Gedulo ir vilties dienos minėjime V. Čmilytės-Nielsen perspėjimas: mus grasina vėl įtraukti į kraujo ir purvo verpetą
Lietuvai prisimenant tragiškas istorijos datas, Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen perspėja apie iš Rytų pusės kylančius grasinimus.
„Pasikeitus epochai, geopolitinei situacijai – esame laisva demokratinė valstybė, priklausome Europos šalių šeimai, Šiaurės Atlanto organizacijai, ieškome ne tik paramos, bet patys paramą teikiame – tie atminties atspirties taškai vis dar yra svarbūs. Ir šiandien jie tampa dar svarbesni nerimastingai stebint Rytų pusėje sukamus sūkurius, grasinančius mus vėl įtraukti į kraujo ir purvo verpetą“, – penktadienį Seimo Kovo 11-osios Akto salėje, minint Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas, sakė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
Laikmečio sūkuriuose atmintis, anot jos, tapo tarsi inkaru, leidžiančiu surasti patikimą atspirties tašką – ir valstybei, ir atskiram žmogui.
Kreipdamasi į iškilmingo minėjimo dalyvius, parlamento vadovė sakė, kad per 34 Lietuvos Nepriklausomybės metus jau susiformavo graži, prasminga tradicija minėti svarbiausias mūsų istorijos datas. Minėjimo tradicijos nusistovėjo ir Seime, dar nuo Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) laikų.
V. Čmilytė-Nielsen priminė, kad pirmą kartą tragiškos birželio datos,1940 metų birželio 15-oji ir 1941 metų birželio 14-oji, dabar minimos kaip Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienos, Aukščiausioje Taryboje buvo paminėtos 1990 metais – praėjus penkiems dešimtmečiams nuo Lietuvos okupacijos pradžios ir trims mėnesiams su trupučiu po Nepriklausomybės atkūrimo. Po metų, 1991-aisiais, Seime buvo paminėta Gedulo ir vilties diena.
Parlamento pirmininkė atkreipė dėmesį, kad nuo to laiko šios dvi datos, įrėminančios mūsų valstybei kone tragiškiausius XX a. metus, minimos drauge.
„Šiandien sunku, ypač gimusiems jau Nepriklausomoje Lietuvoje, įsivaizduoti prieš 34 metus Aukščiausioje Taryboje, o ir visoje šalyje tvyrojusią atmosferą“, – sakė V. Čmilytė-Nielsen.
Kalbėdama apie šį laikmetį ji citavo Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio, taip pat neseniai mus palikusios ilgametės Seimo narės, poetės Dalios Teišerskytės žodžius.
Parlamento pirmininkė savo kalbą užbaigė rašytojo, Kovo 11-osios signataro Kazio Sajos „Kreipimosi į Lietuvos žmones“ fragmentu, kuris buvo perskaitytas neeiliniame Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. posėdyje, skirtame 1940 m. birželio 15 d. tragiškiems įvykiams Lietuvoje paminėti.
„Minėdami 1940-ujų birželio 15-ąją, prisimindami visus nukankintus kalėjimuose, tremtyje, žuvusius Lietuvos žemėje, visus fiziškai ir dvasiškai suluošintus, nulenkime galvas ir susikaupkime. Pamąstykime, ką turėtume daryti, kad ši Lietuvos gedulo diena patiesintų ir palengvintų mūsų rytojaus kelią. Tegul visiems laikams būna pasmerkta tarpusavio neapykanta, prievarta, melas, diktatorių valdymas. Kurkime demokratinę visuomenę, kurioje kiekvienas balsas būtų išgirstas ir ramiai išklausytas.
Stiprinkime nepriklausomą Lietuvą ir padarykime viską, kad joje pakaktų vietos visų tautybių ir įvairiausių pažiūrų geros valios žmonėms. Susitelkime ir atsispirkime bet kokiam skaldymui, tarpusavio vaidams. Tarp besikuriančių ir esamų partijų, draugijų ir sąjūdžių pirmiausia ieškokime visus jungiančių, o ne skiriančių idėjų ir tikslų. Sugrąžinkime Lietuvai žmogų, išsivadavusį iš vakarykščios tamsos, kurio gyvenimas būtų skirtas artimo ir Tėvynės meilei. Pasakykime sau –tasai žmogus būsiu aš“, – signataro K. Sajos mintis priminė V. Čmilytė-Nielsen.
Jos vertinimu, „tai laikmečio dvasią susiurbęs tekstas, kurio mintys ir jausmai neprarado aktualumo ir šiandien“.
1940 metų birželio 15 dieną Sovietų Sąjunga pradėjo Lietuvos okupaciją ir po metų, 1941 metų birželio 14 dieną, įvykdė pirmuosius masinius Lietuvos gyventojų trėmimus į Sibirą. Gyvuliniuose vagonuose iš šalies buvo išvežta per 30 tūkst. žmonių.
Sovietų okupacijos metais Lietuva iš viso neteko apie 800 tūkst. gyventojų. Maždaug 300 tūkst. žmonių patyrė komunistinio režimo baisumus – kalėjimus, lagerius, tremtį Sibire ir tolimojoje šiaurėje. Kas trečias suimtasis mirė nuo kankinimų, bado ar nepakėlė atšiauraus klimato.
Bėgdami nuo komunistų teroro iš Lietuvos pasitraukė daugiau kaip 440 tūkst. šalies piliečių.
Gedulo ir vilties diena Lietuvoje yra minima birželio 14-ąją, o Okupacijos ir genocido diena – birželio 15-ąją.
