Taivanas (Kinijos Respublika)
Faktas:
Šalies prezidento rinkimus įtikinančiai laimėjo dabartinė prezidentė Tsai Ing-wen (57%). Parlamente daugumą gavo ją rėmusi Progresyvioji Demokratinė partija (61 iš113).
Diagnozė:
Balsuojantieji šį kartą rinkosi ne tik kandidatus, bet ir ideologijas. Tsai Ing-wan ir ją remianti Progresyvioji Demokratinė partija pasisako už salos realią (o vėliau gal ir formalią nepriklausomybę). Pagrindinis priešininkas Han Kuo-yu pasisakė už glaudesnius ryšius su Pekinu ir, galiausiai, kokį nors Taivano statusą, panašų į Honkongo.
Tai labai aiškus signalas, Pekinui, Vašingtonui ir visam pasauliui. JAV ir Kinijos susidūrimuose Taivanas renkasi Amerikos, o ne kontinentinės Kinijos pusę. Draugauti su Kinija, gal ir pelninga, bet pavojinga, situacija Honkonge parodė, kad Pekinas ne tik negerbia laisvės, bet ir nesilaiko savo paties pasirašytų sutarčių.
Amerika (o gal ir šiaip demokratinis pasaulis) sako, kad kelias į nepriklausomybę šiomis sąlygomis ir logiškas. Kontinentinės Kinijos vadovas Xi Jinping siūlo Honkongo modelį („viena šalis – dvi sistemos“), ir grasina turįs teisę okupuoti Taivaną (t.y., savo provinciją), jei tas imsis „separatizmo“.
Galiausiai, komentatoriai sako, kad JAV – Kinijos prekybos karą laimi… Taivanis. Nemaža dalis investicijų, ėjusių į kontinentinę Kiniją dabar „nusėda“ Taivane. Juk tai Kinija, ar ne?
Iranas
Faktas:
Šalies vadovybė pripažino per klaidą numušusi Ukrainos keleivinį lėktuvą.
Diagnozė:
Visi įtarimai pasitvirtino, išskyrus tikėjimą, kad tai tikrai netyčia. Klaidos kaltininkai jau sulaikyti, bus vienaip ar kitaip nubausti. Tyrime nestinga mįslingų dalykų (pvz., dingę mobilūs telefonai), atrodo, Irano valdžia vis dar turi ką slėpti.
Pripažinimas taip nevykusiai kariavus, reiškia politinį pralaimėjimą, tačiau tuo pačiu yra ir pretekstas atsisakyti tolesnių keršto veiksmų. Tiesiog yra gera proga. Tai reiškia, kad Iranas supranta, kad karas nėra jam palankus regioninių problemų sprendimo būdas.
Iranui yra naudinga sėsti prie derybų stalo, derėtis dėl ko nors ir net išsiderėti kokią nors padorią taiką su JAV ir Vakarų Europa. Taikos nebuvimas reiškia naujas sankcijas ir, panašu, naujus visuomenės protestus. Kaip matosi, šalyje yra ne tik nukauto specialiųjų pajėgų vado gerbėjai. Yra ir demokratijos šalininkai.
Vokietija/Rusija
Faktas:
Vokietijos kanclerė susitiko su Rusijos prezidentu.
Diagnozė:
Svarbiausias klausimas, kas yra abi šalys viena kitai – partnerės, konkurentės ar priešininkės. Prieš susitikimą Merkel atsakė, kad nekantriai laukia susitikimo, nes jos manymu „visada geriau kalbėtis vienam su kitu, nei vieniems apie kitą“.
Susitarta nelabai daug apie ką, tačiau esminis geopolitinis momentas yra tai, kad Rusija stengiasi įkalbinti Vokietiją (dar ir Prancūziją), kad Europą reikia tvarkyti su savotiška didesniųjų šalių „saugumo taryba“. T.y., niekas negali vykti be didžiųjų sutarimo.
Šiuo atveju abiems šalims yra dėl ko sutarti. Abiejų nuomonės sutapo, kad Minsko susitarimams alternatyvos nėra, todėl reikia įgyvendinti Normandijos viršūnių susitikimo sprendimus, o Ukrainos vadovybė, nežiūrint įvairių vidaus aplinkybių, turi įgyvendinti Minsko susitarimus. Įstatymo dėl Donbaso specialaus statuso pratęsimas buvo geras žingsnis, bet šis įstatymas neturėtų būti laikinas, jis turėtų būti įteisintas Ukrainos konstitucijoje. Ne visi su tuo sutiks Ukrainoje, bet Ukraina šiuo atveju nelaikoma ta „didžiąja“, turi teisę daug norėti.
Natūralu, kad sutarta, jog Nordstream-2 turi būti baigtas.
Būta ir keistenybių, pvz., Angela Merkel teigė, kad Vokietija laikosi tokios pačios nuomonės kaip ir Rusija, manydama, kad susitarimas dėl Irano branduolinės programos būtų išlaikytas…. Dabar, kai pats Iranas pasakė, kad branduolinės programos ribojimai nebegalioja…
Užsk. Nr. EV-167
