Hab. dr. Kazimieras Garšva: 10 mokslo daktarų, nepasitarę su juos delegavusiomis institucijomis ir Tauta, negali naikinti ar koreguoti lietuvių kalbos rašybos išvadų

Lietuvių kalbos sąjūdžio vardu – hab. dr. Kazimieras GARŠVA, „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos“ abėcėlės skyriaus autorius, www.voruta.lt

Lietuvos Respublikos Prezidentei

Lietuvos Respublikos Seimo valdybai

Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo komitetui

Konstitucinio Teismo pirmininkui

                                                                                                              2017–05–30

Dėl VLKK 2017–05–23 Nr. S1-252 (1.7) išvados

Kalbos komisijos išvada dėl asmenvardžių rašybos projektų Nr. XIIIP-471 ir Nr. XIIIP-535 yra nepakankamai profesionali, nepagrįsta. Kalbos mokslo požiūriu nepagrįstos yra šios VLKK išvados:

1. Maždaug 10 mokslo daktarų, nepasitarę su juos delegavusiomis institucijomis ir Tauta, negali naikinti ar koreguoti lietuvių kalbos rašybos išvadų, kurias rengė per 100 aukštesnės kvalifikacijos profesorių ir habilituotų daktarų. Jau 1901 m. J. Jablonskis paskelbė, kad vienam garsui lietuvių kalboje yra viena raidė (o ne dvi, trys, keturios ar penkios) ir ji tariama taip, kaip parašyta. Tokią rašybą patvirtino ir giminiškos latvių kalbos specialistai.

2. VLKK, deklaruodama, jog pritaria „nuostatai Lietuvos Respublikos piliečių vardus ir pavardes asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose (toliau – asmens dokumentuose) rašyti lietuviškais rašmenimis, siūlo daryti priešingai:

a) užsieniečiams, įgijusiems Lietuvos Respublikos pilietybę, siūlo nesilaikyti LR Konstitucijos, įstatymų, ilgaamžių Lietuvos tradicijų ir nerašyti savo asmenvardžių taip, kaip buvo iki šiol – pagarsiui, bet pageidauti jų „lotyniško raidyno rašmenimis pagal dokumento šaltinį – kitos valstybės išduotą asmens dokumentą (remiantis tarptautine praktika diakritiniai ženklai dėl techninių galimybių gali būti neperteikiami“;

b) užsieniečiams nesiūloma išimtiniais atvejais priimti ir Lietuvos piliečio pavardę, o jų vaikams – pavardę pagal tradiciją susilietuvinti.

3. VLKK žino, kad „visi arba dauguma Lietuvos gyventojų ar jų tėvų protėvių yra buvę kitų valstybių piliečiai“ (2017–05–22 BNS pranešimas), bet apsimetė, esą „nėra galimybių įvertinti, kokį poveikį tokios teisės realizavimas galėtų daryti lietuvių kalbai ir jos vardynui“. Dar 2017–04–27 d. VLKK (ir Prezidentei, Seimui) buvo mūsų pranešta: „taip kiekvienas Lietuvos gyventojas galėtų rasti ir šaltinį, kur jis arba jo protėviai Sovietų Sąjungos, Vokietijos, Lenkijos, Rusijos okupacijomis arba Žečpospolitos laikotarpiu buvo rašomi rusiškai, vokiškai, lenkiškai, lotyniškai ir pavardę, vardą pasikeisti, nors tada asmenvardžiai būtų neautentiški, iškraipyti“.

4. Be pagrindo remtasi nemoksline 2014 m. VLKK „išvada“: „jei kalboje autentiškos rašybos asmenvardžių nėra daug, jie nedaro akivaizdesnio poveikio bendrinei kalbai, jos savitumui ir normų stabilumui“. Tai ir yra bendrinės kalbos rašybos, tarties, kalbos sistemos savitumo, normų griovimo naujas etapas. Net pirmokas žino, kad bendrinės kalbos tarties neatitinkanti raidė – klaida, o jas provokuoja kitų kalbų įtaka, kalbos normų kaitaliojimai, sunkiai atskiriami asmenvardžių dubletai. VLKK tradicinei kalbai žalą jau padarė, įvedusi ir vad. „vedybinės padėties nerodančias“ moterų naujas pavardes (plg. Striukė vietoj Striukienė).

5. Skubotai ir slaptai rengę išvadas jų autorės vietomis prieštarauja ir pačios sau. Išvadų pradžioje (1a) „diakritiniai ženklai dėl techninių galimybių gali būti neperteikiami“, o pabaigoje (4.2) jų reikalaujama: „netikslinga taikyti ICAO taisykles – būtų nepagrįstai keičiama nusistovėjusi tvarka“. Išvadų autoriai įvade pabrėžę, jog tebesilaiko tokių pat nuostatų (skiria asmenvardžių rašybą asmens dokumentuose ir kitur), tolimesniame punkte (2) skelbia priešingai („Kituose oficialiuosiuose dokumentuose asmenvardžiai rašytini taip, kaip jie teikiami asmens dokumentuose“). Toliau (4.2) grįžtama prie pirminės nuostatos („Tikslinga aiškiai atskirti asmenvardžių rašymą asmens dokumentuose ir kituose dokumentuose“).

6. Išvadų pradžioje (3.2) pagrįstai pageidaujama, kad „paraidžiui nurašant užsieniečio pavardę būtų atsižvelgiama į pavardės formos skirtumus pagal lytį“, o toliau (4.3) lyg ir draudžiama tai daryti: „svarstytina, ar […] suteikus galimybę oficialiuose dokumentuose asmenvardžius rašyti kitaip nei asmens dokumente (pridedant lietuvišką priesagą ir (arba) galūnę), nekiltų asmens identifikavimo problemų“.

Asmeniui gyvenant Lietuvoje kaip tik daugiau „identifikavimo problemų“ iškiltų, jeigu bus sunku parašyti, ištarti, perskaityti jo pavardę, iš pavardės suprasti žmogaus lytį ir t. t. Ši pastaba kaip tik rodo, kodėl pirmenybę Lietuvoje reikia teikti „Talkos“ ir projektui Nr. XIIIP-471, bet išvadų autorės to nenurodo.

Bet kokie veiksmai prieš valstybinės kalbos įstatymą neleistini, tik VLKK, būdama pavaldi Seimui, neišlaikė Seimo liberaliųjų narių pastovaus spaudimo, dezinformacijos ir buvo priversta pažeisti Konstituciją, savo įstatus:

1. Neturėdama pakankamo pagrindo ir įgaliojimų VLKK užsieniečių asmenvardžius jų pageidavimu pasiūlė rašyti ne valstybinės Lietuvos Respublikos ir ES kalbos rašmenimis, o kitokio „lotyniško raidyno“ rašmenimis pagal nesukonkretintą „kitos valstybės išduotą asmens dokumentą“.

2. Neteisingai skelbiama, kad VLKK taip daro „atsižvelgdama į visuomenės poreikius“, nors 100 000 visuomenės atstovų reikalauja išlaikyti valstybinės kalbos statusą.

3. VLKK iškraipė ir 2009–11–06 LR Konstitucinio Teismo sprendimą, praleisdama svarbiausią sakinį: „Asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis; kitų įrašų skyriuje, kai asmuo to pageidauja, vardas ir pavardė būtų rašomi nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma“.

4. VLKK ėmė daugiau rūpintis ne jos atstovaujama valstybine kalba, bet užsienio kalbomis ir jų funkcijų Lietuvoje plėtimu: užsienietiškus asmenvardžius pasiūlė rašyti vietoj lietuviškų formų svarbiausiose dokumentų vietose ir visuose kituose oficialiuose dokumentuose. Taip pažeidžiama ir Tautinių mažumų apsaugos konvencija („Šalys gali rašyti tautinei mažumai priklausančio asmens pavardę (pavardes) pagal tarimą oficialios kalbos rašmenimis“ – komentaro 68 punktas).

1999 m. Konstitucinis Teismas valstybinės kalbos vartojimą įvardijo visų piliečių lygiateisiškumo garantija. VLKK rūpinasi privilegijomis užsieniečiams: jų dokumentuose asmenvardžio tarimas nebus nurodytas, o visų kitų piliečių bus nurodytas.

5. Pagal Konstitucijos 32 straipsnį kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje, bet VLKK siūlymu jam bus trukdoma savo vardą ir pavardę rašyti lietuviškai (nes užsienyje lietuviškos formos tiksliai rečiau išlaikomos: iš JAV atvykusi Adamkaus žmona Lietuvoje pagal pasą turėtų rašytis Adamkus, o ne Adamkiene; iš Punsko atvykusi Vaicekauskaitė taip galėtų vadintis Punsko licėjuje, o Lietuvoje ji turėtų būti Woiciechowska). 1938–12–06 priimtas LR Pavardžių įstatymas įpareigojo „sugrąžinti lietuvišką rašybą pavardžių, kurios buvo sulenkintos, surusintos ar suvokietintos“.

Valstybės suverenitetas priklauso Tautai. Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai (2, 7 str.).