15 rugsėjo, 2016
Ilona Linkevičienė / laikraštis „Plungės žinios“

Ilona Urnikienė: Šaltojo karo muziejus – praeities liudininkas

Iš­kart po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pra­si­dė­jo šal­ta­sis ka­ras tarp JAV ir So­vie­tų Są­jun­gos. Anais lai­kais gra­žiau­sio Že­mai­ti­jos kam­pe­lio – Pla­te­lių eže­ro apy­lin­kių – gy­ven­to­jai net ne­nu­tuo­kė, ko­kią įta­ką pa­sau­liui ga­li pa­da­ry­ti ša­lia įsi­kū­ręs slap­tas ob­jek­tas – vie­nin­te­lis Eu­ro­po­je po­že­mi­nis ba­lis­ti­nių ra­ke­tų pa­lei­di­mo kom­plek­sas. Šian­dien apie uni­ka­lų mū­sų is­to­ri­jos lai­ko­tar­pį pa­sa­ko­ja čia įkur­to Šal­to­jo ka­ro mu­zie­jaus va­do­vė Ilo­na Ur­ni­kie­nė.

Ka­ri­nės ba­zės vir­smas… mu­zie­ju­mi

At­ver­tos pa­slap­tys vi­lio­ja – gal to­dėl kas­met į mu­zie­jų kai­me­ly­je ša­lia Pla­telių eže­ro at­vyks­ta dau­gy­bė lan­ky­to­jų ne tik iš Lie­tu­vos, bet ir iš vi­so pa­sau­lio – vien per­nai čia pa­bu­vo­jo apie 37 tūks­tan­čiai. To­kių mu­zie­jų – įsi­kū­ru­sių bu­vu­sio­se ka­ri­nė­se ba­zė­se – pa­sau­ly­je yra ži­no­ma tik trys: Uk­rai­no­je, JAV ir čia, Plokš­ti­nė­je, Plun­gės ra­jo­ne. Plokš­ti­nės ka­ri­nė ba­zė 1978 bir­že­lį bu­vo nu­gin­kluo­ta ir už­da­ry­ta, o so­vie­tai, iš­mon­ta­vę ra­ke­tas ir pa­si­ė­mę ku­rą, 1979 me­tais ga­lu­ti­nai iš čia pa­si­trau­kė, pa­lik­da­mi vi­sa ki­ta. Ka­dan­gi bu­vu­sių ka­ri­nių ob­jek­tų nie­kas ne­pe­rė­mė sau­go­ti be­veik 10 me­tų, vie­ti­niai, ve­da­mi smal­su­mo, pra­dė­jo lan­džio­ti ir žiū­rė­ti, kas čia bu­vo ir kas li­ko. At­ra­dę įvai­riau­sių va­rik­lių, ka­be­lių, lai­dų, spal­vo­tų ir ne­spal­vo­tų me­ta­lų, die­ną nak­tį var­go, kol iš­pjaus­tė ir iš­ne­šė.

 Raketos šachtą požemyje dengiantis kupolas, manoma, galėjo atlaikyti branduolinį sprogimą.

993 me­tais į sa­vo ran­kas už­da­ry­tos ka­ri­nės ba­zės prie­žiū­rą pe­rė­mė Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko di­rek­ci­ja. Tuo­me­ti­nis ŽNP di­rek­to­rius Vid­man­tas Be­za­ras nu­ta­rė įkur­ti mi­li­ta­riz­mo eks­po­zi­ci­ją. Nuo 1996 me­tų pra­dė­tos ves­ti pir­mo­sios eks­kur­si­jos ir su­lauk­ta di­džiu­lio lan­ky­to­jų su­si­do­mė­ji­mo. 2010 me­tais ga­vus lė­šų iš Eu­ro­pos Są­jun­gos fon­dų, per dve­jus me­tus at­lik­ti re­no­va­ci­jos dar­bai. Taip lan­ky­to­jams du­ris at­vė­rė Šal­to­jo ka­ro mu­zie­jus, prie ku­rio įkū­ri­mo la­bai daug pri­si­dė­jo Kau­no ka­ro pa­vel­do di­rek­to­rius Vla­di­mi­ras Or­lo­vas, dir­ban­tis Kau­no VII for­te – be pa­teik­tų idė­jų, jis mu­zie­jui pa­rū­pi­no ir eks­po­na­tų.

Gam­tos gro­žio kam­pe­ly­je – mir­ties ne­šė­jos

„So­vie­tų pa­li­ki­mas – bu­vu­si po­že­mi­nė ra­ke­tų pa­lei­di­mo aikš­te­lė Plokš­ti­nė­je – vie­nin­te­lė to­kia Lie­tu­vo­je ir pa­ti pir­mo­ji pa­sta­ty­ta So­vie­tų Są­jun­go­je. Ne­to­lie­se, Ša­tei­kių kai­me, bu­vo ir ant­že­mi­nė ba­zė (to­kių Lie­tu­vo­je bu­vo jau dau­giau – Kar­mė­la­vo­je, Uk­mer­gės, Tau­ra­gės ra­jo­nuo­se). Kuo sky­rė­si po­že­mi­nė ir ant­že­mi­nė ba­zės? Po­že­mi­nė­je ba­zė­je esan­čiai ra­ke­tai pa­leis­ti pa­kan­ka 22 mi­nu­čių, nes čia vis­kas pa­ruoš­ta, o ant­že­mi­nė­je lai­ko rei­kė­jo dvi­gu­bai dau­giau – net 45 mi­nu­čių“, – pa­sa­ko­ja mu­zie­jaus va­do­vė.

Vie­ta po­že­mi­nei ba­zei pa­si­rink­ta ne­at­si­tik­ti­nai, nes bu­vo la­bai pa­lan­ki: iš čia pa­leis­tos ra­ke­tos bū­tų ga­lė­ju­sios pa­siek­ti be­veik vi­są Eu­ro­pą; ap­lin­kui bu­vo miš­kai mas­kuo­tei; leng­vas grun­tas po­že­mi­nėms sta­ty­boms; pa­kan­ka­mai aukš­tas ly­gis virš jū­ros (apie 160 m); ne­daug gy­ven­to­jų (vi­sos so­dy­bos iš čia bu­vo iš­kel­tos, gy­ven­to­jams su­mo­kė­jus po 4,5 tūkst. rub­lių – tuo me­tu tai bu­vo ne­ma­ži pi­ni­gai).

„Ra­ke­tos pa­lei­di­mo ba­zė pra­dė­ta sta­ty­ti 1960 rug­sė­jo mė­ne­sį. Iš vi­so per dve­jus me­tus dir­bo apie 10 tūks­tan­čių ka­rei­vių sta­ty­bi­nin­kų, dau­giau­sia es­tų tau­ty­bės. Jie kas­tu­vais iš­ka­sė 4 šach­tas ra­ke­toms. Bu­vo įreng­tos ir po­že­mi­nės mo­no­li­ti­nių kon­struk­ci­jų pa­tal­pos ra­ke­tų pa­lei­di­mo kom­plek­sui. Šach­tos su ra­ke­to­mis bu­vo už­deng­tos di­džiu­liais, apie 200 to­nų sve­rian­čiais, ir, ma­ny­ta, bran­duo­li­nį spro­gi­mą ga­lin­čiais at­lai­ky­ti gelž­be­to­ni­niais ku­po­lais. No­rint pa­leis­ti ra­ke­tą, pir­ma rei­kė­da­vo tą ma­sy­vų ku­po­lą ati­trauk­ti – me­ta­li­nės kon­struk­ci­jos, tro­sų ir ga­lin­gų va­rik­lių pa­gal­ba per 10 mi­nu­čių jis bū­da­vo nu­tem­pia­mas, – Ilo­na Ur­ni­kie­nė mos­te­lė­jo ran­ka į ma­sy­vų gelž­be­to­ni­nį ant že­mės pa­vir­šiaus gu­lin­tį ku­po­lą (aikš­te­lė­je ma­to­si vi­si ke­tu­ri.). – Šach­tos gy­lis – 30 met­rų, į kiek­vie­ną bu­vo pa­tal­pin­ta po vie­ną R-12 ti­po vi­du­ti­nio nuo­to­lio bran­duo­li­nę ra­ke­tą, ku­ri bu­vo 23 met­rų aukš­čio. Šių ra­ke­tų tai­ki­niais ta­po Nor­ve­gi­ja, Is­pa­ni­ja, Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja, Va­ka­rų Vo­kie­ti­ja. Kas tre­ji–­ket­ve­ri me­tai ta kryp­tis bu­vo kei­čia­ma, at­si­žvel­giant į po­li­ti­nę si­tu­a­ci­ją.“

Buvusi slapta ir ypatingai saugoma karinė bazė Plokštinėje šiandien atvira žmonėms iš viso pasaulio.

Ka­rei­vi­nių te­ri­to­ri­ja – ypa­tin­go sau­gu­mo zo­na

„Ne­to­lie­se nuo ba­zės bu­vo ka­ri­nis mies­te­lis, ku­ria­me nuo­lat gy­ven­da­vo apie tris šim­tus ka­rei­vių (į ra­ke­tų pa­lei­di­mo aikš­te­lę jie at­vyk­da­vo tik bu­dė­ti), – pa­sa­ko­ja Ilo­na, mu­zie­ju­je ro­dy­da­ma vie­to­vės ma­ke­tą. – Ka­rei­vi­nė­se bu­vo trys gy­ve­na­mie­ji kor­pu­sai, dvi val­gyk­los: vie­na – ka­rei­viams, ki­ta – ka­ri­nin­kams, me­di­ci­nos punk­tas, di­džiu­lis au­to­ūkis, net kiau­lių fer­ma. Plokš­ti­nė­je įreng­to­je ka­ri­nė­je ba­zė­je ar­ki­nia­me san­dė­ly­je lai­ky­tos bran­duo­li­nės ko­vi­nės gal­vu­tės.

Vi­sa ši slap­ta ir ypa­tin­ga ka­ri­nė te­ri­to­ri­ja pus­tre­čio ki­lo­met­ro spin­du­liu bu­vo ap­tver­ta še­šio­mis ap­sau­gi­nė­mis li­ni­jo­mis: spyg­liuo­ta vie­la, aukš­ta elek­tros įtam­pa, sig­na­li­za­ci­ja, še­šių met­rų plo­čio ap­sau­gi­ne juos­ta, ku­ri bu­vo la­bai plo­na ir kaip tin­klas pa­tie­sia­ma ant že­mės. Nak­čiai ka­rei­viai įjung­da­vo 1 700 V įtam­pą, die­ną – 220 V. Į šiuos miš­kus joks gry­bau­to­jas ar uo­gau­to­jas ne­ga­lė­da­vo pa­tek­ti, o jei ant to­kios ap­sau­gi­nės juos­tos už­klys­da­vo koks nors miš­ko žvė­re­lis, jis žū­da­vo. Dėl pa­slap­ties iš­sau­go­ji­mo čia vež­da­vo tar­nau­ti ka­rei­vė­lius iš Vi­du­ri­nės Azi­jos, Es­ti­jos, na, o jei pri­reik­da­vo at­vež­ti lie­tu­vių – tai juos ga­ben­da­vo nak­tį au­to­mo­bi­ly­je la­bai il­gai ap­lin­kui suk­da­mi ra­tus, kad šie ne­ga­lė­tų įsi­vaiz­duo­ti, kur esą.“

Žings­niais per pra­ei­tį

Mu­zie­ju­je šal­to­jo ka­ro is­to­ri­ja pri­sta­to­ma… ant grin­dų, kur nu­da­žy­ta lai­ko juos­ta: nuo 1945 – šal­to­jo ka­ro pra­džios, čia pa­žy­mė­ti svar­biau­si įvy­kiai ir da­tos bei ka­ro pa­bai­ga – 1987 me­tai.

„Po Di­džio­jo Tė­vy­nės ka­ro pa­bai­gos tarp JAV ir So­vie­tų Są­jun­gos iš­au­go ne­pa­si­ti­kė­ji­mas ir įtam­pa, nuo 1947 šios dvi di­džiau­sios vals­ty­bės ta­po pa­grin­di­nė­mis prie­ši­nin­kė­mis pa­sau­lio po­li­ti­ko­je. Pa­ti są­vo­ka – Šal­ta­sis ka­ras – sa­ko, jog tik­ro ka­ro ne­bū­ta: vy­ko ko­va pro­pa­gan­dos, po­li­ti­kos ir eko­no­mi­kos sri­ty­se. La­bai svar­bi da­ta bu­vo 1962 me­tai – įvy­kiai Ku­bo­je, kai vi­sas pa­sau­lis bu­vo vos ke­lios va­lan­dos iki tik­ro ka­ro: Ku­bo­je įvy­ko kri­zė, pa­si­kei­tė val­džia, ku­ri su­si­py­ko su ame­ri­kie­čiais ir ru­sams pa­siū­lė sa­vo te­ri­to­ri­ją dis­lo­kuo­ti ra­ke­toms, kad šios bū­tų kuo ar­čiau Ame­ri­kos kran­tų ir pa­tai­ky­tų į di­džiau­sius Ame­ri­kos mies­tus. Ra­ke­tos bū­da­vo pluk­do­mos lai­vais į Ku­bos sa­lą, ka­ri­nė tech­ni­ka api­for­mi­na­ma kaip ko­lū­ki­nės tech­ni­kos pa­gal­bos kro­vi­nys. Nu­pluk­dy­tos ir ne­su­sek­tos iš­bu­vo la­bai ne­il­gai – apie po­rą sa­vai­čių. Vė­liau di­plo­ma­ti­jos ke­liais pa­vy­ko su­si­tar­ti, kad ame­ri­kie­čiai sa­vo ra­ke­tas iš­ga­ben­tų iš Tur­ki­jos, o so­vie­tai – iš Ku­bos.

1968 me­tai bu­vo ypa­tin­gai svar­būs dėl įvy­kių Če­kos­lo­va­ki­jo­je – Pra­hos pa­va­sa­ris. Bū­tent tais me­tais vie­ną vie­nin­te­lį kar­tą bu­vo pa­si­ruoš­ta iš Plokš­ti­nės pa­leis­ti ra­ke­tas – ba­zė­je vi­są mė­ne­sį bu­vo pa­skelb­ta ko­vi­nė pa­dė­tis, lauk­ta nu­ro­dy­mo iš Mask­vos. 1979 me­tais kal­ba­ma taip pat apie lai­ko­tar­pį, kai trum­pai ka­ri­nei ope­ra­ci­jai so­vie­tai įžen­gė į Af­ga­nis­ta­ną, ta­čiau ši mi­si­ja už­si­tę­sė iki de­šimt­me­tį tru­ku­sio ka­ro“, – pa­sa­ko­da­ma I. Ur­ni­kie­nė ap­ro­do pa­tal­pą, skir­tą in­for­muo­ti lan­ky­to­jus su pa­sau­lio po­li­ti­ne pa­dė­ti­mi, ku­rios ne­at­sie­ja­ma da­lis bu­vo ir ši ka­ri­nė ba­zė.

Šaltojo karo muziejuje – raketos paleidimo požeminės aikštelės maketas.

At­ver­tos slap­to­sios du­rys…Šian­dien mu­zie­jaus cen­tri­nė­je po­že­mi­nė­je da­ly­je ga­li­ma ap­lan­ky­ti ta­da bu­vu­sias ypa­tin­gai svar­bias pa­tal­pas su ku­ro už­pil­dy­mo, ku­po­lų nu­tem­pi­mo, ra­ke­tų pa­lei­di­mo pul­tais. Čia pat – ir po­il­sio kam­ba­riai, mo­ko­mo­sios kla­sės, su­spaus­to oro ba­lio­nų pa­tal­pa, ener­ge­ti­kos sky­rius, elek­tri­nė. Iš šio cen­tro, esan­čio per du aukš­tus po že­me, bu­vo ga­li­ma pa­tek­ti į vi­sas ke­tu­rias šach­tas (jos tar­pu­sa­vy­je ne­bu­vo su­jung­tos).

„Tuo me­tu čia bu­vo šil­do­ma elek­tra – su­sta­ty­ti di­džiu­liai ka­lo­ri­fe­riai pūs­da­vo šil­tą orą į ap­lin­ką. Įreng­ta ir ven­ti­lia­ci­jos sis­te­ma, ku­ri pri­jung­ta prie da­bar­ti­nės ir pui­kiau­siai vei­kia. To­dėl tiek žie­mą, tiek va­sa­rą pa­tal­po­se tem­pe­ra­tū­ra bū­da­vo apie 17–19 laips­nių ši­lu­mos. Bu­vo ir mais­to at­sar­gų san­dė­liu­kas, ir van­dens re­zer­vu­a­rai, tu­rė­ta ir su­spaus­to de­guo­nies. Pa­vyz­džiui, jei ant že­mės bū­tų įvy­kęs che­mi­nis ar bio­lo­gi­nis už­terš­tu­mas, čia dar bū­tų ga­li­ma iš­gy­ven­ti apie tris pa­ras“, – pa­sa­ko­ja Ilo­na…. į ra­ke­tų pa­lei­di­mo pul­tąSvar­biau­sia cen­tri­nės da­lies pa­tal­pa – ra­ke­tų pa­lei­di­mo pul­tai. Bū­tent iš čia, su­lau­kus nu­ro­dy­mo iš Mask­vos ir su­ve­dus slap­tus ko­dus, bu­vo ga­li­ma pa­leis­ti bet ku­rią ra­ke­tą. Mu­zie­ju­je yra tik­ras ori­gi­na­lus ra­ke­tos pa­lei­di­mo rak­te­lis ir spy­ne­lė. Vi­sos čia bu­vu­sios ra­ke­tos – bent de­šimt kar­tų ga­lin­ges­nės nei ame­ri­kie­čių ato­mi­nės bom­bos, nu­mes­tos ant Ja­po­ni­jos mies­tų Hi­ro­si­mos ir Na­ga­sa­kio. Tar­kim, vie­na to­kia pa­leis­ta ra­ke­ta to­kį mies­tą kaip Lon­do­nas aki­mirks­niu bū­tų ga­lė­ju­si nu­šluo­ti nuo že­mės pa­vir­šiaus.

…į ra­di­jo ry­šio maz­gą

„Vie­no­je iš pa­tal­pų bu­vo įreng­tas ra­di­jo ry­šio maz­gas, iš kur bu­vo pa­lai­ko­mas ry­šys su Mask­va, o da­bar čia pri­sta­to­ma ra­ke­ti­nė tech­ni­ka. Pir­mo­sios ra­ke­tos bu­vo iš­ras­tos la­bai se­niai – Ki­ni­jo­je XIII a. Jos bu­vo pa­pras­tos, daž­niau­siai skir­tos fe­jer­ver­kams, ir tik šal­to­jo ka­ro me­tu gin­kluo­tė la­bai iš­to­bu­lė­jo. Mu­zie­ju­je pa­ka­bin­tas R-12 ti­po so­vie­ti­nės vi­du­ti­nio nuo­to­lio ra­ke­tos ma­ke­tas, su­ma­žin­tas 10 kar­tų. Ra­ke­ta bu­vu­si 23 met­rų il­gio, dvie­jų da­lių: 19 met­rų il­gio ra­ke­ta-ne­šė­ja ir 4 met­rai ko­vi­nės gal­vu­tės su bran­duo­li­niu už­tai­su. Ra­ke­tos ga­le bu­vo va­rik­lis, ku­ro (avia­ci­nio ži­ba­lo ir kon­cen­truo­tos azo­to rūgš­ties) ba­kai ra­ke­tai ne­šė­jai, o ko­vi­nis už­tai­sas bu­vo ra­dio­ak­ty­vu­sis plu­to­nis. Tai­gi, pri­klau­so­mai nuo to, ko­kį tiks­lą rei­kia pa­siek­ti, tiek už­pil­do­ma ku­ro. Ra­ke­ta ne­šė­ja skren­da, kol pa­si­bai­gia ku­ras, ta­da at­si­jun­gia ir nu­kren­ta ko­vi­nė da­lis, su­kel­da­ma spro­gi­mą. Ra­ke­ta su ku­ru svė­rė 42 to­nas, be ku­ro – 5 to­nas. Kiek­vie­no­je ra­ke­to­je bu­vo įreng­tas gi­ros­ko­pas – prie­tai­sas, ne­lei­džian­tis ra­ke­tai nu­kryp­ti nuo kur­so. Tuo me­tu ra­ke­tos tiks­lo pa­tai­ky­mo pa­klai­da bu­vo nuo vie­no iki dvie­jų ki­lo­met­rų – tai bu­vo la­bai ne­žy­mu, nes nu­mes­ta ra­ke­ta ga­lė­jo vis­ką su­nai­kin­ti ir už­terš­ti ra­dia­ci­ja šim­to ki­lo­met­rų spin­du­liu“, – la­bai įdo­mia ir svar­bia in­for­ma­ci­ja pa­si­da­li­ja I. Ur­ni­kie­nė.

Morzės signalų pypsėjimai ir dabar tebeaidi muziejuje – įsakymai apie raketos valdymą ateidavo koduotomis žinutėmis slaptų dažnių radijo eterio bangomis.

…į po­il­sio-pro­pa­gan­dos kam­ba­rį

Bu­vu­sia­me įgu­los po­il­sio kam­ba­ry­je da­bar pri­sta­to­ma po­li­ti­nė pro­pa­gan­da, ku­ri šal­to­jo ka­ro me­tu bu­vo la­bai pla­čiai nau­do­ja­ma ir daž­niau­siai ski­ria­ma sa­vo vi­suo­me­nei. Vie­no­je kam­ba­rio pu­sė­je pa­vaiz­duo­ti pla­ka­tai so­vie­tų po­li­ti­nei pro­pa­gan­dai, ki­to­je pu­sė­je – ame­ri­kie­čių.

„Pa­si­žiū­rė­jus į tuos pla­ka­tus ma­ty­ti, kad so­vie­tai vaiz­da­vo sa­ve kaip la­bai stip­rią ir ga­lin­gą vi­suo­me­nę bei ar­mi­ją, aiš­ki­na­ma, jog čia vis­kas la­bai ge­rai: dar­bo yra, pa­val­gy­ti yra, o ap­lin­kui – vien tik prie­šai, ku­rie die­ną nak­tį sva­jo­ja mus už­pul­ti ir suž­lug­dy­ti. Ame­ri­kie­čiai pa­vaiz­duo­ti kaip tur­čiai, lo­bis­tai, ka­ro iš­troš­kę žmo­nės. Ši pro­pa­gan­da bu­vo la­bai pla­čiai nau­do­ja­ma ir per te­le­vi­zi­ją – vy­res­nės kar­tos žmo­nės dar pri­si­me­na iš Mask­vos tran­sliuo­ja­mą ži­nių lai­dą „Vrė­mia“, ku­rio­je apie 80 pro­cen­tų ži­nių su­da­rė po­li­ti­nė pro­pa­gan­da, o li­ku­si da­lis – nau­jie­nos. Šal­to­jo ka­ro mu­zie­jaus že­mė­la­py­je ma­ty­ti, jog į šį ka­rą bu­vo įtrauk­tas be­veik vi­sas pa­sau­lis, iš­sky­rus kai ku­rias In­di­jos, Pie­tų Af­ri­kos vals­ty­bes, Švei­ca­ri­ją, Ai­ri­ją“, – mu­zie­jaus va­do­vė pri­mi­nė bu­vu­sią mū­sų kas­die­ny­bę.

…ry­ši­nin­kų pa­tal­pą

Įdo­mu pa­tal­po­je, ku­rio­je sė­dė­jo ry­ši­nin­kai. Pa­si­ro­do, jie at­lik­da­vo la­bai svar­bias funk­ci­jas, nes ka­ri­nis kom­plek­sas nie­ka­da ne­iš­ei­da­vo į ete­rį su jo­kiu pra­ne­ši­mu, sie­kiant iš­veng­ti de­mas­ka­vi­mo.

„Ga­lin­go im­tu­vo pa­gal­ba bu­vo klau­so­ma­si ypa­tin­gai slap­tų daž­nių ir lau­kia­ma ko­vi­nio val­dy­mo sig­na­lo – už­ko­duo­to pra­ne­ši­mo, ku­rį ga­vus, rei­kė­jo at­lik­ti vie­no­kią ar­ba ki­to­kią už­duo­tį. Ko­vi­nio val­dy­mo sig­na­las skam­bė­jo la­bai pa­pras­tai – mor­zės abė­cė­le skai­čių, rai­džių jun­gi­nys, koks nors kon­tro­li­nis žo­dis. Ga­vus to­kį pra­ne­ši­mą, ra­dis­tas tu­rė­jo jį už­ra­šy­ti ant te­leg­ra­mos la­po, tą la­pą per­duo­da­vo va­dui, pas­ta­ra­sis iš sei­fo iš­si­trauk­da­vo už­ra­šus ir ly­gin­da­vo, ar gau­tas pra­ne­ši­mas su­tam­pa su tu­ri­mo­mis ži­nio­mis, ar ne. Jei­gu su­tap­da­vo, va­di­na­si, va­das tu­ri kaž­ką at­lik­ti – gal­būt ra­ke­tą už­pil­dy­ti ku­ru ar pa­leis­ti, o gal vi­sai nuim­ti nuo bu­dė­ji­mo. Ne­bu­vo taip, kad kaž­kas pa­skam­bin­tų te­le­fo­nu ir pa­sa­ky­tų, kad jūs tu­rit pa­leis­ti ra­ke­tą – vi­si pra­ne­ši­mai bu­vo gau­na­mi slap­tai, už­ko­duo­tu sig­na­lu“, – pa­sa­ko­ja I. Ur­ni­kie­nė.

…į elek­tri­nę

Ka­ri­nia­me kom­plek­se svar­bų vaid­me­nį vai­di­no ener­ge­ti­kos sky­rius su elek­tri­ne, ku­rios iš­li­kę tik­tai rė­mai.

„Da­bar čia pri­sta­to­ma ci­vi­li­nė gy­ny­ba, nes šal­to­jo ka­ro me­tu ci­vi­lius gy­ven­to­jus rei­kė­jo ruoš­ti bran­duo­li­niam spro­gi­mui, – Ilo­na mos­te­lė­jo sten­dų link. – Tuo me­tu bu­vo ka­sa­mos ir da­ro­mos įvai­riau­sios slėp­tu­vės (čia ro­do­ma, kaip jas pa­si­da­ry­ti), tiek mo­kyk­lo­se, tiek dar­bo­vie­tė­se bū­da­vo to­kių pla­ka­tų, rei­kė­jo mo­kė­ti už­si­dė­ti du­jo­kau­kes, jo­mis nau­do­tis, vyk­da­vo įvai­riau­sios var­žy­bos. Bet jei­gu bū­tų įvy­kęs bran­duo­li­nis spro­gi­mas, nie­kas ne­bū­tų iš­si­gel­bė­jęs. Šio­je pa­tal­po­je pra­ėji­mas bu­vo tik apie pus­an­tro met­ro – nei lu­bų, nei sie­nų ne­si­ma­tė, vien tik lai­dai ir ka­be­liai, o dau­ge­lis lai­dų, sie­kiant ap­sau­go­ti juos nuo ok­si­da­ci­jos, bu­vo pa­auk­suo­ti (vie­ti­niai gy­ven­to­jai juos iš­pjaus­tė ir iš­ne­šė).

Už­tat nie­kas iš vie­ti­nių gy­ven­to­jų ne­su­ge­bė­jo įveik­ti iš­li­ku­sio di­džiu­lio ir ga­lin­go elek­tri­nio ge­ne­ra­to­riaus, ga­lin­čio ga­min­ti elek­trą vi­sai ka­ri­nei ba­zei (to­kie pa­tys va­rik­liai bu­vo nau­do­ja­mi ir po­van­de­ni­niuo­se lai­vuo­se). Va­rik­lio ga­lin­gu­mas – 830 kW/val. Čia at­vež­tą ge­ne­ra­to­rių įkė­lė su kra­nais, su­mon­ta­vo, ir tik po to bu­vo už­dė­tos sto­go per­dan­gos. Jis bu­vo at­sar­gi­nis, nes tuo me­tu elek­trą ka­riš­kiai tu­rė­jo au­to­no­mi­nę, tad jei­gu kar­tais bū­tų nu­trū­kęs elek­tros tie­ki­mas, jie bū­tų ją pa­si­ga­mi­nę pa­tys. Šis ge­ne­ra­to­rius pa­pras­tai bū­da­vo pa­lei­džia­mas tik per pra­ty­bas ir ap­mo­ky­mus – ta­da ba­zė­je kil­da­vo di­džiu­lis triukš­mas. Čia taip pat sto­vė­jo du ma­žes­ni, 100 kW/val., ga­lin­gu­mo va­rik­liai, bet juos iš­mon­ta­vo vie­ti­niai.“

…ra­ke­ti­nio ku­ro tal­pyk­lą

Vie­no­je pa­tal­po­je bu­vo lai­ko­mas ir vie­nas iš ra­ke­ti­nio ku­ro kom­po­nen­tų – kon­cen­truo­to azo­to rūgš­ties 85 to­nų tal­pos cis­ter­na (vie­nai ra­ke­tai rei­kė­jo apie 20 to­nų ku­ro). Tuo me­tu ši pa­tal­pa bu­vo pri­ski­ria­ma prie ypač pa­vo­jin­gų. Jei ka­rei­viams čia tek­da­vo at­ei­ti, šie bū­da­vo su du­jo­kau­kė­mis, spe­cia­liais kos­tiu­mais, kad kuo ma­žiau pa­kliū­tų nuo­din­gų me­džia­gų. Grįž­da­mi jie tu­rė­jo pra­ei­ti pro spe­cia­liai įreng­tus du­šus ir nu­si­praus­ti spe­cia­liu skys­čiu. Pa­vyz­džiu, žmo­gus ga­lė­jo nu­mir­ti vien įkvė­pęs ga­rų.

Už sie­nos bu­vo siur­bli­nė, ku­rio­je sto­vė­jo ku­ro siur­bliai, ku­rie į ra­ke­tą ku­rą ga­lė­jo per­duo­ti 50 lit­rų per se­kun­dę grei­čiu. Tad bū­tų už­te­kę 22 mi­nu­čių ra­ke­tai pa­ruoš­ti ir nu­tai­ky­ti, o tuos tūks­tan­čius ki­lo­met­rų ji bū­tų įvei­ku­si per 10–12 mi­nu­čių.

Mu­zie­ju­je eks­po­nuo­ja­ma ir šal­to­jo ka­ro gin­kluo­tė, ku­ri bu­vo pui­kiai iš­to­bu­lin­ta, nes la­bai di­de­lės lė­šos bū­da­vo ski­ria­mos ka­ri­niam gin­kla­vi­mui­si. Čia ga­li­ma pa­ma­ty­ti ir ma­žą kul­kos­vai­džio šo­vi­nį, pa­tran­kos svie­di­nį, di­džiu­lį prieš­lėk­tu­vi­nį au­to­ma­tą, šve­diš­ką gra­nat­svai­dį, Ka­laš­ni­ko­vo au­to­ma­tą, Ma­ka­ro­vo pis­to­le­tą.

…į šach­tą

Į pa­čią pa­vo­jin­giau­sią ir įdo­miau­sią vie­tą – šach­tą, kur sto­vė­jo ra­ke­ta, ten­ka… lįs­te įlįs­ti. Vie­nas įė­ji­mas yra ori­gi­na­lus, pro ku­rį lip­da­vo ka­rei­viai ir lan­ky­to­jai iki re­no­va­ci­jos. At­li­kus re­no­va­ci­jos dar­bus, pa­da­ry­tas ki­tas – pla­tes­nis ir pa­to­ges­nis įė­ji­mas, ta­čiau kol bu­vo iš­kirs­ta maž­daug du­rų plo­to šach­tos sie­na, sta­ty­bi­nin­kai su šiuo­lai­kiš­ka įran­ga var­go dau­giau kaip mė­ne­sį, sun­kiai įveik­da­mi la­bai ge­ros ko­ky­bės be­to­ną su la­bai daug ar­ma­tū­ros. Aki­vaiz­du, jog vi­sa, kas ge­riau­sia, tuo me­tu bu­vo ski­ria­ma ka­ri­nės ga­lios stip­ri­ni­mui.

Ap­žiū­ri­nė­jant šach­tą, ypač rei­kia sau­go­ti sa­vo smul­kius daik­tus – te­le­fo­nus, fo­to­apa­ra­tus, kad jie ne­įkris­tų į 30 met­rų gy­lio duo­bę – ten ge­rų daik­tų pa­lai­do­ta jau ne­ma­žai, o iš­im­ti nė­ra jo­kių ga­li­my­bių. Be abe­jo, svar­bu aky­lai sau­go­ti ma­žuo­sius lan­ky­to­jus.

Ke­tu­rios šach­tos, kas­tos ran­ko­mis, pa­da­ry­tos iš gelž­be­to­nio mo­no­li­to ir ne­rū­di­jan­čio plie­no, – iš­ties įspū­din­gos, ke­lian­čios bai­min­gą jau­du­lį. Ga­li­ma tik įsi­vaiz­duo­ti vi­są šach­tos gy­lį – 30 met­rų, nes taip pa­pras­tai dug­no ne­ma­ty­ti. (Pa­si­ro­do, iš­kas­tas grun­tas ta­da bu­vo pa­nau­do­tas nau­jai tie­sia­mam ke­liui per miš­kus.)

„Šach­tos vi­di­nis sker­smuo – pen­ki met­rai, čia sto­vė­ju­sios 23 met­rų aukš­čio ra­ke­tos sker­smuo – tik 1,65 cm, tad ji te­užė­mė maž­daug du treč­da­lius plo­to. Be­to­no žie­de esan­tys skai­čiai – su­žy­mė­ti laips­niai, į ku­rią pu­sę bū­tų nu­kreip­ta ir pa­leis­ta ra­ke­ta. Šach­to­je – še­ši aukš­tai, kiek­vie­nas pa­sie­kia­mas lif­tu, šo­ne dar ma­ty­ti du­re­lės – pri­ėji­mas prie lif­to. Apa­čio­je yra įstri­gęs ra­ke­tos pa­lei­di­mo sta­las, ku­rio­je ra­ke­ta bu­vo mon­tuo­ja­ma. Nuo jo ra­ke­ta at­si­plėš­da­vo per ke­tu­rias se­kun­des, ir per tą lai­ką ji ne­tek­da­vo vie­nos to­nos ra­ke­ti­nio ku­ro. Su ku­ru ra­ke­ta svė­rė 42 to­nas, be ku­ro – pen­kias to­nas“, – įspū­din­gai at­ro­dan­čią šach­tą pa­ko­men­ta­vo mu­zie­jaus va­do­vė.

Gin­kla­vi­ma­sis, ve­dan­tis į pra­žū­tį

„Mu­zie­ju­je sau­go­mas ypa­tin­gai slap­tas do­ku­men­tas – ame­ri­kie­čių ko­vi­nių tai­ki­nių są­ra­šas, su­da­ry­tas 1967 me­tų ko­vo 30–ba­lan­džio 8 die­no­mis. Iš jo ma­to­si, kad ba­zė Plokš­ti­nė­je ne­su­sek­ta iš­bu­vo maž­daug pen­ke­rius me­tus. Kaip ji vis dėl­to bu­vo ap­tik­ta? Tuo me­tu ame­ri­kie­čiai iš kos­mi­nio pa­ly­do­vo nu­fo­tog­ra­fuo­da­vo bet ko­kią te­ri­to­ri­ją, ku­rios nuo­trau­ką iš­ty­ri­nė­da­vo pa­di­di­na­muo­ju stik­lu, taip pa­žy­mė­da­mi kiek­vie­ną jiems įtar­ti­ną ob­jek­tą – jį įvar­din­da­vo, pa­skai­čiuo­da­vo ko­or­di­na­tes ir vis­ką už­ra­šy­da­vo į slap­tą do­ku­men­tą. Šia­me do­ku­men­te pa­ra­šy­ta – Že­mai­čių Kal­va­ri­ja. Tai ir reikš­tų šią vie­to­vę, nes šis mies­te­lis yra ne­to­li Plokš­ti­nės, yra di­des­nis ir nau­do­ja­mas kaip orien­ty­ras. Tai­gi 1967 me­tais ame­ri­kie­čiai jau ži­no­jo apie šią vie­to­vę“, – Ilo­na Ur­ni­kie­nė pa­sa­ko­jo apie re­tą eks­po­na­tą.

Mu­zie­jaus eks­po­zi­ci­jo­je – ir fil­mu­kas, ku­ria­me ro­do­mi gra­žūs įra­šai: gam­tos vaiz­dai, mies­tai… Bet nu­spau­dus rau­do­ną myg­tu­ką ant sie­nos, imi­tuo­jant bran­duo­li­nį spro­gi­mą, pa­ro­do­mos pa­sek­mės po spro­gi­mo. Šis fil­mu­kas su­kur­tas ame­ri­kie­čių, fil­muo­ti vaiz­dai – iš Hi­ro­si­mos ir Na­ga­sa­kio, kur 1945 me­tais ame­ri­kie­čiai pir­mie­ji iš­ban­dė bran­duo­li­nį gin­klą. Ten nu­mes­tų bom­bų ga­lin­gu­mas bu­vo „tik“ šim­to ki­lo­to­nų, o ra­ke­tų, bu­vu­sių Plokš­ti­nė­je, ga­lin­gu­mas bu­vo net 2 me­ga­to­nų.

„Prie ko ve­da gin­kla­vi­ma­sis – tik prie su­si­nai­ki­ni­mo. Tai žmo­nių be­pro­ty­bė, ku­ri pa­rei­ka­lau­ja daug jė­gos, svei­ka­tos ir lė­šų. Pa­skai­čia­vus, kiek vi­so­je So­vie­tų Są­jun­go­je bu­vo to­kių ka­ri­nių ba­zių, ga­li­ma su­pras­ti, kiek bu­vo ga­li­ma pa­sta­ty­ti mies­tų… Ši ba­zė, ku­rios vien sta­ty­bos kai­na bu­vo mi­li­jar­dai rub­lių (ne­kal­bant jau apie ra­ke­tų kai­nas, ku­rios svy­ruo­da­vo nuo 150 tūkst. do­le­rių iki 1,5 mi­li­jo­nų), eg­zis­ta­vo be­veik 16 me­tų. Ir, lai­mei, iš čia nė kar­to nė vie­na ra­ke­ta ne­bu­vo pa­leis­ta,“ – apie mū­sų kraš­to is­to­ri­jos da­lį, tik­rai ver­tą dė­me­sio, pa­pa­sa­ko­jo Šal­to­jo ka­ro mu­zie­jaus Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nia­me par­ke va­do­vė Ilo­na Ur­ni­kie­nė.


Šiemet vykstantis istorijų pasakojimo festivalis Mano migracijos istorijos - jau antras. Fot. Samsonas. LNM
24 lapkričio, 2022

Už savo tėvynės ribų žmonės atsiduria dėl įvairiausių priežasčių, tačiau jų išgyvenimai panašūs. Siekdamas giliau suvokti ir pažinti migracines patirtis, […]

Europos chorų asociacijos generalinė sekretorė Sonja Greiner, Ieva Krivickaitė, Silvija Pročkytė (Iš kairės) / Organizatorių nuotr.
22 lapkričio, 2022

Novi Sad mieste, Serbijoje, savaitgalį vyko Europos chorų asociacijos Generalinė asamblėja, kurios metu oficialiai paskelbta, kad sekančiai organizacijos Asamblėjai pasirinktas […]

„Dekoratyvi stiklo medžiaga „Cinivitro“ (aut. Airidas Skublickas, projektą kuruoja antrepreneris doc. Marius Norkus)
18 lapkričio, 2022

Spalį Eindhovene surengta „Nyderlandų dizaino savaitė“ (angl. Dutch Design Week), garsėjanti naujausiomis dizaino idėjomis ir didžiule dizainerių koncentracija viename mieste. […]

Liubov Yarmoshenko nuotr.
18 lapkričio, 2022

Lapkričio 16 dieną Šiaulių kultūros centrą drebino jau eilę metų gyvuojanti rudens vakaronė „Močiutės skrynią pravėrus“. Renginys subūrė tiek didelius, […]

Pypkė su Senojo Testamento scena su pranašą Joną ryjančia didžuve / S. Samsono nuotr. LNM
18 lapkričio, 2022

Nuo vaisto visoms ligoms gydyti iki XXI amžiaus rykštės – tabako istorija pasaulyje ir Europoje yra intriguojanti, o šiandien, pasibaigus […]

17 lapkričio, 2022

Zarasų rajono savivaldybės ir Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos kviečia lankytojus į naują interaktyvų turą, pasakojantį apie šiuose […]

„8 Festival“ akimirka Lunatikų nuotrauka - R. Šeškaitis
15 lapkričio, 2022

Geros naujienos ir džiugi žinia Lietuvos muzikos industrijai – šiais metais Lukiškių kalėjime pirmą kartą vykęs festivalis „8 Festival“ nominuotas […]

14 lapkričio, 2022

Lapkričio 11-ąją Verslo dienai paminėti Telšiuose vyko IQ forumas „Telšē StarTown“, kuriame dalyvavo ne tik Telšių, bet ir viso regiono […]

14 lapkričio, 2022

Šių metų lapkričio 11 d. Australijoje įvyko „Azijos Oskarais“ vadinami Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono kino akademijos – Asia Pacific […]

14 lapkričio, 2022

Lapkričio 9 d. Traksėdžių bibliotekoje vyko dviejų Šilutės TAU literatų sambūrio „Vėdrynas“ kūrėjų knygų, tai autorinės Nijolės Čepienės knygos „Mano […]

Ignė Zdanevičiūtė
10 lapkričio, 2022

Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių fakulteto Metalo meno ir juvelyrikos III kurso studentai, vadovaujami prof. Romualdo Inčirausko, jau kelintus metus […]

10 lapkričio, 2022

Lapkričio 8-osios vakarą Panevėžio Elenos Mezginaitės viešojoje bibliotekoje įvyko poezijos ir muzikos vakaras „…Per tavo dieną, lapais nukritusią…“, skirtas paminėti […]

10 lapkričio, 2022

UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ siūlo naują paslaugą Telšių regiono (Plungės, Telšių, Mažeikių raj. ir Rietavo sav.) gyventojams – daiktų […]

Šunskų seniūnas Rimantas Lekeckas prie pašventinto paminklo Ciplijauskų šeimai bei dailininkui Vytautui Ciplijauskui atminti
7 lapkričio, 2022

Vėjuoto spalio paskutiniojo sekmadienio vidurdienį, po Šunskų Šv. Marijos Magdalietės bažnyčioje kan. klebono Deimanto Brogio aukotų šv. Mišių, jų dalyviai […]

7 lapkričio, 2022

2022 m. minint Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos įkūrimo 85-erių metų sukaktį ir šviesuolio, rašytojo, dramaturgo, filosofo, švietėjo, humanisto, chorvedžio, […]

1997-aisiais, bibliotekos 60-mečio iškilmių metu, M. Valančiaus labdaros ir paramos fondo įkūrėjas Vytautas Vaičekauskas įteikia bibliotekos direktorei Aldonai Kerpytei dovaną bibliotekos vardo suteikimo proga – vyskupo M. Valančiaus portretą, kuris ligi šiol puošia bibliotekos Kraštotyros ir informacijos skyrių.
7 lapkričio, 2022

Šiemet sukanka 25-eri, kai Kretingos rajono savivaldybės viešajai bibliotekai suteiktas Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus vardas. Vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875), gimęs […]

6 lapkričio, 2022

Lapkričio 4–5 dienomis Šiaulių kultūros centro Rėkyvos kultūros namuose prasidėjo kasmetinis XIII respublikinis mėgėjų teatrų festivalis „Pulsas“. Penktadienio vakaras buvo […]

4 lapkričio, 2022

Aukštaitijos regiono kapelų šventė-varžytuvės „Kapelmaušis 2022“ artėja link finalo – jau lapkričio 12 d. Panevėžio arenoje išgirsime ir pamatysime šauniausius […]

Arvydo Šlausto diplominis darbas „Saulėlydis“ (1997 m.)
4 lapkričio, 2022

Neretai, pabaigus studijas, sulaukiama klausimų: „O kas po to?“, „O kur padėsi savo baigiamąjį darbą?“, „O ką veiksi?“ Atsakome: vienų […]

4 lapkričio, 2022

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka plečia savo knygomatų tinklą ir pristato tris naujus knygomatus. Nuo šiol knygas bet kuriuo paros […]