22 gruodžio, 2017
Nacionalinio transplantacijos biuro informacija

Dovydo kelionė į transplantaciją baigėsi sėkmingai – iš užsienio lėkęs vyras džiaugiasi suspėjęs laiku

Ši istorija – apie jauną vyrą, kurio kelionė į transplantacijos centrą primena įtempto siužeto veiksmo filmą. Nepaprastai džiugu, kad ši trumpa, bet audringų įvykių kupina istorija – su laiminga pabaiga: išgelbėta jauno žmogaus gyvybė.

Žinia apie donorinį organą užklupo svetur

35-erių Dovydas su gydytojais reikalų turi jau beveik du dešimtmečius: vizitai pas gydytojus, ligoninės palata ir krūvos vaistų – jam jokia naujiena. Tai netgi įprastos Dovydo gyvenimo atkarpos, kurių jis nelaikė išskirtinėmis. Tačiau kai virškinamojo trakto bėdos komplikavosi kepenų pažeidimais ir tokia būkle, kai gydytojai Dovydą įtraukė į kepenų transplantacijos laukiančiųjų sąrašą, gyvenimas, rodėsi, verčiasi aukštyn kojomis. „Ne, nebijojau transplantacijos, – greitakalbe pertraukia  Dovydas. – Tik viskas atrodė labai mistiška ir nesuprantama – kad toks gydymas, būtent kepenų transplantacija, manęs laukia, kad tai yra įmanoma“.

Kai buvo įrašytas į kepenų transplantacijos laukiančiųjų sąrašą, Dovydas gydytojų išklausinėjo, kaip viskas turėtų vykti, tačiau jis nė nepagalvojo, kad žinia apie donorinį organą jį užklups netikėtai ir… ne Lietuvoje.

„Mano gyvenime, matyt, taip bus visada: ramiai gyventi man nepavyksta, dažnai įvykiai veja vienas kitą. Posakiai „bėda viena nevaikšto“ ir „darbas darbą veja“ – kaip tik man pritaikyti“, – juokauja vyras. O kalba jis apie savo ligos ir gyvenimo vingius, kurie atima ir daug energijos, ir sveikatos. Kai buvo įrašytas į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą, Dovydas išgyveno ir savo šeimos dramą – skyrybas. Joms pasibaigus, Dovydas nutarė grįžti į Lietuvą – mat ir šeimos drama, ir jo tuometė darbo ir gyvenimo vieta buvo Vokietija. „Prastėjant sveikatai ir sugriuvus šeimai, norėjosi grįžti ten, kur jausčiau tvirtą pagrindą po kojomis – namo. Na, nesėdėjau mamai ant sprando – ir toliau dirbau vilkiko vairuotoju, man tas darbas labai patinka, turiu išsilaikęs visas reikalingas kategorijas ir sveikatai leidžiant – visada sėsdavau prie vairo ir važiuodavau net ir į artimąjį užsienį“.

Skambutis apie atsiradusį donorą ir tinkamas donorines kepenis Dovydą pasiekė Rygoje. Pamatęs, kad skambina „transplantacija“ (būtent tokiu vardu buvo įsivedęs gydytojos telefoną), atsiliepęs be jokių „laba diena“ tąkart ištarė: „Tik nesakykit, kad yra donoras“… O gydytojos atsakymas buvo taip pat klausimas: „Tik nesakyk, kad esi ne Lietuvoj“.  Žinoma, Ryga – ne Berlynas ar Londonas, tačiau Dovydo galvoje iškart velnišku greičiu pradėjo suktis minčių ir planų kratinys – kaip per gydytojos suteiktas 3 valandas atsidurti Vilniuje? „Esu prie vilkiko vairo. Iki Santaros klinikų – 4 valandos kelio, jei važiuočiau ne vilkiku… Ačiū dievui, tąkart buvau be krovinio, tai važiuoti didesniu greičiu ir manevruoti  nėra taip sudėtinga, bet vis tiek laiko buvo per maža“. Galvoje virė mintys, ką sugalvoti, kad pavyktų laiku suspėti, kad atsiradęs donorinis organas išvaduotų nuo vis prastėjančios sveikatos, varginančio laukimo ir neaiškios ateities. „Aš taip tikėjau, kad tos kepenys – mano išsigelbėjimas, kad kitų minčių – abejonių ar baimių – net neliko. Tik planavau, kaip greičiau atsidurti Vilniuje“. Šios Dovydui mediciniškai tinkamos donorinės kepenys buvo antrosios per vieną savaitę: „Pirmadienį jau buvau kviestas į transplantaciją, tačiau tąkart buvau Vokietijoje – niekaip negalėjau atvykti. Todėl šįkart iš visų jėgų stengiausi suspėti“.

Ekstremali kelionė per Rygą

Laiką nuo gydytojos skambučio iki pasiekto Latvijos ir Lietuvos pasienio Dovydas prisimena minučių tikslumu. Kaip važiavo, kam skambino, ką kalbėjo, kaip kalbėjo… Pirmiausia paskambino viršininkui, kuriam tiesiai šviesiai pasakė, kad vilkiką paliks ten, kur galės persėsti į lengvąjį automobilį, kurį, tikisi, jam padės suorganizuoti pusseserė. „Taip ir pasakiau – numesiu bet kur: vidury miško, aikštelėje ar kelkraštyje. Negaliu vėluoti. Privalau Vilniuje būti laiku. Kitos galimybės galiu nesulaukti. Esu nepaprastai dėkingas savo viršininkui, nes jis viską puikiai suprato“.

Pagelbėti organizuojant skubią kelionę Dovydas paprašė pusseserės – pats ir taip turėjo suderinti daug dalykų, o laikas, atrodė, tiesiog tirpsta. „Vairuodamas sutvarkiau daug reikalų. Supratau, kad po transplantacijos kažkiek laiko būsiu nepajėgus, todėl mobiliuoju „dirbau“ išsijuosęs. Paskambinau broliui, kuris gyvena Danijoje. Jis iškart ėmė organizuotis sau kelionę pas mane. Tik prašiau mamai dar nesakyti – juk nieko ji man nepadės, tiesiog norėjau pataupyti jos nervus. Taip ir pasakiau broliui – jai pranešk tik tuomet, kai transplantacija jau vyks“.

Sudėtingiausia buvo važiuoti per Rygą: buvo penktadienis, 18 valanda. „Bet tikiu stebuklais ar kažkokia pagalba iš viršaus – mažai pasitaikė raudonų šviesoforų, o kolegos vilkikų vairuotojai buvo labai supratingi.  Vilkikų vairuotojai  bendrauja per racijas. Kai pradėjau per Rygos  transporto žiedus lėkti taip, kaip lekia lengvieji automobiliai (ir didesniu nei leistinas greičiu, ir ne į tą eismo juostą įvažiuodamas), racija ėmė plyšauti: „kas čia išėjo iš proto?“ (suprantama, čia yra pašvelninta retorika). Aš ėmiau visomis kalbomis, kurias tik moku, atsiprašinėti ir aiškinti, kad esu viso proto, tik man nežmoniškai reikia skubėti į kepenų transplantaciją. Kažkas dar mėgino aiškintis, o kas gi tai yra, tačiau dauguma vairuotojų suprato, kad nors čia kažkas sunkiai suvokiama, bet ypatingai svarbu – ir linkėjo sėkmės ir gero kelio“.

Lėkdamas užmiesčio keliais, Dovydas tuo pačiu vilkiko kabinoje dar būtiniausius daiktus rinkosi, kuriuos reikės griebti su savimi. Ir, naudodamas „laisvųjų rankų įrangą“, dar telefonu kalbėjo.  Taigi  dėmesys tuo metu tikrai buvo ne tik į kelią sutelktas. „Mamai turbūt bus sunku skaityti, ką čia pasakoju, bet viskas jau juk praeity“, – plačia šypsena užbaigia sakinį Dovydas.

Pusseserei pavyko suorganizuoti

Į pagalbą pakvietęs pusseserę, Dovydas paprašė jos lengvuoju automobiliu atlėkti iki Lietuvos ir Latvijos pasienio ir nuo čia pavežti  į Vilnių. Tačiau paskaičiavusi, kad pagal šį planą jie į Vilnių laiku niekaip nespės, pusseserė ėmė ieškoti pagalbos tų, kurie galėtų sutrumpinti kelionės laiką – nutarė kreiptis į policiją ir greitąją medicinos pagalbą. „Buvau pasiruošęs sumokėti didžiausius pinigus – kad tik ta pagalba atsirastų! Aš taip troškau suspėti – tokia buvo mano motyvacija pasveikti. Mano troškimas kuo greičiau pasiekti Vilnių turbūt ir pusseserei „persidavė“ – matyt, adrenalinas ir jai į kraują pliūptelėjo, nes vien dėl policijos pagalbos ji skambino 50 kartų…“

Pagalba buvo suorganizuota. Ko artimieji nepadarys vardan mylimų žmonių?! „Greitosios pagalbos automobilis ir policija manęs laukė pasienyje su Lietuva. Prisimenu, kai susiskambinau su greitosios pagalbos  medike, ji niekaip negalėjo patikėti, kad tai aš skubu į transplantaciją, kad pats vairuoju vilkiką, kad vietoje būsiu jau po dešimties minučių“. Dovydas tiksliai prisimena, kad sieną kirto 20 val. 04 min.: „Visus tos dienos įvykius, visus skambučius ir išgirstus žodžius, visus blykstelėjusius greičio matuoklius prisimenu labai aiškiai. Matyt, todėl, kad supratau, koks mano  kelionės tikslas ir kokia trapi situacija: turiu suspėti. Nes tai – mano išsigelbėjimas“.

Kelionė „greituke“ su švyturėliais

Iššokęs iš vilkiko ir sugriebęs reikalingiausius daiktus – savo ir automobilio dokumentus,  Dovydas  kaip viesulas įlėkė į greitosios automobilį. „Medikė ir tada vis dar negalėjo patikėti, kad tai aš skubu į transplantaciją. Iš pirmo žvilgsnio iš tiesų nebuvau panašus į sunkų ligonį: nors akių obuoliai buvo gelsvi, kitų išoriškai pastebimų ligos požymių nebuvo matyti. Kadangi pats vaikščiojau, pats vairavau – jai ir susidarė klaidingas įspūdis, kad esu sveikas. Kai tik atsidūriau medikės globoje,  prasiveržė emocijos: apsiverkiau. Galbūt – iš džiaugsmo, kad suspėjau. Galbūt – iš siaubo, kad manęs laukia neapsakomai sunki operacija. O galbūt – nuo minčių gausos: galvoje vartėsi, sukosi visokiausios mintys ir emocijos“.

Greitosios pagalbos automobilis iki Vilniaus lėkė labai greitai – tik švyturėliai mirksėjo vakaro tamsoje. Susimaišė jie ir su policijos švyturėliais, kurie keitėsi sulig rajonų riba: vieno rajono policijos ekipažai „perduodavo“ greitosios automobilio globą kito rajono policijos ekipažui. „Per galinėse durelėse esantį stiklą atsisveikindamas policininkams padėkodavau iškėlęs nykštį į viršų. Nežinau, ar jie matė. Aš tikėjau, kad taip“, – apie tai, kas įsirėžė į atmintį, pasakoja Dovydas.

Atvykus į Vilnių, į Santaros klinikų priėmimo skyrių, Dovydas prisimena tris dalykus: nuo didelio greičio ir manevravimo greitosios pagalbos automobilyje sukritusius daiktus, rūkstančias stabdžių kaladėles ir globėjišką motinišką greitosios pagalbos medikės apkabinimą. „Dar vairuotojui ir policininkams paspaudžiau rankas – supratau, kad kelionė baigėsi sėkmingai. Kad suspėjau. Tada manęs jau laukė kiti išbandymai, kuriuos, tikėjau, ištversiu“.

Dovydui sėkmingai buvo  transplantuotos donorinės kepenys. Mamai apie transplantaciją artimieji pranešė jai  jau įpusėjus: „Suprantama, ją ištiko  šokas. Tie, kurie turi vaikų, ją supras – mama mane slaugė ir, galima sakyti, drauge su manimi kentė skausmus nuo mano paauglystės. O transplantacija…Visi suvokia, kad tai – ypač sunki, ilga ir komplikacijomis gresianti operacija. Todėl suprantama, kad mamą ištiko šokas. Bet… ir tai jau iškentėta!“

Laikas po transplantacijos buvo sudėtingas, Dovydui prireikė dar vienos operacijos. Tačiau jis tvirtina: viską įmanoma iškęsti, kai jauti didelį šeimos palaikymą ir pagalbą, kai gydytojai profesionalai pasirengę padaryti tai, ką geriausiai išmano: „Kepenų transplantacija – tai stebuklas, vykstantis mūsų šalyje ir kuriamas mūsų gydytojų. Ir tas stebuklas sukuriamas ne vieną kartą per metus: galima sakyti, kiek transplantacijų atliekama, tiek stebuklų sukuriama. Aš tai laikau didžiausia ir prasmingiausia kalėdine dovana man, mano draugei, mano šeimai – juk mes vieni kitus galime matyti ir apkabinti“.

Po transplantacijos Dovydo artimiausi bičiuliai pasirašė sutikimus donoro kortelei gauti: „Aš esu puikiausias organų donorystės pavyzdys – dovanojimo prasmės pavyzdys. Prieš donoro artimuosius lenkiu galvą, dėkingas jiems būsiu, kol gyvensiu. Nes gyvenimo kainą tik dabar galiu tinkamai įvertinti. Tik dabar.“


21 kovo, 2024

Nors daugelis džiaugiasi atėjusiu pavasariu ir skuba planuotis įvairias veiklas lauke, ne vienam apsilankymas gamtoje primena apie ne itin malonią […]

20 kovo, 2024

„Galbūt išgelbėjau keturias gyvybes ir tikrai esu laiminga, galėdama dirbti šį darbą“, – sako marijampolietė Vytautė Švedienė, viena iš 13 […]

19 kovo, 2024

Siekiant optimalios sveikatos ir geros savijautos, daug dėmesio skiriama holistinės praktikos integravimui į mūsų kasdienybę. Tarp šių praktikų masažo terapija […]

19 kovo, 2024

Šešių Lietuvos žiedinių savivaldybių vadovai nepritaria Sveikatos apsaugos ministerijos rengiamai pertvarkai, pagal kurią nuo šių metų liepos 1 dienos savivaldybės […]

18 kovo, 2024

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) farmacijos mokslininkai sukūrė ypatingos sudėties skystą muilą, kuris išsyk atskleidžia, ar rankos – taisyklingai išmuilintos […]

14 kovo, 2024

Psichologinių krizinių įvykių skambučių centras (Skambučių centras) jau teikia psichologinę pagalbą asmenims, kurie patiria savižudybės grėsmę arba savižudybės grėsmė kyla […]

13 kovo, 2024

Pirmosios odos priežiūros priemonės buvo gana paprastos. Pavyzdžiui, senovės egiptiečiai naudojo alyvuogių aliejų, žoleles ir kiaušinius, drėkina odą ir suteikia […]

7 kovo, 2024

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) specialistai kasmet vykdydami erkių stebėseną pasirinktose Lietuvos vietovėse mato, kad erkės aktyvios nuo pat kalendorinio […]

5 kovo, 2024

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) inspektoriai po gautų pranešimų dėl galimai nesaugaus, nekokybiško maisto, patiekto Kauno J. P. Vileišių mokyklos […]

4 kovo, 2024

Lietuvoje kartojasi istorijos apie netinkamą sveikatos priežiūros įstaigų ir jų padalinių vadovų elgesį bei galimus mobingo atvejus. Daug kalbėta apie […]

29 vasario, 2024

Neretai tam tikrose situacijose turime baimių. Aišku, daugelis gali sakyti, kad paprastai kažko bijo vaikai, tačiau ir suaugę žmonės turi […]

28 vasario, 2024

Atkurti prarastą šypseną šiais laikais tikrai įmanoma gana paprastai. O gyventi ne tik be kelių, tačiau ir be vieno danties […]

27 vasario, 2024

Ugdymo įstaigos vis aktyviau domisi galimybėmis vaikus maitinti ekologiškais bei pagal nacionalinę maisto kokybės (NKP) sistemą pagamintais produktais. Šiais metais […]

26 vasario, 2024

CBD aliejus yra produktas, gautas iš kanapių augalo, kuris pastaraisiais metais labai išpopuliarėjo. CBD arba kanabidiolis yra kanapių augaluose esantis […]

22 vasario, 2024

Lietuvos gyventojų meilė varškei užkoduota dar senovėje, o ir dabar jos populiarumas neblėsta dėl universalumo bei maistingųjų medžiagų. Tą prabrėžia […]

Simona Bieliūnė / Sauliaus Žiūros nuotr.
21 vasario, 2024

Rūpinantis vaikų ir jaunimo gera savijauta bei gyvenimo kokybe, siekiant padėti atpažinti sveikatos sunkumus ir tikslingai nukreipti pagalbos, sostinėje jauni […]

14 vasario, 2024

Jonavos ligoninė gimdančioms moterims pasiūlė naujovę – susilaukti kūdikio čia galima tarsi spalvotam sapne. Tokį pojūtį sukuria ligoninėje pradėta taikyti […]

13 vasario, 2024

Visuomenei ir ekspertų komisijai buvo pasiūlytas 60 vaistinių augalų sąrašas, iš kurio viešo balsavimo būdu išrinktas nugalėtojų penketukas bei komisijos […]

12 vasario, 2024

Sveikata – tai mūsų didžiausias turtas, ir šiuolaikinėje rinkoje pasirodo vis daugiau produktų, skirtų jos priežiūrai. Tačiau kaip išsirinkti iš […]

9 vasario, 2024

Jei pastebėjote, kad vasarį prasčiau išsimiegate, nesistebėkite. Didžiojoje Britanijoje atliktas didelės apimties „The Great British Sleep Survey“ tyrimas parodė, kad […]