Jaunimo meno stovykla Š.V.I.E.S.K. – instrukcija suprasti jauną žmogų
„Mano tikslas – kad jaunas žmogus išdrįstų papasakoti, kaip jaučiasi iš tikrųjų,“ – sako aktorė Virginija Kuklytė. Ji su bendraminčiais menininkais Šalčininkų rajono jaunimą birželio 28 – liepos 4 dienomis sukvietė į teatro stovyklą-festivalį Š.V.I.E.S.K. Čia kaip ir kasmet rinkosi ir populiarūs Lietuvos teatro ir kino menininkai. Tarp šiųmečio stovyklos menininkų – net trys Auksinio scenos kryžiaus laureatai. Su regiono jaunimu jie dalinosi ir savo kūryba, ir įgūdžiais, kaip naviguoti smarkiai banguojančiame pasaulyje, kuris užpila instrukcijomis, reikalavimais ir spaudimu.
Teatro ir šiuolaikinio meno stovykla regione vyksta jau dvyliktą kartą. „Šį kartą man buvo labai svarbu ne tik surengti gražią kūrybinę savaitę, bet sukurti saugią erdvę jaunam žmogui, kur jis būtų išgirstas. Ne tik išklausytas, bet būtent išgirstas,“ – sako projekto vadovė.
Instrukcijos
Šių metų stovyklos tema „Instrukcija – jaunas žmogus“ nėrė į pačią paauglystės esmę – įtampą tarp suaugusiųjų reikalavimų ir jauno žmogaus poreikio turėti kelio ženklus gyvenime bei judėti savo būdu, tempu ir sava kryptimi. „Kai esi vaikas, tave tiesiog myli. O kai paaugi, atsiranda taisyklės ir reikalavimai. Jautiesi privalantis atlikti tuos reikalavimus, kad nusipelnytum suaugusių meilę ir pagarbą,“ – kalba organizatoriai.
„Parodyk dienyną. Nedaryk to. Dievai kalba, avys tyli. Eik namo. Būk normalus. Tu viską gali. Tau negalima. Kokią čia kvailystę sakai? Išjunk kompą. Berniuką kokį radai? Tu per jauna“. Šias frazes ant didelių spalvotų lapų vaikai surašė gavę užduotį prisiminti, ką dažniausiai girdi iš suaugusiųjų.
„Jie tokių „instrukcijų“ gauna labai daug,“ – pasakoja V. Kuklytė. „Kaip atrodyti, elgtis, jaustis, ką pasirinkti, kuo ir su kuo būti, kaip reaguoti, kada kalbėti, kada tylėti. Viena vertus, su vaikais daug juokėmės. Suaugusiųjų frazės ir visuomenės lūkesčiai kartais tikrai skamba labai absurdiškai ir prieštaringai. Bet kita vertus, po tuo juoku labai greitai pasirodė rimti dalykai. Nerimas, spaudimas, lyginimasis ir lyginimas, baimė suklysti. Noras būti pastebėtam ne tik tada, kai tau sekasi ar kai padarai kažką gera“.
Tapti savimi nepatogu
Neatitikti taisyklių nepatogu, o jaunam žmogui, kaip ir kiekvienam, sunku atlaikyti spaudimą pritapti. Stovyklos vadovai dirbo itin jautriai, mokydami vaikus pasitikėti savimi. Aktorius Mindaugas Činčys, scenos meno klounados („meno klysti“) kūrėjas ir atlikėjas bei vienas iš stovyklos vadovų, su vaikais gilinosi į gėdos jausmą.
„Tas jausmas kaip gyvsidabris,“ – pasakoja aktorius. „Jis įsismelkia į kūną ir dažnai klaidingai signalizuoja mums, kad mes blogi, netinkami, kad tam tikras mūsų elgesys mus paverčia blogais žmonėmis. Tada atrodo, kad mūsų nebemyli, nebemėgsta. Imame gėdytis savęs: savo kūno, minčių, mąstymo. Gėdytis savęs kaip žmogaus.“
Menininkas atskyrė kaltės ir gėdos jausmus. „Man atrodo, mes kaip žmonės negalim būti blogi. Blogas gali būti mūsų elgesys. Kai pameluojame draugui, įžeidžiame, galime jausti kaltę. Bet gėdos jausmas… Jis įsismelkia labai giliai. Bręstami, bandydami pažinti save, pasaulį, kitus žmones ir santykius su jais dauguma jaunų žmonių susiduria su gėda. Ji gali uždaryti.“
Gėda stiprėja tylint ir slepiantis. Jauni žmonės kartais neturi erdvių atverti savo jausmus nei mokykloje, nei šeimoje. „Mes, vadovai, stovyklos komanda, siekėme tapti jiems tais patikimais žmonėmis. Sukurti saugią erdvę, kur jie galėtų pasitikėti ir drąsiai būti, tyrinėti, klausti, klysti ir nejausti, kad klaida juos paverčia blogais žmonėmis.“ Kad kitas atsivertų, reikalingas saugus ryšys. Aktorius sako, kad jo pradžiai reikia labai nedaug. „Ne veltui sakoma, jog norint užmegzti ryšį bet kurioje pasaulio vietoje, užtenka paridenti kamuoliuką. Kitas nusišypsos ir paridens atgal.“
Vaikų istorijos – medžiaga jų kūrybai
Kūrybinių dirbtuvių metu vaikų surašytos frazės ir gyvenimo patirtys pavirto dainomis ir sceniniais etiudais. Menas leido kalbėti apie tai ir su humoru, ir tuo pačiu labai jautriai.
„Meno vaidmuo čia pirmiausia yra padėti jiems išreikšti save, savo mintis ir poziciją,“ – pasakoja aktorė Saulė Emilija Rašimaitė, viena iš vaikų grupių vadovių. „Ir ne tik išreikšti, bet, pirmiausia, atrasti save. Kas vaikui patinka, kas jis yra atsietai nuo aplinkos. Antra, menas, mano manymu, skatina kritinį mąstymą. Ir trečia – menu auginama empatija. Matydama kūrinį apie žmogų, kurio pasaulis man visai nepažįstamas, galiu pajusti empatiją jam ir suprasti jo vidų, kodėl jis pasielgė vienaip ar kitaip. Empatijos ugdymas, pajautimas labai svarbus, ypač kai gyveni tarp žmonių, kurie visi turi skirtingas nuomones, todėl gyvena įtampoje.“
Stovykloje vaikai kasdien iki vakaro mokėsi ir kūrė kartu su žinomais Lietuvos menininkais. Jie dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse su Justu Terteliu. Apie humorą ir emocinę sveikatą papasakojo aktorius, sertifikuotas socialinis klounas Šarūnas Gedvilas, M. Činčys supažindino su klounada, S. E. Rašimaitė – su teatro istorija ir formomis, o ukrainiečių aktorius Kyrylo Kremenčiuk kalbėjo apie lietuvių kalbos mokymąsi per dainų tekstus. Vienas iš vadovų Artūras Svorobovič, Auksinio scenos kryžiaus laureatas, papasakojo apie aktoriaus profesiją, nes vaikams kyla klausimas, ar rinkti ją. Jis labai atvirai pasidalino, koks sudėtingas kelias vedė iki to Auksinio kryžiaus, atskleidė savo abejones.
Įvertintas menas visiems
Vakarais vaikai ir visa regiono bendruomenė galėjo mėgautis profesionaliu menu. Jie žiūrėjo Justo Tertelio režisuotą monospektaklį „Avinai“ (vaidino aktorius Raimondas Klezys, spektaklis apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi). “Teatro istorijų“ spektaklį „Įbridimai“. Aktorė Emilija Latėnaitė padovanojo muzikinį – poetinį pasakojimą „Maldos iš Nojaus arkos“, o Justina Mykolaitytė ir Godo Yorke atliko eksperimentinį baroko stilistikos performansą „Longing“. Stovykloje dar nematytas performanso žanras vaikams labai patiko – per daugiau nei dešimtmetį jauni žmonės išmoko būti atviri įvairioms kūrybos formoms. Vakarinė spektaklių programa atvira ir nemokama visiems.
Paskutinį vakarą stovyklos renginių salė prisipildė žiūrovų ir jaudulio, o apšviesta prožektorių tapo tikru teatru. Iki pasirodymo likus kelioms minutėms vadovai pasikvietė vaikus arčiau. „Prisiminkite šį laiką su aktoriais. Ir pasimėgaukite procesu. Mes jumis didžiuojamės,“ – ir palydėjo juos į sceną. Netrukus susirinkę tėvai jau plojo ir juokėsi iš savo paties žodžių, kuriuos vaikai nuo scenos parideno jiems atgal pavertę cirko, teatro, šokio, stand up’o pasirodymais ir dainomis. Tėvams ir regiono bendruomenei jie suvaidino savo sukurtą spektaklį “Instrukcija: jaunas žmogus”.
„Snaigutės“
„Man atrodo, kad viešoje erdvėje – spaudoje, žiniose – girdime dvi prieštaringas, radikalias nuomones. Esą vaikai arba labai stipriai maištauja, arba yra nuolankūs, be iniciatyvos. Bet aš matau, kad jie labai skirtingi. Viskas priklauso nuo to, kaip saugiai jie jaučiasi savo aplinkoje,“ – pasakoja daugiau nei dešimtmetį su vaikais dirbanti Virginija, pati auginanti tris dukras.
Populiarus požiūris yra ir tas, kad jaunoji karta – tai trapios „snaigutės“, per daug plepančios apie emocines traumas, depresiją ir nerimą. Tačiau profesionalūs psichologai ir sociologai tokį menkinantį požiūrį vertina neigiamai. Jaunimas nėra „trapesnis“, nei ankstesnės kartos, teigia specialistai. Jie tiesiog atviriau kalba apie savo jausmus, psichikos sveikatą ir nebijo ieškoti pagalbos. Tuo tarpu ankstesnės kartos buvo linkusios tai slėpti, nutylėti. Tyrimai rodo, kad jauni žmonės jaučia didelį spaudimą dėl socialinių tinklų, ekonominio nesaugumo ir globalių krizių. Šiuolaikiniai jaunuoliai patiria didesnį, nei jų tėvų karta, perfekcionizmo spaudimą ir moksle bei karjeroje.
Todėl specialistai ragina išmokti suprasti jaunus žmones, o ne neigti ir menkinti jų patirtis. „Man atrodo, kad mes instrukciją dažnai paskaitom tik tada, kai reikia įrenginį surinkti arba kai jis sugenda. O kai jis funkcionuoja, mums instrukcijos nereikia. Kalbant apie vaikus norėtųsi, kad tą „instrukciją“ atsiverstumėme dažniau. Ne tik tada, kai kažkas jauname žmoguje „sugenda,“ – sako stovyklos kūrėja Virginija Kuklytė.
Be pykčio
Šioje stovykloje nėra spaudimo, hierarchijos, griežtumo. Vadovai kartu su vaikais valgo, sportuoja, žaidžia, kūrena laužus ir dainuoja dainas. „Ir ačiū dievui, kad nėra griežtumo, spaudimo,“ – sako buvusi stovyklos dalyvė, o dabar – savanorė Liza. „Pagarba suaugusiems turi kilti ne iš baimės, o iš susižavėjimo, pasitikėjimo“. „Aš tikrai nenorėčiau grįžti savanoriauti ten, kur manęs nelaukia, neįvertina mano darbo, pastangų. Arba kur vadovai elgiasi arogantiškai, nekuriamas ryšys“, – draugę papildo savanorė Valerija.
Jos pasakojo ir apie vadovų atidumą vaikų gyvenimo problemoms, kurio trūksta iš kitų suaugusiųjų. „Jie nesijuokė, kai užsimindavome apie savo sunkumus. Nesakė „na, argi tai problema?“. Gal po dešimties metų vaikas supras, kad tai buvo smulkmenos. Bet dabar labai svarbu išgirsti, kad ne, mes neprisigalvojame, kad mūsų problemos irgi yra problemos. Kad jų nereikia slėpti, pamiršti. Bet taip mums pasakoma dažnai, “ – pasakoja Liza.
Atsivėrimai
Matomi ir girdimi vaikai atskleidžia kaip unikalios asmenybės, savaip veikiančios pasaulyje. Virginija: „Vieni juokauja, kai jiems sunku. Kiti labai tyliai, kantrai laukia, kol kažkas paklaus, kaip jie jaučiasi. Stovykloje man svarbu ne nuspręsti už jaunuolius. Pasirodymo tikslas – kad jie patys sukurtų erdvę, kurioje dėstytų savo mintis, tyrinėtų save ir savo santykį su aplinka, kurioje gyvena. Jie neprivalo būti tobuli, patogūs ir visada žinantys atsakymus. Pakanka tiesiog būti tikram, gyvam ir turėti žmonių, kurie išklauso, o ne spaudžia.“
Stovyklautoja Rugilė pasakojo bijanti prieiti prie žmonių. „Dažniau sėdžiu viena ir klausausi, ką sako kiti. Bet stovykla sumažino šią baimę. Nesitikėjau, kad sugebu.“ Dominykas pirmąkart stovykloje į sceną išėjo pernai. „Pirmiausiai labai bijojau. Dabar visai nebebijau,“ – sako berniukas. Erikas, stovyklavęs pirmąkart, čia parašė pirmąjį savo stand-up’ą. „Kaip nugalėjau savo baimę? Aš vis dar bijau. Bet labiausiai bijau vieno dalyko – kad mano gyvenimas bus toks, kokį mačiau viename iš spektaklių. Labas rytas – darbas – namo, labas rytas – darbas – namo. O man labai patinka grožis. Norėčiau fotografuoti. Arba va stand-up’inti. Tai atsiskleidė stovyklos metu!“
Kitoks pasaulis
Stovyklos teritorija apklota plačiu dangumi ir geltonais laukais ir atrodo kaip idiliška laisvės ir svajonių šalis. Šalia ganosi žirgai, pastogėse čirškia kregždžių lizdai, po lietaus debesimis ratus suka sakalai, kurie visai neprimena „pasiruošimo gyvenimo pavojams“ alegorijos.
„Tai, kas dabar pasaulyje vyksta už stovyklos ribų, yra tikrai baisu. Nesakome, kad aplink tik vaivorykštės, o mes visai nesipykstam. Bet jei kyla konfliktai, geriausias vaistas – pokalbis, tą sakome ir vaikams. Jei jų to nemokai, jie užsidaro. Jiems tada atrodo, kad visas pasaulis baisus,“ – dalinasi savo instrukcija savanorė Valerija.
„Prisimenu, kaip grįžusi po pirmosios savo stovyklos pastebėjau, kad pasaulyje nėra jau taip blogai, kaip galvojau. Kai moki atsirinkti, kas tavo, o kas ne, į negatyvą nekreipi daug dėmesio. Gyvenimas bus visoks. Gal ir dabar sunkesnis periodas. Bet gali būti geriau,“ – sako aštuoniolikmetė Liza. „Turi mokėti atsirinkti. Jei turi gerą pavyzdį, net nežiūrėsi į blogą. Ir pats būsi geru pavyzdžiu,“ – priduria Valerija.
„Manau, kad stovyklos didžiausia prasmė – tai ryšys tarp stovyklos dalyvių, vadovų ir vaikų. Tai man labiausiai įsiprasmina paskutinėje dienoje, kai jau reikia atsisveikinti. Labai jautri akimirka kiekvienam. Ašaros ima ir pražysta. Šįkart pravirko ir tie vaikai, iš kurių galbūt to nesitikėjau. Tada ir supratau, kad tikslas – saugus ryšys, kuris ugdo, įkvepia, drąsina – pasiektas. Tai matau per vaikų akis. Šis žmogaus jautrumas man yra ypatingas stebuklas. Jeigu pavyksta sąžiningai visą stovyklos laiką atsiduoti tam ryšiui kurti, klausytis, pastebėti, atverti, būti šalia – vadinasi, stovykla pavyko,“ – sako aktorius M. Činčys.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Šalčininkų rajono savivaldybė, Danguolė ir Viktoras Butkai. Rėmėjai: leidykla Briedis, mineralinis vanduo Vytautas ir Birutė, Sip Sap, CLM Beauty Lab, Kvapų namai ir Gentle Day.
