Ignalinos bibliotekoje džiaugtasi zarasiškio ir saviškio nauja knyga
Vasilijų Trusovą drąsiai galima vadinti legendine Zarasų krašto asmenybe. Todėl ir pristatyti jį nėra lengva: puikus mokytojas ir literatas, užsidegęs muziejininkas ir kraštotyrininkas, folkloristas ir artistas, iš kojų verčiantis šnekorius ir humoristas… Kaip sakoma, ką gero bepridėsi, tai tas ir prilips, arba ,,Dievulis davė ir dar drėbtelėjo…“. Nenurimstantis kultūros puoselėtojas, Zarasų krašto literatų klubo „Virš tylos“ pirmininkas be galo myli Zarasus, bet ir Ignaliną laiko savotiška savo tėviške. Jo gimtasis Rakštelių kaimas, nors ir Švenčionių rajone, visai čia pat. Todėl ir šiemet išleistą savo poezijos knygelę ,,Užutėkiai“ Vasilijus su malonumu atvežė Ignalinos bibliotekon, kur buvo labai šiltai sutiktas ir pagerbtas. Svečią pristatė ir su juo bendravo bibliotekininkė, Ignalinos literatų globėja Laimutė Banienė.
Vasilijus gimė devynių vaikų šeimoje, gražioje ir laimingoje, nors ir daug sunkumų patirta, mirčių išgyventa…. Buvo pats jauniausias, visų palepintas. Iš vyresniųjų anksti išmoko skaityti, rašyti, jo mokslų kelias vingiavo per Šutonis, Šventą, Švenčionis iki Vilniaus pedagoginio instituto. Svajojo būti aktoriumi, bet neišdrįso. Kaip, sako, tokią nerimtą profesiją į namus tėvams parveši, tai pasirinko, kaip ir vyriausias brolis, labai garbingą mokytojo duoną. Smagūs jam buvo ir studentavimo metai, ir mokytojo patyrimai. Tik visada vien darbo neužteko – ir šoko, ir dainavo, ir renginius vedė. O ir vaidyba jam, kaip ir amžiną atilsį geram draugui Petrui Mikštui, visada buvo labai svarbi. Vėliau teko laikraščiui vadovauti, o galiausiai paviliojo muziejus. Čia jis vėlgi – kaip žuvis vandeny… Lankytojai negali liete liejamos šnekos atsiklausyti ir kibirkščiuojančia energija atsistebėti.
,,Užutėkiai“ – jau ketvirtoji Vasilijaus Trusovo poezijos knyga. Ji autoriui pelnė ir gražų pripažinimą – respublikinio konkurso ,,Baltojo balandžio sugrįžimas“ laureato vardą. Kitos trys knygelės išsirikiavę gyvenimo kely nuo 2003-ųjų („Užpustytos laiko stotys“, „Siauri likimo vartai“ „Žaibai krinta į žolę“). Kaip juokavo poetas, knygą išleido tik labai jau visų savo bičiulių maigomas ir stumiamas. O paskui jį stumtelėjo ir pats likimas, skyręs išbandymą sveikata ir taip dar pridėjęs noro jausti giliau, žvelgti šviesiau.
„Užutėkiai“ pirmiausia sužavi savo estetiškumu, meniškai subtiliais iliustratorės Gintarės Laurikėnienės vaizdais. Knyga atveria jautrias ir slaptingas žmogiškosios būties gelmes, šiltai tapo gamtos pilnatvės ir gyvenimo trapumo peizažus, lieja vaikystės namų ir buvusio laiko ilgesį, barsto liūdesio trupinius, nes vis ,,seklėja buvimo vanduo“, ,,kutena paširdžius gegutės skaičiuojami metai“. Tokie gražūs sugrįžimai ten, kur savi lieptai, alėjos ir slenksčiai, kur klevai, beržynai, žemuogių pievos ir vaikystės sapnai, kur ,,senojo sodo nebylioji byla“… Knygoje apmąstymui kviečia ,,Impresijos“ – trumpi minčių išsiliejimai prozos tekstu, žvilgsnį patraukia gimnazijai skirtas akrostichas (jų Vasilijus, kaip sakė, jau beveik kiekvienam zarasiškiui yra prikūręs), smagiai nuteikia ,,Padzūkavimai“ – tarmiški eilėraščiai (,,Savoj ulyčioj/Sava uturka,/Ramumas/Gerumas – nor verk…“). Vieną kitą autorius paskaitė, bet daugiausia tai pasakojo, pasakojo, nes juk ,,jo liežuvis – tai geriausias kompiuteris“.
,,Man dabar 70 metų. Ir visai to neslepiu. Na, ir ką jūs man! Tik apie panas neklausinėkit, dabar našlys esu, tai daug jų turiu…”,– vis šmaikštavo Vasilijus, čia vieną, čia kitą epizodą iš savo spalvingo gyvenimo prisimindamas, tai į studentavimo metus, tai į gimtąjį kaimą sugrįždamas, tai apie mokytojavimą ar darbą redakcijoje papasakodamas. O ekrane vis sukosi nuotraukos: jo koncertai, ekskursijos, renginiai, parodos, įdomūs susitikimai, vaidinimai, kelionės… Tiek visko būta, kur čia viską beišrodysi – tik kruopelytę iš savo archyvo aruodų pasėmęs Ignalinon atvežė.
Paklaustas apie svajones, vėl juokavo: ,,Nu kū tu, brangute, jau susvajosi! Dar kokius metelius vienus kitus pabūti… Galvojau, gal dar kokias dvi dieneles naujajame muziejuje padirbsiu ir jau eisiu žvejoti…”. Vasilijus sakė sau dabar norįs palinkėti tik sveikatos, nes kai patyrė širdies operaciją (,,po peiliais gulėjo“), kai pabuvo prie šv. Petro vartų, tai pasaulis labai apsivertė ir viskas, kas svarbiausia, dar ryškiau sušvito ir į savo vietas atsistojo. Dabar kultūros ir meno smarkuolis jaučiasi laimingas, nes gali matyti žydinčią vasarą, džiaugtis kiekviena diena, kapstytis savo daržiuke, kur auga galybė moliūgų. Ir svarbiausia – jis toks turtingas nuostabių žmonių, įvykių, akimirkų, malonių prisiminimų, ir širdies niekas nespaudžia, gali ramiai užmigti, o ryto sulaukęs vėl naują dieną pasveikinti…
Ignalinos svečią ir gerą kaimyną sveikino, sveikatos ir gerų kibirkštėlių gyvenime linkėjo bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė, Ignalinos krašto muziejaus direktorė Renata Veličkienė, buvusi grupiokė mokytoja Valė Raginienė, ,,Literatų klubo“ nariai, bičiuliai. Savo parodas Zarasų muziejuje ir šiltą bendravimą mielai prisiminė dailininkė Nijolė Trinkūnienė. Autorius jį sveikinusiems dovanojo knygas, dalijo autografus ir palinkėjimus, džiaugėsi šviesiomis akimirkomis.
