Eimantas Bručas: „Panevėžyje visada mačiau galimybes“
Kalbantis su Eimantu Bruču – Panevėžio kolegijos Taikomųjų tyrimų ir inovacijų centro inžinieriumi, dėstytoju, Minties inžinerinės gimnazijos mokytoju – atsiskleidžia, kad Panevėžys gali tapti įkvėpimo šaltiniu ne tik savo idėjoms realizuoti, bet ir gilyn keliauti į platų inžinerijos pasaulį. Kodėl panevėžietis sumanė sugrįžti į gimtąjį miestą? Kaip susidėliojo jo karjeros kelias nuo išvykos į užsienį iki verslo įkūrimo, o vėliau ir mokytojavimo?
Eimantai, kaip inžinerija atėjo į jūsų gyvenimą, o gal, atvirkščiai, Jūs netikėtai papuolėte į inžineriją? Nuo ko viskas prasidėjo?
Mane inžinerija traukė nuo pat mažens. Senelis buvo radijo technikos specialistas, dėstytojas, o aš labiau domėjausi IT sritimi – mokiausi kurti interneto svetaines, žaidimų serverius. Žinoma, viskas vyko ne iškart, po mokyklos nusprendžiau išvykti studijuoti į Daniją, tačiau jau po pirmų studijų metų supratau, kad esu ne savo vietoje. Grįžus teko metus luktelti kitų stojamųjų, tad su tėčiu įkūrėme CNC staklių verslą. Kad būtų aiškiau, tai – kompiuteriu valdomos staklės įvairioms medžiagoms apdoroti. Su jomis galima pagaminti medines 2D ar 3D formas, detales. Verslui besivystant ir iškilus techninėms problemoms, supratome, kad specialistų, kurie galėtų rasti greitą problemos sprendimą nėra, tad pradėjau to mokytis pats. Teko susipažinti su elektronika, mechanika. Galima sakyti, įšokau į inžinerijos roges to tikslingai nesiekdamas, tiesiog natūraliai.
O studijos?
Dirbdamas su tėčiu supratau, kad vis tiek noriu studijuoti, tad išvykau mokytis infotronikos į Kauno kolegiją. Mokydamasis padėjau tėčiui, tad vis grįždavau į Panevėžį, o mokslams einant į pabaigą išvykau gyventi į sostinę. Gan greit atsidūriau kryžkelėje – ar likti Vilniuje, ar grįžti į Panevėžį. Kadangi tuo metu jau draugavau su dabar jau esama žmona, abu nusprendėme ateitį kurti Panevėžyje. Taip aš grįžau į savo gimtąjį miestą, o žmona tapo meilės imigrante.
Pastebėjęs Užimtumo tarnybos skelbiamą verslumo skatinimo programą nusprendžiau dalyvauti ir laimėjau paramą įsteigti sau darbo vietą. Taip viskas ir prasidėjo: įsigijęs CNC stakles vykdžiau veiklą gerus penkerius metus, o prasidėjus COVID-19 pandemijai užsakymų ženkliai sumažėjo. Tad sumaniau laisvą laiką išnaudoti elektriko specialybės mokslams profesinėje mokykloje. Įgijęs elektriko specialybę ir turėdamas Elektros ir elektronikos bakalaurą, nusprendžiau toliau gilintis į inžineriją ir įstojau į Kauno technologijos universiteto Panevėžio technologijų ir verslo fakulteto Valdymo technologijų magistro programą. O dabar jau esu KTU doktorantas Kaune.
Susidariau įspūdį, kad viskas taip natūraliai klojosi Panevėžyje, o kartu netrukdė semtis žinių ir įgūdžių kitame mieste…
Aš visada Panevėžyje mačiau galimybes. Kurti verslą lengva, nes miestas patogus, viskas vyksta greičiau. Pavyzdžiui, jei reikia medžiagų, gali jas greit atrasti, kartu ir sparčiau dirbti, kurti. Viskas klostėsi organiškai: mokydamasis profesinėje mokykloje pamačiau CNC stakles, bet nebuvo žmogaus, kuris šią sritį gerai išmanytų. Kadangi šią sritį išmaniau, porą metų dirbau Panevėžio mokymo centro mokytoju – supažindinau kitus, kaip staklėmis apdirbti medieną. Besimokydamas magistrantūroje ir dirbdamas mokytoju, sulaukiau pasiūlymo prisijungti ir prie Panevėžio kolegijos kolektyvo. Dabar pagalvojus, patirtis versle suformavo žinių bagažą – verslai kviesdavosi paleisti, sujungti, sukonfigūruoti stakles ir vesti mokymus darbuotojams, tad viskas vyko žingsnis po žingsnio.
Mokytojavimo kelias įsibėgėjo, dabar esate Panevėžio kolegijos inžinierius, dėstytojas, kartu dirbate Minties inžinerinėje gimnazijoje, tad tenka mokyti tiek studentus, tiek mokinius. Kokius pagrindinius jų skirtumus pastebite?
Kadangi studentai jau pasirinkę tam tikrą specialybę, dažniausiai man sutinkamą elektros ir automatikos kryptį, kad į kolegiją jie ateina su jau susiformavusiu inžineriniu mąstymu. O mokiniai – mano mokomi devintokai ir dešimtokai – dar tik formuoja požiūrį ir supratimą, tad su jais dirbti gal sudėtingiau, bet ne mažiau įdomu. Jau pirmaisiais metais pavyksta pamatyti, kurie natūraliai orientuoti į inžineriją. Ir labiausiai stebina tai, kad merginos gal net dažniau nei vaikinai.
Papasakokite, kaip tas potencialas atsiskleidžia.
Lengviausia pastebėti per praktinius užsiėmimus. Pirmaisiais metais mokau braižybos, parodančios inžinerinį suvokimą, kaip įgyvendinti idėjas, išspręsti problemas. Pavyzdžiui, dabar mėginsime su mokiniais sukurti inžinerinį projektą. Iš pradžių kiekvienas turėjo pateikti idėją, kurią vėliau su savo komanda įgyvendintų. Ir merginų idėjos buvo tokios įdomios! Pavyzdžiui, automatizuota vėdinimo perspėjimo sistema: bus matuojama oro kokybė ir garsiniu signalu įranga praneš, kad laikas vėdinti klasę. Nesu matęs nieko panašaus, o juk tai taip aktualu tiek dėl jau egzistuojančių vėdinimo nurodymų ugdymo įstaigose, tiek dėl žiemą siaučiančių virusų.
Kaip tokia idėja įgyvendinama?
Tai bus praktinis darbas – iš manęs mokiniai gaus pagalbą, įrankius, reikalingų programų rekomendacijas. Žinoma, jiems patiems teks nemažai pasidomėti, susirinkti komponentus, o vėliau padėsiu konstruoti, sujungti, programuoti. Taip tikimės sukurti prototipą, kurį testuosime.
Taigi visos galimybės kurti inžinerijos profesinį kelią sukuriamos tiesiog čia, Panevėžyje?
Daug žmonių iš čia išvažiuoja baigę mokyklą, tai, mano manymu, normalu ir sveika, juk reikia pamatyti, pagyventi, pastudentauti. Bet mažai susimąstančių, kad čia gali grįžti. Aš juos suprantu: Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje daugiau įmonių, bet norisi priminti, kad ten ir daugiau tiek jaunų, tiek vyresnių žmonių, kurie irgi tų karjeros galimybių vaikosi. Tada įvertini, kad mažesniame mieste įgyvendinti idėjas ar pasiekti tas galimybes yra šiek tiek lengviau. Taip, kai kurios sritys gal nėra visiškai išpildytos, bet, kita vertus, tai – puiki terpė sugrįžti ir pačiam jas užpildyti.
Ir dirbate, ir mokote, ir pats daug mokotės inžinerijos. Kas Jus taip motyvuoja?
Inžinerija nėra menas, bet man ji primena kūrybą. Esi kūrėjas: sumanai idėjas, galvoji, kaip jas įgyvendinti, vis bandai, nepavyksta, vėl mėgini iš naujo, vėl nepavyksta ir vėl bandai… Teko dalyvauti keliuose moksliniuose akademiniuose projektuose kaip tyrėjui, ten irgi daug eksperimentavimo. Gauni rezultatą, įvertini, ar pavyko, ar ne, tada darai dar keletą eksperimentų ir iš to gauni rezultatus, kuriuos gali pateikti įvertinimui. O, tarkime, studijuoti doktorantūroje įkvėpė akademinė aplinka ir pastūmėjo artimieji.
Galima sakyti, bendruomeniškumo inžinerijoje irgi netrūksta?
Panevėžio kolegija bendradarbiauja su miesto verslu, tad iškilusius klausimus irgi sprendžiame remdamiesi mokslu. Taip pat kolegija yra ir Minties inžinerinės gimnazijos partneriai. Tai svarbu, nes juk ir iš gimnazijos mokinių kas nors taps studentais, liks Panevėžyje ir norės čia įsidarbinti.
O koks Jūsų laisvalaikis Panevėžyje? Ką mėgstate veikti?
Mano didžiausias hobis – laikas su šeima, nes turime mažametį sūnų. Esame tikri gastronomijos mėgėjai. Labai mėgstame lankytis restoranuose, ragauti įvairų maistą. Panevėžyje mūsų šeimos draugais jau tapo „Bazaar Bab“ – Artimųjų Rytų virtuvės maistas. Verta paragauti, tik rekomenduoju rezervuoti vietą.
O kai norime įvairovės – keliaujame. Panevėžys puikioje geografinėje padėtyje. Iki Vilniaus, Kauno – apie valandą kelio, Šiaulių – dar mažiau, net ir Rygos – vos pusantros. Visi miestai arti, tad jei norime praleisti vakarą kitur ar suvalgyti kitokią vakarienę, sėdame į automobilį ir netrukus mėgaujamės patirtimi. Juk sostinėje tiek gali trukti kelionė ir į darbą. Galbūt pernelyg sureikšminame gyvenamąją vietą. Panevėžyje visko yra, visko pakanka, o jei trūksta, lengvai pasiekiama kitame mieste.
