„Gyvenimo raštai skaroje“: tradicijos, atmintis ir moteriška išmintis
Istoriškai skara moters gyvenime buvo kur kas daugiau nei aprangos detalė – tai religijos, socialinės padėties, apsaugos, estetikos ir tautinės tapatybės simbolis. Nors jos reikšmė kito priklausomai nuo laikmečio, skara visuomet išliko glaudžiai susijusi su moteriškumu ir visuomenės normomis. Tradicinės skaros ne tik atspindėjo regiono kultūrą, bet ir tapdavo šeimos paveldu, simbolizuojančiu kartų tęstinumą bei moterišką išmintį.
Žemaitijoje skara turėjo ypatingą simbolinę ir funkcionalią reikšmę moters gyvenime. Tai buvo moters gyvenimo palydovė, lydėjusi ją per visus svarbiausius gyvenimo etapus – nuo gimimo ir vaikystės šėlsmo iki jaunystės meilės, šeimos kūrimo, brandos bei gedulo tylos. Kiekviena skaros detalė – spalva, ornamentas ar dėvėjimo būdas – turėjo savo prasmę ir ritualinę funkciją. Skara saugojo, puošė, bylojo apie moters gyvenimo būseną ir tapdavo nebyliu šeimos istorijos liudininku.
Siekdami pabrėžti šios tradicijos gylį bei aktualumą šiandien, Telšių kultūros centras kartu su Telšių jaunimo etno klubu „Čiučiuruks“ ir Žemaičių muziejaus „Alka“ kūrybine komanda pakvietė bendruomenę į dviejų dalių renginių ciklą, skirtą žemaitiškos skaros tradicijai.
Nuo gegužės 5 dienos Žemaičių muziejuje „Alka“ veikė paroda „Sioviniėta, austa ėr parvežta“. Joje buvo eksponuojamos muziejaus fonduose saugomos vertybės – gaubtinės skaros, gūnios, austos bei šilkinės parvežtinės skaros. Ekspoziciją papildė talentingos Žemaitijos krašto audėjos Zitos Paulikienės bei siuvinėtojų Jolantos Kaleckienės ir Zitos Luknytės baltų adinuke siuvinėtų skarelių bei kuskelių kolekcijos.
Per mėnesį trukusią parodą lankytojai turėjo galimybę iš arčiau pažinti Žemaitijos moterų gyvenimo palydovę – skarą, žemaitiškai vadinamą kuska. Ji atsiskleidė ne tik kaip aprangos detalė, bet ir kaip svarbus tapatybės, tradicijų bei šeimos atminties ženklas.
Gegužės 28 dieną Žemaičių muziejuje „Alka“ įvyko projekto ir parodos uždarymo renginys. Jo metu muziejaus skarų kolekcijos ypatumus pristatė etnologė, humanitarinių mokslų daktarė Inga Nėnienė, o apie žemaitiškų skarų nešioseną bei jų reikšmę tradicinėje kultūroje pasakojo kultūrologė Aldona Kuprelytė.
Sveikinimo žodžius nuo Telšių rajono savivaldybės mero Tomo Katkaus tarė Telšių rajono savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vyriausioji specialistė Rūta Žlibinienė. Renginio dalyvius taip pat sveikino Telšių kultūros centro direktoriaus Lino Ulkštino pavaduotoja kultūrinei veiklai Lijana Sobutienė.
Tos pačios dienos vakarą Telšių kultūros centre vyko teatralizuotas folkloro koncertas „Gīvenėma rašta kuskuo“. Šiame išskirtiniame pasirodyme skara tapo pagrindiniu pasakotoju, jungiančiu moteriškumą, jausmus ir svarbiausius žmogaus gyvenimo posūkius. Dainose, pasakojimuose, muzikoje ir judesyje atsivėrė visas moters gyvenimo kelias – nuo vaikystės ir jaunystės svajonių iki motinystės rūpesčių, meilės, ilgesio bei gedulo rimties.
Jautrią ir prasmingą temą scenoje atskleidė du Telšių miesto folkloro kolektyvai – jaunimo folkloro grupė „Čiučiuruks“, vadovaujama Ritos Macijauskienės, ir suaugusiųjų folkloro ansamblis „Sula“, vadovaujamas Ingos Nagytės. Žiūrovai pirmą kartą išvydo unikalią žanrų sinergiją, kurioje subtiliai persipynė teatras, folkloras ir modernios techninės interpretacijos.
Koncerto režisierė – Telšių Žemaitės dramos teatro aktorė Margarita Bladženauskaitė.
Sveikinimo žodžius nuo Lietuvos Respublikos Seimo narės Agnės Jakavičiutės-Miliauskienės tarė jos patarėja Iveta Žakevičienė. Telšių kultūros centro režisierė Alina Gintalienė pasveikino pasirodžiusių kolektyvų vadoves ir koncerto režisierę Telšių kultūros centro direktoriaus Lino Ulkštino vardu.
Pagrindinė renginių ciklo žinia – skara, arba kuska, yra kur kas daugiau nei audinio gabalėlis. Tai kultūrinės atminties ir asmeninės istorijos pamatas, saugiai jungiantis praeitį su dabartimi, perduodantis moterų išmintį, tradicijas ir gyvenimo patirtis iš kartos į kartą.
Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Telšių rajono savivaldybė.
