Geopolitikos diagnostika: Iranas, Afganistanas, Pietų Sudanas

Iranas

Faktas:

Šalyje įvyko parlamento rinkimai, kuriuose, negalutiniais duomenimis „triumfavo“ dabartiniam režimui palankūs politikai

Diagnozė:

Negalėjo būti jokių iliuzijų dėl valdžios pasikeitimo. Pasirinkimo galimybės buvo menkos, kadangi kandidatai yra kruopščiai tikrinami, kiek jei yra nekeliantys grėsmės šalies saugumui.

Vis tik pastebima, kad rinkėjų aktyvumas buvo kaip niekad mažas (mažiau nei pusė trinčių balso teisę balsavo), mažiausias nuo Islamo Respublikos įkūrimo 1979 metais. Ekspertų vertinimu, menkas rinkėjų aktyvumas yra aiškus nepritarimo valdžiai. Rinkėjai pasyvūs buvo ir  didžiuosiuose miestuose, įskaitant sostinę Teheraną, kur, neoficialiais duomenimis, rinkimuose dalyvavo tik 20–30 proc. turinčių balsavimo teisę piliečių.

Visuomenės apatiją gali lemti savotiškai objektyvūs veiksniais, tokie kaip masiška reformistų ir nuosaikiųjų kandidatų diskvalifikacija, blogėjanti ekonominė situacija, pyktis dėl susidorojimų per praėjusių metų lapkričio protestus, valdžios veiksmai, aiškinantis ukrainiečių keleivinio lėktuvo katastrofos priežastis,  koronaviruso protrūkis…

Tačiau svarbiausia – nepasitikėjimas valstybe, kad ir išoriškai tvirta – ženklas, kad tokia valstybė tiesiog nereikalinga.

Afganistanas

Faktas:

Paskelbti beveik prieš pusmetį įvykusių prezidento rinkimų rezultatai.

Diagnozė:

Rinkimų rezultatai tapo žinomi tada, kai jau nebeįdomūs ir nebe labai reikšmingi. Prezidento misiją pratęs dabartinis formalus šalies vadovas Ashraf Ghani, jo oponentas Abdullah Abdullah savo ruožtu ketina kurti paraleles valdžios struktūras.

Atrodytų, kad tai grėsmė stabilumui, atrodytų, kad tai turėtų būti didysis pasaulio bendruomenės rūpestis, tačiau taip nėra. Kur kas svarbiau ir įdomiau yra JAV derybos su Talibanu. Būtent nuo jų sėkmės priklauso Afganistano valstybės stabilumas ir ateitis.

Kažkada atrodė, kad su teroristais tartis neįmanoma, reikia juos tiesiog naikinti. Šiandien atrodo, kad kartais reikia pripažinti juos ne teroristais, tam, kad susitarti. Ne pirmas kartas, taiką Bosnijoje kažkuomet taip pat pasirašė ir tokie, kuriuos vėliau teisė kaip karo nusikaltėlius… Vis tik tas politikos postmodernas keistas…

Pietų Sudanas

Faktas:

Prezidentas Salva Kiir bei opozicijos lyderis Riek Machar pasiekė susitarimą dėl nacionalinės vienybės vyriausybės formavimo.

Diagnozė:

Susitarimas ne pirmas, ir, verta manyti, ne paskutinis. Ir šioje šalyje vyko rinkimai, tačiau jos stabilumo garantijos ne rinkėjų valios išpildymas, o veikiau „grobio pasidalijimas“, tarp laimėjusių ir norinčių laimėjusiais būti. Iki šiol geresnės dalybų metodikos už vadinamą pilietinį karą Afrikos šalyse niekas nesugalvoja, nors tokiame Pietų Sudane pilietinė taika būtų ne tik vietinių gyventojų, bet ir visos tarptautinės bendrijos garbės reikalas.

Bet čia karas ne dėl garbės, karas dėl tikrų ir tariamų gamtos turtų, kuriuos kariaujantieji manosi paversti savo turtu. Tačiau nutinka ir taip, kad tie turtai tampa vertybe, vertybė yra tapti laikinu turtų savininku…

 Užsk. Nr. EV-176