16 balandžio, 2021
XXI amžius

Japonijoje studijuojantis klaipėdietis pasiryžęs bent į 12 užsienio kalbų išversti Vytauto Mačernio eilėraščius

Audrius Sabūnas lanko žymias Japonijos vietas / asmeninio archyvo nuotr.

Šiemet sukanka 100 metų, kai gimė poetas Vytautas Mačernis. Lietuvos Seimas paskelbė šiuos metus V. Mačernio metais. Mokyklos organizuoja rašinių konkursus poetui atminti, kultūros įstaigos rengia meninius skaitymus, o Japonijoje studijuojantis klaipėdietis Audrius Sabūnas sumanė „YouTube“ perskaityti keliolika į įvairias užsienio kalbas išverstų V. Mačernio eilėraščių, ir vos įpusėjus pavasariui jau paskelbė šešis tokius – kaip vienam žmogui tikrai nemažai. Su A. Sabūnu kalbėjomės apie šį jo sumanymą, V. Mačernio eilėraščių ir gyvenimo Japonijoje ypatumus.

Gal pirmiausia prisistatykite…

Mokiausi Klaipėdos Vydūno vidurinėje mokykloje, „Varpo“ gimnazijoje, Vytauto Didžiojo universitete. Dabar studijuoju civilinės inžinerijos doktorantūros programą Kioto universitete, Japonijoje. Kadangi civilinė inžinerija – labai plati sritis, patikslinu, kad konkrečiai tiriu klimato kaitos sukeliamą jūros lygio kilimo problemą. Jau trejus metus gyvenu Japonijoje.

Kaip dera V. Mačernio vertimai ir civilinė inžinerija, klimato kaitos keliama jūros lygio kilimo tema?

Nuo pat mažumės turiu labai daug pomėgių. Tad buvo sunku surasti tą gyvenimo kelią, kuriame galėčiau pilnai realizuoti savo galimybes ir būti naudingas visuomenei. Ir dabar vis dar einu link jo. Mokykloje gerai sekėsi daugmaž visi dalykai, tačiau nepaisant to, kad universitete studijavau biologiją, energetikos fiziką, o dabar ir inžineriją, visada jaučiau, kad kalba mano gyvenime itin svarbi. Anksčiau ir pats rašiau, tačiau dabar tam nejaučiu įkvėpimo, todėl, kad galutinai nenumarinčiau poetinių pradų savyje, bandau versti poeziją. Tai – tarpinis variantas tarp kalbų mokymosi ir kūrybos. O V. Mačernio eilės mano dėmesį patraukė, kai buvau dar maždaug dešimties ir pas močiutę knygų lentynoje suradau poeto knygelę. Nors būdamas tokio amžiaus visos eilėraščių prasmės negalėjau suprasti, jau tada jie paliko gilų įspūdį ypatinga „Vizijų“ nuotaika.

Turbūt tai buvo ne vienintelis susitikimas su V. Mačernio eilėmis?

Nuolat paskaitydavau V. Mačernio eilėraščių, ir mama paskaitydavo. Knyga „Žmogaus apnuoginta širdis“ man labai įsiminė. O prieš kelerius metus mama padovanojo Aldonos Ruseckaitės biografinį romaną apie Vytautą Mačernį „Dūžtančios formos“, susipažinau su jo asmenybe. Prieš dvejus metus buvau grįžęs į Lietuvą, aplankiau V. Mačernio muziejų, su tėvais buvome nuvykę į jo gimtinę, nedidelį Šarnelės kaimą Žemaitijoje, aplankėme poeto kapą. V. Mačernis mokėjo aštuonias kalbas, neįskaitant (gimtosios) žemaičių, nemažai vertė, rašė kursinį darbą apie Kristų ir Nyčę, žadėjo tęsti studijas Sorbonos universitete. Deja, visus šiuos planus absurdiškai nutraukė atsitiktinė sprogusio sviedinio skeveldra. Poetui tebuvo 23-eji. Ryškiausi V. Mačernio kūrybos motyvai – pasaulio svetimumas ir jam atsvarą teikiantys namai, ryšys su protėviais, gimtoji žemė, atsakymų į būties klausimus ieškojimas, „dūžtančių formų“ pasaulyje pastebėtas grožis – man artimi.

Kelias užsienio kalbas mokate?

Mokausi keliolikos, tačiau laisvai mintis reiškiu tik gimtąja lietuvių, anglų ir japonų kalbomis. Gal dar žemaitiškai. Rusų, latvių ir prancūzų literatūra su išlygomis galiu mėgautis skaitydamas originalo kalbomis, bet iki įvaldymo dar trūksta. Kitomis keliomis kalbomis sugebu kažkiek pabendrauti. Manau, man užtektų per gyvenimą įvaldyti dešimtį kalbų.

Kas paskatino mokytis tiek įvairių kalbų?

Priežastys labai įvairios. Daugiausia –  noras įgyti platesnį žvilgsnį į pasaulį. Susipažinti su neversta literatūra, suprasti, kaip skiriasi žmonių mąstymas skirtingose pasaulio vietose. Yra ir kitų priežasčių. Tarkime, okinavų kalbos atveju tai yra ir troškimas prisidėti prie nykstančių, nuvertintų kalbų išsaugojimo. O jei klausiate, kodėl tokia įvairi kalbų puokštė, tai kalbų mokymąsi prilyginčiau savo silpnybei. Kai veikla kelia pasitenkinimą, siekiama malonumo, tai ir ribas, ir saiką nusistatyti sunkiau.

Bet juk toli gražu ne tas pat mokėti susikalbėti užsienio kalba ir ja skaityti bei versti poeziją į tą užsienio kalbą ir ja skaityti eiliuotą tekstą?

Visiškai teisingai, tai ir pats norėjau pabrėžti. Todėl retenybė tokie vertėjai, kurie profesionaliai verčia meninius tekstus į daugiau kaip dvi kalbas. Vis dėlto, jei patinka poezija ar grožinė literatūra, versti ją ir į daugiau kalbų nėra misija neįmanoma, tik šiek tiek daugiau laiko užtrunka. Man didžiausią malonumą teikia vertimas į anglų ar japonų kalbas, dar neblogai – į latvių ir rusų kalbas. Žinoma, vertimas į gimtąją lietuvių kalbą visais atvejais daug paprastesnis. Daugeliu kitų atvejų tai būna labai aktyvus kalbos mokymasis, kai reikšmingesnį vaidmenį atlieka žodynas, kai tenka labai daug konsultuotis su gimtakalbiais.

Kada gimė sumanymas versti V. Mačernio eilėraščius? Ar jis jau turi aiškias ribas? Kelis eilėraščius ir į kelias kalbas ketinate išversti?

Pernai pagalvojau: 2021-aisiais minimos Vytauto Mačernio 100-osios gimimo metinės ir būtų prasminga jo atminimą įamžinti būtent taip. Seimas paskelbė šiuos metus Mačernio metais, mokyklos, kultūros įstaigos organizuoja rašinių konkursus, skaitymus poetui atminti, o aš sugalvojau susirasti V. Mačernio eilėraščių vertimus, o kas neišversta, atlikti savo jėgomis, ir perskaityti juos dviem kalbomis. Man, kaip ir Mačerniui, patinka užsienio kalbos ir poezija, nors poetu ir netapau. Pradžioje ketinau apsiriboti dvylika vertimų, po vieną kas savaitę.

Šešis jau paskelbiau –  anglų, japonų, rusų, baltarusių, ispanų, korėjiečių kalbomis, tiesa, rečiau negu po vieną per savaitę, be to, eilėraštį į rusų kalbą verčiau ne aš, o vertėja Laima Debesiūnienė. O dabar reikia stabtelėti, nes turiu pabaigti ir pateikti savo doktoranto darbą. Tačiau iki metų pabaigos sieksiu išversti aštuoniolika eilėraščių. Išsidaviau, tai teks įvykdyti.

Kaip atsirenkate eilėraščius vertimui? Tuos, kurie Jums artimiausi?

Visi eilėraščiai, kuriuos verčiu, man yra labai artimi. Kartais lemia ir truputį pragmatiškesni motyvai. Spręsdamas, kokį eilėraštį versti į korėjiečių kalbą, ieškojau trumpo. Pasirinkau trioletą, jie trumpiausi.

Kuo kalba egzotiškesnė, tuo ieškote trumpesnio eilėraščio?

Pasakyčiau, taip. Kuo prastesnės mano kalbos žinios, tuo trumpesnio eilėraščio vertimui ieškau. Korėjietiškai moku silpnai, išverčiau trioletą.

Ketinate V. Mačernio eilėraščių vertimus skleisti tik „YouTube“ kanalu ar kaip nors plačiau?

Kol kas apsiriboju „YouTube“ kanalu. Visada yra viltis, kad kanalas pasidarys populiaresnis ir tuomet apie Mačernį sužinos daug daugiau žmonių.

Gal yra dar kokių Jūsų užmojų populiarinant V. Mačernio kūrybą?

Esant galimybei norėčiau išversti daugiau Mačernio eilėraščių į japonų kalbą.

Manote, japonams V. Mačernio poezija turėtų būti įdomi? Kodėl?

Gali būti, kad daliai japonų būtų įdomi, nes būtų labai neįprasta. Visa vakarų poezija japonams būtų neįprasta. Jie turi haiku – labai trumpus ir labai simboliškus eilėraščius. Vakarų poezija kuriama kitu principu, todėl jiems labai netikėta. Tad V. Mačernio eilėraščiai turėtų būti įdomūs tiems japonams, kurie domisi vakarų kultūra, religijomis, filosofija, egzistencializmu. Ir jiems Mačernis skambėtų labai egzotiškai. Tačiau turiu viltį, kad gali sudominti. Juk japonai pirmieji susidomėjo M. K. Čiurlioniu, tad kodėl negalėtų ir V. Mačerniu susidomėti…

Ar tai, kad gyvenate toli nuo Lietuvos, šiam Jūsų sumanymui padeda ar trukdo? Būtent kuo?

Nemanau, kad tai turi esminės įtakos, nes versti ir įrašus publikuoti galiu iš bet kur, kur yra internetas. Kita vertus, jei gyvenčiau Lietuvoje ar į ją klimatu panašesnėje valstybėje, galbūt būčiau skaitęs poeziją ne kambaryje, o artimesniame Mačernio gimtinei kraštovaizdyje. Be to, gyvendamas ne Lietuvoje jaučiu didelį norą tausoti savo tapatybę ir deramai atstovauti Lietuvai, tad gyvenant Lietuvoje gal išvis nebūtų gimusi tokia idėja. O gal būčiau pasitenkinęs vos keliomis kalbomis…

O savo draugams japonams skaitėte V. Mačernio kūrinių? Kokia buvo Jų reakcija?

Taip, skaičiau. Daugiau kas jų išgirdo per socialinius tinklus, nes bendrinau tą savo įrašą japonų kalba. Neigiamos reakcijos nebuvo, gyrė, bet konkrečiai nedetalizuodami. Anksčiau esu išvertęs į japonų kalbą „Atradau karalių tavyje“ – sakė, kad gerai išverstas, labai įdomiai skamba.

O kuo, Jūsų galva, V. Mačernis gali, turėtų būti įdomus kitų šalių piliečiams?

Poetas kelia klausimus, kurie, man atrodo, turėtų vienokiu ar kitokiu gyvenimo laikotarpiu kilti kiekvienam jautresnės sielos žmogui. Tai universalu ir peržengia tautines ribas, nors labai akivaizdus ir lietuviškumas, žemaitiškumas, dėl to poetas mums ir yra toks artimas. Kita vertus, šiaurės krašto protėvius įsivaizduoti skaitydami gali ir islandai, arba žmogaus karališkumą gali pastebėti ir japonas. Tai visai nesusiję su luomu, kuris senovėje lemdavo žmogaus reikšmingumą. Žinoma, egzistuoja skirtingos sociokultūrinės, religinės-filosofinės terpės. Tarkime, gyvenimo prasmės ar dievoieškos, skausmo būtyje išgyvenimo, gyvenimo trapumo temos gali likti nesuprastos ten, kur tokius klausimus kelti yra neįprasta ar net nepatartina.

Ar tai, kad, V. Mačernis yra mažos tautos sūnus, gyveno trumpai, stipriai sumažino galimybę būti žinomam?

Manau, Mačernio palikimo tragizmas ypatingas tuo, kad jis, kaip minėjote, – nedidelės tautos sūnus. Apie ją Mačerniui gyvam esant žinojo retas užsienietis. Tai visų pirma siečiau su tuo, kad lietuvių kultūros plėtrai XX amžiaus pirmojoje pusėje (šį laikotarpį vadinčiau kultūros aukso amžiumi) buvo sudarytos prastesnės startinės pozicijos nei tautoms, kurios nepatyrė galingų imperijų ir karalysčių jungo. Mačernio poezija toliau domėjosi tik išeivijos lietuviai, o tarybinėje Lietuvoje jo keliami egzistencializmui artimi klausimai nederėjo su socialistinio realizmo kanonais, tad jo poezija ir liko beveik neversta. Tačiau esminė tragedija, mano nuomone, ta, kad poetas staiga užgeso pačiame spindėjime, kad jam nepavyko išvykti studijuoti į Sorbonos universitetą. Ten, tikiu, jo būtų laukusi šviesi filosofo ateitis, neišvengiamai būtų susidomėta ir jo poezija. Tad visų pirma tai siečiau su itin nepalankiomis istorinėmis aplinkybėmis.

Mąstėte, kaip Lietuva, kaip maža šalis, galėtų ir turėtų plačiau populiarinti savo kūrėjus? Tai misija galima, ar turime susitaikyti, kad Lietuvos kūrėjai labiausiai domina tik lietuvius?

Geras klausimas. Nežinau, kiek tai efektyvu, bet reikėtų pasinaudoti mūsų tautos polinkiu migruoti ir turėti platų bičiulių tinklą. Jei daugiau užsienyje gyvenančių lietuvių būtų savo kultūros ambasadoriais, apie mus būtų žinoma daugiau. Juk daugelyje šalių galime rasti bent kuopelę žmonių, kurie labai draugiškai nusiteikę Lietuvos atžvilgiu. Tarkime, Japonijoje susidomėjusiųjų Lietuva yra pakankamai nemažai. Žinau, kad neseniai viena japonė, atrodo, visiškai neraginta, išvertė Salomėjos Nėries poezijos rinkinį „Anksti rytą“.

Vis dėlto, manau, labiausiai lietuvių poezija domina lietuvius. Ir pats pastebiu, kad mano vaizdo įrašus daugiausia žiūri lietuviai, kol kas bent pusė peržiūrų yra jų. Beje, pastebiu, kad vertimai į egzotiškas kalbas (japonų ir korėjiečių) sulaukia didesnio lietuvių susidomėjimo. Kita vertus, viskas priklauso nuo to, kuo informacijos ieškąs žmogus domisi ir apie ką rašo poetas. Juk Mačernis rašė daug kam aktualiais klausimais.

Ar tą mažų šalių kūrėjų žinomumą daugiau lemia kūrybos gylis, autorių dominančios temos ir problemos ar atsitiktinumas?

Manau, galimi visi atsakymai. Kadangi dabar pasaulis postmodernus, galbūt išskirčiau net atsitiktinumą. „YouTube“ platforma daugiausia linksta į atsitiktinumą – algoritmai yra abejingi kūrybos gyliui, temą gal dar gali pasiūlyti žiūrovui, tačiau daliai paieškos rezultatai gali būti netikėtumas. Netgi tikiuosi, kad įrašai retesnėmis kalbomis, kurios nėra populiarios internete, gali kaip tik sukurti tą atsitiktinumą ir pritraukti dalį netikėtos auditorijos. Kol kas, kaip minėjau, jie labiau sudomina lietuvius.

Tai Jus džiugina ar liūdina?

Nors mano idėja buvo paskatinti domėtis Mačerniu užsieniečius ir negaliu pasidžiaugti, kad man tai labai sekasi, tačiau nėra ko liūdėti. Būtų liūdna, jei niekas nesusidomėtų, dabar bent tarp lietuvių dėmesio jie sulaukia. Vis dėlto tai – poetas, kurio eilės jaudina ir devyniolikmečius, ir devyniasdešimtmečius.

Turbūt ir skaitytojams būtų įdomu sužinoti, kokie gyvenimo ir mokymosi ypatumai panašūs ir skirtingi Lietuvoje ir Japonijoje?

Ir japonai, ir lietuviai yra darbštūs, santūrūs, daugeliu atvejų linkę į konservatyvumą ir nelinkę greitai prisileisti prie savęs naujų žmonių. Aišku, yra ir labai daug skirtumų. Japonai labai akcentuoja bendruomenines vertybes, tai – labai hierarchinė visuomenė. Jie nuo mažens jaučia spaudimą būti kuo geresni, kuo daugiau pasiekti, lavintis, konkuruoti; iš japono tikimasi didesnio atsidavimo darbui negu šeimai. Bendruomeninė etika lemia tai, kad japonai nuo mažens mokomi, kad didžiulė gėda – sudaryti kitam žmogui nepatogumų, sukelti problemų. Todėl per daugiau nei trejus metus neteko susidurti su blogos valios žmonėmis. Lietuviai, kaip ir europiečiai, yra labiau individualistai, daugeliui, manau, šeiminiai santykiai yra labai svarbūs. Kita vertus, tarp lietuvių pasigendu tos tarpusavio pagarbos, kuri egzistuoja Japonijoje, nors tikrai ne visada ji nuoširdi.

Kokie mokymosi panašumai ir skirtumai?

Galiu trumpai apibūdinti skirtumus tarp doktorantų gyvenimo Japonijoje ir Lietuvoje. Jie yra dideli. Japonijoje doktorantai paprastai visą savo laiką skiria tyrimui, nedaug paskaitų turi vos du semestrus. Gyvenimas labai patogus, net kartais atrodo, kad gyveni labai savanaudiškai, kadangi nieko nedėstai, jautiesi kaip studentas. Lietuvoje doktorantams būtina atlikti daug administracinio darbo, dėstyti ir laiko tyrimui, atrodo, daug nelieka. Beje, dauguma doktorantų Japonijoje moka ir už doktorantūros studijas,  tik mažuma gauna pajamų, kurios padengia mokestį už mokslą. Tad daugumai japonų doktorantūra – didelė prabanga. Man pasisekė, nes mano studijas finansuoja Japonijos vyriausybė. Beje, tokių užsieniečių yra nemažai.

Ir su kuria šalimi siejate savo ateities planus?

Ketinu netrukus grįžti į Europą. Norėčiau, jog kada nors fiziniais namais vėl taptų Lietuva, nes tėvynė yra viena. Tačiau atrodo, kad gyvenime pakankamai svarbi išliks ir Japonija, kurioje gyvenęs būsiu daugiau nei ketverius metus.

Jaučiu labai tvirtą ir gilų ryšį su Lietuva, iš visos širdies jaučiuosi esąs europietis. Tačiau su Japonija taip pat sieja ypatingas ryšys, ir man daug ko trūks, kai iš jos išvyksiu.

 

Japonijoje studijuojantis klaipėdietis Audrius Sabūnas / asmeninio archyvo nuotr.

 

 


LSŠF nuotr.
26 liepos, 2021

Šeštadienio vakarą po dvi dienas trukusių kovų Lietuvos breiko merginų grupės čempionė Dominika Banevič – Bgirl Nicka – buvo tituluota […]

Lietuvius komanda su vadovais V.Jakštu M.M.Sinkevičiene
26 liepos, 2021

Nuotoliniu būdu vykusiose tarptautinėse fizikos ir biologijos olimpiadose šalies mokiniai neliko be medalių – olimpiadose jaunieji mokslininkai iškovojo po 4 […]

G. Mičiūnienės nuotr.
26 liepos, 2021

Margatautė Lietuva – lyg per Jonines žydinti margaspalvė pieva, kurioje kiekvienas žiedelis savo spalva, savo grožiu veriasi, kiekvienas žolynėlis savo […]

24 liepos, 2021

Lietuvai paprašius paramos fizinio barjero ties Lietuvos – Baltarusijos siena įrengimui, Estija siunčia į Lietuvą krovinį su tam skirtomis medžiagomis […]

24 liepos, 2021

Šeštadienį į Lietuvą atvyko humanitarinės siuntos iš Čekijos ir Latvijos. Artimiausiu metu turėtų atvykti parama ir iš Graikijos. „Dėkojame mūsų […]

23 liepos, 2021

Kūrybinės dirbtuvės, mokymai, bendravimas per šokį, dainą – tai priemonės geriausiai tinkančios įtraukti vaikus ir jaunimą bendrai veiklai, skatinant juos […]

23 liepos, 2021

Liepos 17 dieną Punske (Lenkijoje) buvo paminėta Pasaulio lietuvių vienybės diena. Konsulato Seinuose vadovas ambasadorius Remigijus Motuzas, sveikindamas susirinkusius tautiečius, […]

23 liepos, 2021

Liepos 21 dieną Lietuvos ambasadoje Vašingtone įvyko Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Kongreso Baltarusijos draugų grupės paskelbimas.  Renginį atidarė Lietuvos ambasadorė […]

23 liepos, 2021

Šiandien, dalyvaujant Ministrei Pirmininkei Ingridai Šimonytei ir susisiekimo ministrui Mariui Skuodžiui, naujai pastatytam Smiltynės perkėlos keltui oficialiai suteiktas vardas „Klaipėda“. […]

23 liepos, 2021

Veikli Šakių rajono Griškabūdžio bendruomenė kartu su gimnazija ir menininkės Eglės Tamulytės (aka. Aglaja Ray) asociacija „Šaltmiros gyvenimo mokykla“ įgyvendino […]

Edvardas Cirtautas
22 liepos, 2021

Gargždų miesto garbės piliečio vardas Tarybos sprendimu šiemet suteikiamas ilgamečiam pedagogui, gargždiškiui, miesto istorijos žinovui ir puoselėtojui Edvardui Cirtautui. Jo […]

19 liepos, 2021

Klaipėdoje buvo surengtos kūrybinės dirbtuvės „Kaligrafijos ribų beieškant. Dedikacija V. Mačerniui“. Skirta Vytauto Mačernio 100-osioms gimimo metinėms. Užsiėmimus vedė Vilniaus […]

Alfonso Mažūno nuotr.
19 liepos, 2021

Šiandien į audringas Baltijos bangas nėrė pirmi penki šiemet Lietuvos jūrų muziejuje išslaugyti ruoniukai: Zabova, Unarava, Gastinčius, Iškadnikas ir Unčiakas. […]

19 liepos, 2021

Pasirodė naujo trijų Baltijos šalių literatūros žurnalo anglų kalba ‘No More Amber – The Baltic Literary Review’ pirmasis numeris, kurio […]

Dainuoja dainų autorius ir atlikėjas Giedrius Arbačiauskas / Birutės Nenėnienės nuotr.
19 liepos, 2021

Realiai niekada to nebuvo, bet galėjo būti, jei besibaigiančio Antrojo pasaulinio karo įvykiai nebūtų išskyrę bendramokslių jaunų poetų gyvenimo kelių. […]

19 liepos, 2021

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis Pasaulio lietuvių vienybės dienos (minimos liepos 17-tą dieną) proga, Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ir konsulinių […]

18 liepos, 2021

Aštuntus metus iš eilės į Marijampolę sugrįžta Tarptautinis meno ir architektūros simpoziumas „Malonny-Marijampolė-Londonas-Niujorkas: idėjų migracija“. Simpoziumo organizatoriai su džiaugsmu laukia […]

Pajūrio dvaras
18 liepos, 2021

Š. m. liepos 2 d.  Palangos gintaro muziejuje startavo nacionalinės kultūrinės tapatybės formavimo ir puoselėjimo programos „Tėvynės ieškojimas“  projektas Lietuvos […]

16 liepos, 2021

Rugpjūčio 1 d. Labanoro girioje duris atvers nauja netikėta meno ir kultūros erdvė – privačioje galerijoje „Gamta ir kultūra“ šveicaras […]

Kun. Arvydas Liepa pašventino Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio portretą / Vido Venslovaičio nuotr.
16 liepos, 2021

Liepos 11-ąją, praėjusį sekmadienį, Gelgaudiškio Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčioje šv. Mišių metu klebonas kun. Arvydas Liepa pašventino Palaimintojo arkivyskupo Jurgio […]