2 sausio, 2020
Daiva Červokienė | XXI amžius

Heraldikos paslaptys ir pasakojimai

Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugija įsteigė A. Kojalavičiaus-Vijūko medalį už reikšmingiausių darbų, susijusių su Lietuvos istorijos, genealogijos, heraldikos plėtojimą ir tyrinėjimą, paveldo išsaugojimą, sklaidą, inovacinę, kūrybinę, edukacinę ir mokslinę tiriamąją veiklą. Pirmasis juo apdovanotas buvo istorikas doc. dr. Edmundas RIMŠA.

Po Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos konferencijos, kurioje laureatui buvo įteiktas apdovanojimas, jam pateikėme keletą klausimų.

Kaip susidomėjote heraldika?

Vienu sakiniu neatsakysi, nes sovietiniais laikais ir ne viską, ką norėjai, galėjai daryti. Diplominį darbą Vilniaus universitete norėjau rašyti iš kunigaikščių genealoginių ryšių ir kaip jie prisidėjo prie valstybės augimo. Iš karto buvau atkalbėtas, nes tie mūsų ryšiai skverbėsi į rusėnų ir rusų žemes, o tai jau galėjo skatinti nepageidaujamus dalykus, priminti išaugusią Lietuvos valstybę slaviškų žemių sąskaita. Vėliau, jau baigęs universitetą, ėmiau daugiau domėtis heraldika. Apie senąjį valstybės herbą nebuvo galima net užsiminti. Tad pirmiausia pabandžiau rinkti duomenis apie Lietuvos kilmingųjų herbus. Mane visada domino senieji laikai. O rasti senųjų simbolių buvo galima Rygoje, Varšuvoje, Krokuvoje, Gdanske, labai mažai Lietuvoje. Tuomet maniau, kad daugiausia tos medžiagos gali būti Slaptajame Karaliaučiaus archyve, kuris po Antrojo pasaulinio karo atsidūrė Vakarų Vokietijoje. Bet čia vėl nesėkmė. Pradėjus tvarkyti dokumentus, prisistatė kažkoks „Vytas“ iš rūmų prie konservatorijos ir pasiūlė bendradarbiauti, žadėdamas net finansinę pagalbą. Pasakiau, kad su savo specialybe niekuo negaliu padėti tokiai galingai institucijai. Mano popieriai užstrigo. Po metų dar kartą pabandžiau. Ir vėl ta pati istorija. Taigi į Vokietiją neišvažiavau. Teko persikvalifikuoti į miestų heraldiką, kuri atrodė ne tokia baisi ideologiniams veikėjams, nes ir sovietų garbinamas proletariatas kilo iš šios terpės. Bet vėl problema. Galėjau rinkti medžiagą tik apie dabartinės Lietuvos teritorijoje esančius miestus, o juk savivaldžių miestų, gavusių Magdeburgo miesto teises ir herbus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, po visų valstybės padalijimų ir okupacijų buvo ir Rusijoje, ir Baltarusijoje, ir Ukrainoje, ir Lenkijoje. Teko palaukti ir galutinai šį darbą baigti jau Nepriklausomoje Lietuvoje 1999 metais. Labai džiaugiuosi, kad nepaskubėjau ir padariau pagal savo galimybes taip, kaip man atrodė tinkamiausia. Taigi tapau šiokiu tokiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sfragistikos ir heraldikos specialistu.

Kokie buvo ir ką pasakoja pirmieji miestų herbai?

Pirmieji herbai, iš pradžių antspaudai su miesto simboliu, atsirado didžiausiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Trakuose, Breste ir t.t. Bėda ta, kad herbų įteisinimai privilegijomis pasirodė tik XVI amžiaus viduryje, be to, dažniausiai buvo minimas tik simbolis, o kodėl jis toks, nė žodžio. Pavyzdžiui, 1569 metais Žygimantas Augustas rašė, kad Merkinei suteikia herbą „vienaragį“, 1580 metais Steponas Batoras Alytui – „baltą rožę raudoname lauke“. Šiandien visai aišku, kad dauguma senųjų antspaudinių simbolių buvo suteikta valdovų, valstybės raštinės tarnautojų, aukštų vietos pareigūnų iniciatyva, bet ne pačių miestiečių noru. Privačių miestų herbus inicijuodavo tų miestų savininkai. Leisdavo jiems naudoti savo herbo figūrą arba jos dalį, o jei šventasis, savo vardo globėją, rečiau savininko funduotos bažnyčios titulo globėją. Valstybei priklausiusiuose miestuose didelę įtaką simbolikos parinkimui darė politinė ideologinė situacija krašte. Paminėsiu tik vieną – Vilnių, kuris savivaldos teises gavo 1387 metais, Lietuvos krikšto metu. Tuomet atsiradusiame Vilniaus didžiajame antspaude buvo vaizduojamas šv. Kristoforas, dabar dažnai laikomas keliautojų globėju. Jo iniciatorius greičiausiai buvo Jogaila, nes Kristoforo laikomas medis virto lazda su dvigubu kryžiumi viršūnėje; tai – Jogailos ir Jogailaičių simbolis. Kristoforas turėjo daug prasmių, bet seniausia, pasak Petro Skargos, jo varde buvo įprasminta „krikščionybės skleidėjo, nešėjo“ prasmė. Pasak jo, vėlesni dailininkai iškraipė pagrindinius dalykus ir nupiešė šventąjį pagal jo vardą ne dvasine, o buitine prasme: Kristoforas – Kristų nešantis.

O ką sako ryškiausių giminių herbai?

Kilmingųjų heraldika susideda iš kelių sluoksnių. Vieni atsirado Lietuvoje. Dažnai tai – įvairios linijų kombinacijos, kaip Gediminaičių stulpai, Germanavičių svastika, nemažai yra ir gyvūnų. Pavyzdžiui, Šemetų gulbė gali būti vietinės kilmės. Apie jų prasmę galima tik spėlioti. Kitą grupę sudaro lenkiški herbai, dabar labiausiai paplitę simboliai. Apie jų senąją prasmę mažai žinoma. Tik vėlesniais laikais (nuo XVI amžiaus pabaigos) buvo imtos kurti įspūdingos legendos, jų atsiradimas nukeliamas į daug senesnius laikus negu iš tikro yra. Tokias legendas kūrė ir kai kurie lietuviškų herbų turėtojai. Štai iš Gediminaičių kilę kunigaikščiai Čartoriskiai herbe vaizdavo šarvuotą raitelį ir tikėjo, kad yra iš Romos į Lietuvą atsikėlusių romėnų palikuonys. Pasak legendos, vienas šarvuotas ponas iš Kolonų giminės įkrito Italijoje į duobes ar į labai gilią prarają ir per kitą skylę išlindo į žemės paviršių Lietuvoje, likdamas sveikas ir tokios pat būklės, kaip prieš įkritimą. Įsikūrė tame krašte, duodamas Čartoriskių giminei pradžią, ir dėl to jis turi herbe šarvuotą žmogų. Pirmieji lenkiški herbai Lietuvoje atsirado 1413 metais, kai Horodlės sutarties metu 47 Lietuvos katalikų giminėms priėmė lenkiškus herbus ir gavo šiokių tokių privilegijų. Tikslas politinis – per privilegijas sukurti Lietuvoje palankią terpę Lenkijos valdančiojo elito siekiams. Įdomu tai, kad nemažai lenkiškų herbų, kuriais dabar labai didžiuojasi mūsų bajorai, pagal legendas atsirado kovų su pagonimis baltais metu. Trečia grupė – į Lietuvą atsikėlusių užsieniečių herbai. Daugiausia jų vokiškos kilmės, šiek tiek italų, vengrų, vėlesniais laikais rusų ir kitų. Tyzenhauzų herbe vaizduojamas buivolas, Riomerių dvi sukryžiuotos piligrimų lazdos, Korfų – heraldinė lelija.

Kaip kilo mintis parengti leidinius apie šalies miestų ir miestelių heraldiką „Heraldika: iš praeities į dabartį“?

Aš maniau ir dabar manau, kad, jei yra tyrinėjamos kažkokios temos, jos turi būti pristatomos visuomenei. Visuomenė turi žinoti, kaip dirbama valstybinėje institucijoje (Lietuvos heraldikos komisija). Tad 1998 metais, susikaupus reikiamam skaičiui herbų, buvo išspausdinta pirmoji knyga lietuvių ir anglų kalbomis „Lietuvos heraldika“, 2004 metais išleidome antrąjį tomą lietuvių kalba, o 2008 metais, minint Lietuvos heraldikos komisijos darbo 20-metį, pasirodė trečioji knyga lietuvių ir anglų kalbomis su visais iki tol atkurtais senaisiais ir sukurtais naujais herbais. Tai – lyg savotiška Heraldikos komisijos darbo ataskaita visuomenei. Antroji Jūsų minėta knyga supažindina skaitytoją su elementariausiais heraldikos dalykais, mūsų svarbiausių herbų istorijos bruožais. Ji atsirado iš kasdienių heraldika besidominančių žmonių paklausimų, be to, ir kaip trumpas heraldikos įvadas studentams, kuriems teko skaityti paskaitas. Po šios knygos pasirodymo galėjau šiek tiek atsipūsti, nes nebereikėjo kas savaitę atsakinėti į dešimtis laiškų, pakakdavo nuorodos į lietuvišką literatūrą.

Kas šiandien mūsų miestams, miesteliams, bendruomenėms yra herbas, vėliava?

Herbas, vėliava turi būti jungiamasis piliečių bendruomenės simbolis, savotiškas identiteto, pasididžiavimo ženklas. Geriausiai šie dalykai buvo suprasti Atgimimo laikotarpiu, kai į Heraldikos komisijoje svarstomą miestelio herbo klausimą atvykdavo po keliolika vietos atstovų, pradedant atsakingais pareigūnais, istorijos mokytojais, kultūros darbuotojais, dvasininkais, net besivaidijančiais besikuriančių partijų nariais. Buvo didžiulis pakilimas. Visi norėjo save simboliškai įprasminti, atvykti į regioninius ir valstybės renginius su sava heraldika.

Ar ateis toks laikas, kai savo heraldiką turės visos šalies seniūnijos?

Dabar yra patvirtinta apie 420 herbų. Iš viso seniūnijų yra arti 550. Jei atmesime kai kurių didžiųjų miestų seniūnijas, liks koks 120 seniūnijų, kurių centrams dar nepatvirtinti herbai. Buvo tokie laikai, kai per metus buvo patvirtinama iki 25 herbų. Dabar dėl dalies vietos valdžios vangumo herbų kūrimo procesas yra sulėtėjęs (5–10 herbų per metus). Statistika nekokia. Žinoma, galima raginti. Bet spaudimas iš viršaus niekada gerų rezultatų nedavė. Būtina vietos iniciatyva.

 

 


Seimo kanceliarijos nuotr. Aut. Džoja Gunda Barysaitė
26 vasario, 2021

Seimo Jungiamojoje galerijoje nuo vasario 25 d. pradeda veikti menininko Donato Stankevičiaus fotografijų paroda „At the Bus Stop“ (liet. „Autobuso […]

Ansamblio „Lietuva“ choras / M. Aleksos nuotr.
22 vasario, 2021

Nors daugeliui vasario 22-oji – tik dar viena diena metuose, kai kam ji tapo ilgo kūrybinio kelio pradžia. Šiandien jubiliejų […]

Graffiti ir sienų tapybos-piešinių kūrėjo Tado Šimkaus ir jaunųjų dailininkų piešinys papuošė statinio, esančio Radvilonių gatvėje, sieną
22 vasario, 2021

Praėjusių metų vasarą  Radviliškio rajono Pakalniškių seniūnijos gyvenvietėse buvo surengtas pirmasis meno festivalis „BendruoMENIŠKAS. Apie projektą, pasiektus rezultatus ir lūkesčius […]

17 vasario, 2021

Premijos skirtos chorvedžiui Remigijui Adomaičiui, kino režisierei Giedrei Beinoriūtei, vertėjui Pranui Bieliauskui, parodų kuratoriui, fotomenininkui Gintarui Česoniui, režisierei, prodiuserei Daliai […]

R. Zubovas, D. Matvejev nuotr.
17 vasario, 2021

Lietuvos muzikos informacijos centras išleido du žymiausio Lietuvos visų laikų dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fortepijoninių kūrinių natų leidinius, […]

Vasario 16-osios Signatarų Autografų iš Liudo Mažylio asmeninės kolekcijos parodos akimirka / Luko Balandžio, 15min.lt nuotr.
15 vasario, 2021

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, chemijos mokslų daktaras, o dabar ir Europos Parlamento narys Liudas Mažylis plačiai išgarsėjo 2017 metais. Didelei […]

13 vasario, 2021

Šiandien tarpinstitucinio nuotolinio susitikimo metu buvo pristatyti Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios pastato rekonstrukcijos architektūrinio konkurso planai. „Prie Vidaus reikalų […]

13 vasario, 2021

Apie Panevėžio rajono Geležių kaimo bendruomenę, jos veiklą ir lūkesčius kalbamės su bendruomenes pirmininke Jovita Baroliene Pakalbėkime apie bendruomenę. Kada ji […]

12 vasario, 2021

Artėjančios Nepriklausomybės dienos proga prisimename nepailstantį JAV lietuvių patriotizmą ir nuopelnus garsinant Lietuvos vardą, pastangas neleisti tarptautinei bendruomenei pamiršti tėvynės […]

Ferdinando skveras
12 vasario, 2021

Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių fakulteto magistrantai ir bakalaurantas išgraviravo Ferdinando skvero Klaipėdoje grindinį. VDA Dizaino inovacijų centras užtikrina sklandų […]

Pašto ženklų blokas Partizanų Lietuva nr 3
12 vasario, 2021

Lietuvos paštas penktadienį, vasario 12 d., išleidžia dailininkės Aušrelės Ratkevičienės kurtą pašto ženklų bloką „Partizanų Lietuva“. Bloke – du paštai […]

M. Siruso nuotr.
11 vasario, 2021

Valstybinis ansamblis „Lietuva“ tęsia gražią tradiciją ir jau ketvirtąjį kartą kviečia dalyvauti sceninių lietuvių liaudies šokių konkurse „Šoka Lietuva 2021“. […]

9 vasario, 2021

Politinė partija Nacionalinis susivienijimas antradienį kreipėsi į konservatorių vadovaujamą Vyriausybę, ragindama ištaisyti ankstesnės konservatorių Vyriausybės 2012 metais sprendimą ir grąžinti […]

8 vasario, 2021

Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas vasario 5 d. organizavo stačiakampiojo ekrano diskusiją „Gerieji regionalizacijos pavyzdžiai: galimybės ir iššūkiai“. Diskusijoje, […]

Gintaro Lukoševičiaus nuotr.
8 vasario, 2021

Nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, kuriame – per amžius sukauptos žinios, įgūdžiai, susiformavusios tradicijos, iš kartos į kartą perduodama […]

Kapsulės su Laisvės kovų relikvijomis atnešamos į Lukiškių aikštę 2018 m. sausio 12 d.
5 vasario, 2021

Vasario 3 d. Lietuvos patriotinės visuomeninės organizacijos raštu kreipėsi į Seimo ir Lietuvos Nacionalinio saugumo ir valstybės gynybos komiteto pirmininkus, Seimo Laisvės […]

Lietuvininkų dainavimo tradicija / Klaipėdos m. sav. etnokultūros centro nuotr.
5 vasario, 2021

Jau ketvirtą viduržiemį, kai metas atsipūsti nuo žemiškų rūpesčių, skinami mūsų savasčiai svarbūs vaisiai – štai dar septyni reiškiniai įrašyti […]

Veliuonos Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios tvarkybos darbai / KIC nuotr.
4 vasario, 2021

Tarp Veliuonos Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios fundatorių minimi Lietuvos kunigaikščiai Vytautas Didysis, Zigmantas Vaza, LDK kancleris Albrechtas […]

3 vasario, 2021

Kol tęsiasi karantinas ir beveik visos veiklos keliasi į internetinę erdvę, Vinco Kudirkos muziejus norėdamas praskaidrinti miestelio bendruomenės nuotaiką, kartu […]

3 vasario, 2021

Bendradarbiaujant Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriui, Šiaulių muzikantų kalendoriaus iniciatoriui, reprezentacinio Šiaulių miesto festivalio-akcijos „Šiaulių naktys“, festivalių „Šiauliai Jazz“, […]