Edita šildo žmones sriuba, šypsena ir žodžiu
Metams artėjant į pabaigą Vilkaviškio rajone penktą kartą už aktyvią, atsidavusią veiklą pagerbtos nevyriausybinės organizacijos, aktyvūs jų nariai. Aštuoni nominuoti „Gintarinės bitė 2024“ apdovanojimais.
„Nieko nenusipelniau, dirbu savo darbą… Apdovanojimas mane skatins dar geriau jį atlikti…“ – ekspromtu kalbėjo vilkaviškietė Edita Mykolaitienė, netikėtai atsidūrusi ant scenos, jai netikėtoje aplinkoje. Moteris dėkojo jos kuklų darbą pastebėjusiems ir įvertinusiems žmonėms. Edita – Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos apsilankymo parapijos socialinės virtuvės virėja, tarp savųjų dažnai vadinama Editėle, nominacijos nusipelnė už tai, kad sugeba kiekvieną žmogų sušildyti ne tik gardžios, šiltos sriubos dubenėliu, bet ir paguodos žodžiu, nuoširdžia šypsena.
Edita parapijos socialinėje valgyklėlėje dirba netoli trisdešimt metų. Jos mama visą darbingą amžių anais laikais dirbo siuvimo, konservų fabrikų valgyklose. Editai patiko mamos darbas, reikalui esant mielai jai padėdavo, iš jos perėmė patirties, o ir pati mokėsi virėjos specialybės profesinėje mokykloje. Prieš pensiją mama įsidarbino Vilkaviškio pagrindinės mokyklos valgykloje. Tais metais kaip tik vasaros atostogų metu Vilkaviškio dekanas prelatas Vytautas Gustaitis su „Carito“ savanoriais sumanė šioje mokykloje suorganizuoti sunkiai besiverčiančių šeimų vaikams užimtumą, juos labdarai pamaitinant. Neilgai trukus parapijos klebonas prel. Vytautas Gustaitis pasirūpino atgautame pastate prie katedros įrengti socialinę valgyklėlę stokojantiems parapijos žmonėms. Parapijos valgyklėlei ieškojo patikimo, atsakingo žmogaus. Editos mama prasitarė, kad dukra kaip tik esanti virėja, po dekretinių atostogų galėtų pabandyti.
Darbą parapijos valgyklėlėje Edita pradėjo lapkričio mėnesį ir tais metais jau su pagalbininkais suruošė pirmąją Kūčių vakarienę stokojantiems. „Ir dabar menu, kai tuometinis miesto vykdomojo komiteto pirmininkas atvežė kelis kibirus išvirtų karštų bulvių, žmonės prinešė daug namuose pagamintų patiekalų… Prie Kūčių stalo sėdo arti šimto žmonių… Virtuvėje dar nebuvo patogių sąlygų, trūko vandens. Žmonių pagalba, parama buvo labai reikalinga ir džiuginanti“, – dalijosi Edita prisiminimais apie prieš daugelį metų parapijos valgyklėlėje švęstomis Kūčiomis. Po to buvo daug Kūčių vakarienių, Kalėdų, Velykų pietų vargingai gyvenantiems, vienišiems asmenims.
Parapijos valgyklėlė – tinkama vieta įvairiomis progomis bažnytinėms organizacijoms pabendrauti. Ir dažniausiai sėdama jau prie tarsi kaip pasakoje stebuklingai pasidengusio stalo, garuojančio arbatos virdulio. Tai – Editos tylus buvimas ten, kur jos rankos ir širdis reikalinga. Niekas taip ir nepaskaičiuos, kiek šimtų (o gal tūkstančių!) litrų jos išvirtos šiltos, tirštos sriubos sušildė, pasotino žmonių.
Koronaviruso pandemija privertė pakoreguoti ir parapijos valgyklėlės paslaugų išraišką. Jos metu teko atsisakyti ilgamečio įpročio stokojančius maitinti prie bendro stalo. Jau naujasis parapijos klebonas dekanas kan. Virginijus Gražulevičius parūpino valgyklėlėje besimaitinantiems kibirėlius, į kuriuos jiems išpilstoma dienos sriuba. Pandemija atsitraukė, bet žmonės priprato, susigyveno su tokia tvarka. O ir rudenį apklausinėjus, tikino, kad taip jiems labai patogu, prie bendro stalo kasdien sėstis nepageidauja.
Švenčių proga kaip ir anksčiau su „Carito“ pagalba suruošiama kiekvienam žmogui po dovanų krepšelį. Dovanėles stokojantiems dar paruošia mokyklos, kai kurios organizacijos. Tačiau lyginant su ankstesniais laikais skirtumas toks, kad besidalinančiųjų su stokojančiais, geranoriškai pasiūlančių valgyklėlei daržovių, kitų reikalingų produktų skaičius ir kiekiai mažėja. Be to įsigaliojo nauja tvarka, kad per „Maisto banko“ akcijas parduotuvėse žmonės negali aukoti negendančių produktų šios valgyklėlės reikmėms. Negaunama ir siuntų iš užsienio. Vis tik miela, kad atsiranda pasidalijančių, paremiančių, suprantančių žemdirbių, smulkių verslininkų.
Nepaisant visokių aplinkybių ir požiūrių pasikeitimų, Editai kiekviena darbo diena prasideda ankstų rytą. Šeštą, o kartais ir penktą valandą (priklausomai kokią sriubą numačiusi virti) jau kaičia 50 litrų puodą, kepa iš UAB „Mantingos“ dovanotos tešlos bandeles… Kai kurie valgytojai pasirodo ir aštuntą ryto… Edita didžiuliu samčiu su garuojančia sriuba kiekvienam žmogui padalina savo meilės dalelę. Editos sriubai įvertinti tinka populiarus pašmaikštavimas, kad išmani šeimininkė gardžią sriubą išverda ir iš kirvio koto…
O gyvenimo nuskriaustų ar įprastose jo normose neprisitaikančių žmonių, pasak dekano kan. V. Gražulevičiaus, visais laikais buvo, yra ir bus. Krikščioniška samprata neleidžia jų atstumti, bet priešingai moko apgaubti ir dalintis kiekvienam žmogui rodoma Kristaus meile.
Virėja Edita su jos išvirtos sriubos valgytojais nuo pat pradžių sugebėjo užmegzti pagarbius, draugiškus santykius. Nors jokia paslaptis, tarp penkiasdešimties maitinamųjų skirtingų charakterių, likimų ir amžiaus žmonių šeimoje kyla ir nesusipratimų, nesvetimi užsiplieskiantys barniai. Ir pajuokavimų į valias… Edita sako mylinti tuos atvirus, geraširdžius, likimo vingiuose paslydusius žmones. Jie su Edita būna atviri, ja pasitikintys. Per prievartą neklausinėjami, patys išsako savo kasdienybę, nerimus. O tie likimai romanų siužetų verti! Kurį laiką Edita pro savo namų langą matydavo pragūrinantį bendraklasį. Buvęs gabus, savo laiku normalios šeimos dar jaunas žmogus išdrįso užsukti į valgyklėlę, nežinodamas, kad į dubenėlį sriubos įpils Edita… Pro valgyklėlę dažnai praslinkdavo buvęs jos dėstytojas, pažintas kaip be galo protingas, apsiskaitęs, sportuojantis žmogus…
„ Neteisiu nei vieno, nesibraunu į širdis per prievartą, tik raminu, kad – jie ir mes – visi esame žmonės, nežinome, į kokią bedugnę likimas mus kiekvieną gali nublokšti“, – mąsto Edita.
Prie parapijos valgyklėlės besiglaudžiantieji žmonės nuoširdūs ir dėmesingi Editai. Nepamiršta pasveikinti su gimimo diena, Velykų, Kalėdų šventėmis. Supratingi ir padeda nukelti nuo viryklės 50 litrų sriubos puodą. Vienas žmogus vis atneša Editai paskaityti rajono laikraštį, kurio ji neprenumeruoja. Su šiais žmonėmis Edita pasikeičia išgirstomis naujienomis.
Maitinamųjų parapijos valgyklėlėje sąrašuose esantys ne kiekvienas dėl ligos ar negalios pats gali pasiimti sriubą. Tad atsiranda savanorių nunešti į namus. Vienas žmogus savanoriauja net keturiems. Edita pastebėjo, kad šiame kontekste savanorystė yra labai atsakingas įsipareigojimas. Jos gali imtis tik sąžiningas ir tvirtos valios žmogus. Toks užsirekomendavo esąs Jonas.
Edita žino, ką jos maitinamieji mėgsta, ko norėtų. Nebūtina juk vien apie maistą galvoti: daug metų ji atliekamu laiku Kalėdoms primezga šiltų kojiniu ir išdalina sriubos valgytojams. Šiemet pasidžiaugė, kad ir žmonės iš šalies atnešė pačių numegztų, padovanojo vilnonių siūlų.
Šiluma ir dėmesiu Edita miela ne tik žmonėms. Valgyklėlės kiemo pastogėje ant lauko stalelio ji kasdien palieka porciją (iš trijų patiekalų!) jos globojamoms katėms. Juokauja, kad nuo vaikystės pamiltos katės ir dabar jos draugės, namuose turi tris… Pakeliui į darbą svetimos katės ją atseka, kitos laukia prie durų. Ne vieną pamestinukę prisijaukino ir žmonėms globoti įpiršo.
Kai sakau, kad anksti besikeliančiai Editai diena turėtų prailgti, ji paatvirauja, kad jos pritrūksta, nes praranda laiko saiką, kada įninka skaityti. Iš bibliotekos nešasi kalnus knygų. O šiltuoju metų laiku dviejų mažų anūkų močiutė neatsisako su vyru Gintaru motociklininkų kolonose su vėju pasigalynėti.
