti dėmesį į pavojingų cheminių medžiagų rizikas, kurios dažnai slypi tiek senose, tiek naujose statybinėse medžiagose. „NonHazCity 3“ projektas parengė du praktinius leidinius, padedančius priimti sveikesnius ir saugesnius sprendimus.

Kaip sukurti sveikatai ir aplinkai palankius namus?“ leidinyje rasite naudingos informacijos apie statybinių medžiagų poveikį sveikatai bei aplinkai, praktiškų patarimų, kaip pasirinkti saugias medžiagas, kaip planuoti darbus ir mažinti atliekų kiekį. Leidinys skirtas žmonėms, atnaujinantiems ar statantiems savo būstą, bet gali būti naudingas ir architektams bei statybos profesionalams, kuriems rūpi aplinkai ir žmogaus sveikatai draugiška statyba.

„Statybinių medžiagų kataloge statybai be pavojingų cheminių medžiagų“ išsamiai apžvelgiamos įvairios tvarios statybinės medžiagos, jų savybės, panaudojimo būdai ir indėlis į žiedinę, klimatui neutralią gyvenamąją aplinką be pavojingų cheminių medžiagų. Katalogas bus ypač naudingas architektams bei statybos profesionalams.

Ši informacinė medžiaga yra vertinga pagalba kiekvienam, siekiančiam savo būste sumažinti cheminių medžiagų keliamą riziką ir prisidėti prie švaresnės aplinkos.