Eitvydas Bajarūnas. Vienas interesas, skirtingi balsai: Lietuvos valdžia ir verslas ES politikoje
Europos Sąjungos (ES) politika Lietuvai jau seniai nebėra „užsienio reikalai“. Sprendimai, kurie lemia mūsų pramonės konkurencingumą, energetikos kainas, eksportą, gynybos pramonės galimybes ar darbo rinkos struktūrą, priimami Briuselyje. Tiesa, prieš tai diskusijos verda Vilniuje, Berlyne, Varšuvoje ir kitur, tačiau pernelyg dažnai aktyviai diskutuoti pradedame tada, kai sprendimų erdvė jau beužsidaranti.
ES politika šiandien yra Lietuvos vidaus politikos tąsa europiniu lygmeniu. Tai ypač akivaizdu geopolitinių pokyčių kontekste – Jungtinėms Valstijoms vis labiau atsitraukiant nuo Europos, o ES siekiant stiprinti savo integraciją ir savarankiškumą. Todėl Briuselis Lietuvai vis labiau tampa ne išorės, o vidaus politikos erdve.
Vis dėlto ES politiką Lietuvoje dar dažnai linkstama traktuoti kaip siaurą sritį, už kurią atsako tik Prezidentūra, Vyriausybė ar Užsienio reikalų ministerija. ES taip neveikia. Ir taip neveikia valstybės, kurios Briuselyje turi realų politinį svorį.
Valstybės, gebančios veiksmingai ginti savo interesus ES lygmeniu, į sprendimų priėmimą įtraukia visą ekosistemą: valdžios institucijas, europarlamentarus, verslą ir jo asociacijas, darbuotojus vienijančias organizacijas, akademinę bendruomenę. Tokia praktika įprasta Vokietijoje, Prancūzijoje ar Skandinavijos šalyse. Lietuvoje tai kol kas dažniau deklaracija nei veikianti sistema.
Dirbant Briuselyje ir atstovaujant Lietuvos pramonininkų konfederacijai Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitete, tampa akivaizdu: dialogas tarp Lietuvos valdžios ir verslo ES klausimais yra fragmentiškas, epizodinis ir dažnai prasideda per vėlai. Tai nėra blogos valios ar interesų konflikto problema. Priešingai – valdžios ir verslo prioritetai ES lygmeniu didžiąja dalimi sutampa. Konkurencingumas, energetinis ir ekonominis saugumas, gynybos pramonė, parama Ukrainai, administracinės naštos mažinimas ar vidaus rinkos stiprinimas – šiose srityse esminių skirtumų beveik nėra.
Problema ta, kad šie interesai per retai derinami sistemiškai ir anksti. Dažnai pozicijos pradedamos derinti jau po to, kai Europos Komisija pateikia teisėkūros pasiūlymus, o reali galimybė formuoti darbotvarkę būna gerokai susiaurėjusi. Tokiose situacijose Lietuva dažniau reaguoja, nei pati aktyviai formuoja sprendimus.
Tai jau esame patyrę, pavyzdžiui, ES Mobilumo paketo atveju, kai ES senbuviams palankūs, bet Lietuvos vežėjams nepalankūs sprendimai buvo priimti, nes į procesą buvo įsitraukta per vėlai. Panaši rizika egzistuoja ir šiandien, pradedant diskusijas dėl naujos ES finansinės perspektyvos 2028–2034 metams, jei nacionalinės pozicijos nebus laiku derinamos su verslu ir kitais socialiniais partneriais.
Formaliai Lietuva ES klausimais turi nemažai institucinių mechanizmų – veikia pozicijų derinimo sistema tarp ministerijų, egzistuoja atskiri valdžios ir verslo konsultaciniai formatai (Vyriausybės ES reikalų koordinavimo sistema, VESK, ir Verslo diplomatijos taryba), svarbų vaidmenį atlieka Lietuvos nuolatinė atstovybė ES. Tačiau šie instrumentai dažniau veikia paraleliai, o ne kaip vientisa sistema. Trūksta nuolatinio, struktūruoto ir politiškai reikšmingo dialogo su verslu būtent ES politikos formavimo etape.
Dar viena nepatogi tiesa – Lietuvos verslo fizinis ir politinis buvimas Briuselyje išlieka minimalus. Pavyzdžiui, Vokietijos verslo asociacijos Briuselyje veikia kaip nuolatinė politinės sistemos dalis. Prancūzijos pramonės asociacijos ir sektorinės organizacijos Briuselyje irgi faktiškai atlieka „neoficialios ekonominės diplomatijos“ funkciją. Skandinavijos šalyse verslo ir valdžios koordinavimas vyksta prieš kiekvieną svarbesnę ES teisėkūros temą. Lenkija irgi nuosekliai stiprina savo verslo balsą Briuselyje
Senosiose ES valstybėse verslas suvokiamas ne kaip siauras lobistas, o kaip partneris formuojant nacionalinį interesą. Lietuvoje šis požiūris dar tik bando įsitvirtinti – todėl verslo balso stiprinimas yra svarbi sąlyga nuoseklesniam Lietuvos interesų atstovavimui Briuselyje.
Artėjantis Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai 2027 metų pirmąjį pusmetį dar labiau išryškina minėtas problemas. Pirmininkavimas nėra vien techninis ar organizacinis uždavinys – tai galimybė formuoti darbotvarkę, telkti koalicijas ir stiprinti savo politinį svorį. Tačiau be iš anksto suderintų pozicijų su verslu ir socialiniais partneriais ši galimybė gali likti neišnaudota.
Ko Lietuvai šiandien trūksta? Pirma, reguliaraus ES politikos dialogo formato, kuriame nuolat dalyvautų Vyriausybė, Lietuvos nuolatinė atstovybė ES ir verslas. Antra, ankstyvo įsitraukimo, kai nacionalinės pozicijos formuojamos dar prieš Europos Komisijos iniciatyvas. Trečia, bendro Lietuvos naratyvo Briuselyje, kurį nuosekliai palaikytų politikai, diplomatai ir verslas. Ketvirta, kritinės masės – daugiau Lietuvos balsų ES asociacijose, komitetuose ir darbo grupėse.
ES politika jau seniai yra Lietuvos vidaus politika. Kol tai nebus iki galo pripažinta ne tik žodžiais, bet ir instituciškai, Lietuvos balsas Briuselyje liks silpnesnis nei galėtų būti. Artėjantis pirmininkavimas ES Tarybai bus aiškus lakmuso popierėlis: ar sugebėsime veikti kartu ir formuoti sprendimus, ar ir toliau diskutuosime Vilniuje, kai sprendimai bus priimami Briuselyje, bet su minimaliu mūsų indėliu.
Komentaro autorius – Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovas prie Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto Eitvydas Bajarūnas.
