Gedulo ir vilties dienos minėjimas Pašvitinyje
Birželio 14 dieną Pašvitinyje (Pakruojo r.) vyko renginys „Ilgesio pieva“, skirtas Gedulo ir vilties dienai. Seniūnijoje gyvenančius tremtinius ir miestelio žmones į minėjimą sukvietė Tolerancijos centro vadovė J. Mockūnienė. Renginys prasidėjo šv. Mišiomis, po kurių renginio dalyvių eisena patraukė į kapines: prie paminklo tremtiniams pamerkta gėlių, uždegtos žvakutės. Niekas netarė nei žodžio, bet tyla buvo iškalbingesnė už bet kokius žodžius…
Toliau renginys vyko bendruomenės namuose. Susirinkusiųjų akys nukrypo į pievoje iš gražiausių žiedų išdėliotus Gediminaičių stulpus ir brangiausią žodį – Lietuva. Renginio vedėja J. Mockūnienė priminė skaudžiausius XX a. įvykius. Prisiminimais dalijosi tremtiniai. Daugelio jų atmintyje išlikęs pro gyvulinio vagono langelį matytas raudonomis aguonomis žydinčios pievos vaizdas. Ne visiems išvykstant teko ir tuos laukus, ir tas pievas pamatyti.
„Kai trėmė, buvau dar maža, vos penkerių, ir negalėjau pažvelgti pro gyvulinio vagono langelį, neužteko ūgio“, – tokiais prisiminimais pasidalijo M. Liubauskienė. Seniūnė R. Krištopaitienė kalbėjo, kad žmonės ilgėjosi ne tik mėlynų rugiagėlių, neužmirštuolių, jazminų, labiausiai – savo namų, artimųjų, savo šalies.
„Tarsi kas ant sparnų būtų pakylėjęs, koks džiaugsmas apėmė gavus leidimą grįžti į Tėvynę“, – šiais žodžiais savo kalbą užbaigė M. Balčikonytė. Ji palinkėjo visiems sveikatos ir susitikti kitais metais, kad įvykiai nenuplauktų užmarštin.
G. Petronienė trumpai pristatė savo brolio išleistą knygą, šeimos atsiminimų istoriją „Tas vyšnių skonis“. Ne vienam liūdni prisiminimai suspaudė širdį ir paskatino tylomis nubraukti ašarą, bet savo dainomis liūdėti neleido folkloro ansamblio moterys, vadovaujamos Pašvitinio laisvalaikio salės vadovės D. Maižiuvienės.
