K. Daukšys: „Geriausias jaukas rinkėjams privilioti arba kaip socialdemokratai šilumos kainas mažino“
Šilumos kainų mažinimas – populiarumo neprarandantis pažadas rinkėjui, kurį naudoja visos politinės jėgos. Šūkiai a la „visi į kovą su šilumos oligarchais!” jau eilę metų skamba iš tribūnų, maskuojant tikrąją padėtį ir viešojo sektoriaus veiksmų prasmę. Beje, tribūninis užsidegimas šiai kovai niekaip nepriklauso nuo faktinio šilumos kainos dydžio, tačiau nuo politiškai angažuoto valstybinio kapitalo dalyvavimo energetikos ūkyje priklauso net labai.
Ar yra poreikis priminti, kiek kartų ir kaip skambiai (kad ir dabartinis Premjeras) žadėjo sumažinti šilumos kainas? Visais atvejais viešai kalbant pasitelkiami 2013-ieji, kuriais šilumos kainos buvo pasiekusios piką. Taigi nuo tų metų pikinės kainos nuolat buvo žadama šilumą piginti 20 ar net 30 proc.
Palyginus su 2013 m. šilumos kainos piku, 2016 m. šilumos kaina iš tiesų sumažėjo 24 proc. ir beveik sugrįžo į 2010 m. lygį. Per vienerius metus (2016 m. sausį palyginus su 2015 m. sausiu) šilumos kaina sumažėjo 8 proc. Lyg ir neblogai? Vis tik manau, kad svarbiausia ne „nuogi“ skaičiai, tačiau ar pilnai išnaudotas potencialas šilumos kainas padaryti kuo „draugiškesnes” vartotojo kišenei.
Peržiūrėjus šilumos ūkio rinkoje įvykusius pokyčius ir socialdemokratų Vyriausybės inicijuotus sprendimus, noriu su jumis pasidalinti savo keletu pastebėjimų:
– Šilumos kainų mažėjimas buvo lėtesnis, nei kuro kainų mažėjimas. Kaip žinia, kuro kaina sudaro iki 70 proc. visos šilumos kainos, todėl galutinei šilumos kainai kuro kaina yra labai svarbi. Gamtinių dujų įsigijimo kainos, palyginus su 2013 I ketvirčiu yra sumažėjusios 27 proc., tuo tarpu biokuro kainos yra pasiekę žemiausią ribą per visą stebimą laikotarpį – 44 proc. kainos kritimas nuo 2012 m. lygio – biokuras šiuo metu kainuoja beveik 3 kartus mažiau nei gamtinės dujos. Tuo tarpu biokuro dalis visoje šilumos gamybos struktūroje 2015 m., kaip laukiama, sudarys ne mažiau 55 proc. ir toliau augs. Tuo tarpu šilumos kainos kažkodėl nemažėja…
– „Permokos kompensacija” nepanaudota ir nenaudojama reikšmingam šilumos kainos sumažinimui. Apie tai jau rašiau, todėl čia tik priminsiu, kad lėšos, kurios galėjo ir pagal visus moralinius principus privalėjo būti sugrąžintos šilumos vartotojams, sudaro ženkliai daugiau nei pusė nuo 81 mln. EUR sumos. Beje, dabar šis permokų klausimas sprendžiamas teismuose, tad belieka laukti jų sprendimo ir viltis, kad šilumos vartotojams bus sugrąžini pinigai, kuriuos socialdemokratai vienašališku sprendimu be ceremonijų paėmė. Tiesa, pats teikiau pataisą, kad permoka būtų grąžinta vartotojams, tačiau Seimui tai nepasirodė gera mintis, todėl mano pataisos buvo atmestos.
– Nepakankamai užtikrintas biokuro naudojimas. Pareigos naudotis biokuru įtvirtinimas Vyriausybės įstatymu suteikė naujų galimybių smulkesniems biokuro gamintojams dalyvauti tiekimo rinkoje, o šilumos gamintojams nurodė aiškią sandorių skaidrinimo kryptį. Tai vienareikšmiškai geras sprendimas, kurio, deja, nesugebėjo priimti ankstesnės vyriausybės. Tačiau pareiga naudotis biokuru 100 proc. pirkimų yra nustatyta tik nuo 2016 m., o palikti galioti kiti būdai kurui įsigyti (pvz. tiesioginiai sandoriai) ne tik neužtikrina pakankamai spartaus šių sandorių skaidrėjimo, bet ir tarnauja kaip gera galimybė „mušti” neįtikusius gamintojus, arba pridengti įtikusius gamintojus, kai politinės aplinkybės to reikalauja.
– ES lėšų fondų 2007-2013 m. laikotarpio likutis panaudotas palyginus mažos apimties šilumos tiekėjų projektams, skiriant ne daugiau 6 mln. Lt (1,74 mln. EUR) vienam projektui. Kaip skelbia Vyriausybės ataskaita, praėjusio finansavimo laikotarpio likučiai panaudoti 30 mln. Lt (8,7 mln. EUR) tinklų modernizavimui ir 70 mln. Lt (20,3 mln. EUR) investicijoms į gamybos šaltinius, naudojančius atsinaujinančius išteklius. O Vilniuje kažkodėl finansavimas nebuvo skirtas jokiam projektui, todėl drįstu teigti, kad socialdemokratų Vyriausybė ES pinigais pigindama šilumą mažų miestų gyventojams, vilniečius paprasčiausiai diskriminavo.
– Konkurencijos šilumos gamyboje vėliava panaudojama monopolizacijos tikslui. Kaip buvo paskelbta šią vasarą, iš visos virš 600 mln. EUR naujojo laikotarpio paramos sumos, beveik 233 mln. EUR bus skirta kogeneracinėms jėgainėms statyti (tai sudaro beveik 40 proc. paramos, skirtos visam energetikos sektoriui) lėšų bus nukreipta ūkio subjektams, vystantiems Vilniaus ir Kauno kogeneracinių elektrinių projektus, taigi konkrečiai – UAB „Lietuvos energijai”. Nukreipti didžiąją dalį paramos lėšų dvejiems projektams savaime nėra nei blogai, nei gerai. Tačiau keletas faktų dėliojasi į nelabai „skanią“ mozaiką – viešos, visiems prieinamos, esminės informacijos apie projektus ir jų teikiamą naudą teikiama mažai, diskusijos dėl kaštų ir naudos alternatyvų nevyksta, viešai pristatoma kaip konkurencijos skatinimas, tačiau vargu, ar viešosiomis lėšomis stiprinamas valstybinis žaidėjas kitiems ūkiniams subjektams yra konkurentas, ypač prisimenant aplinkybes, kuriomis buvo priimtas sprendimas 2014 m. pavasarį „suvalstybinti“ šilumos ūkį (net nesiteikus informuoti tuometį energetikos ministrą). Kita vertus, šiųmetis Vyriausybės sprendimas panaikinti paramą kogeneracijai reiškia, kad šiluma šį sezoną bus brangesnė nei galėtų būti (gaminama mažiau efektyviais įrenginiais), o taip bus sukurtas itin palankus fonas į sceną įžengti viešaisiais ES pinigais „paramstytam“ valstybiniam kogeneraciniam projektui ir paskelbti, kas yra tas tikrasis gelbėtojas…
– SGD terminalo ir suskystintų dujų komercijos nuostolio pasekmes šilumos kainai vartotojai apčiuopiamai pajus jau tik po rinkimų. Reikšmingą dalį SGD terminalo išlaikymo ir norvegiškų dujų komercijos nuostolių, kurių metinė suma 122 mln. EUR, paskirsčius pagal naująjį modelį visiems, turintiems techninius pajėgumus, prijungtus prie sistemos, labiausiai poveikį pajus tų miestų ir miestelių gyventojai, kurių šilumos tiekėjai šilumą gamina iš biomasės, tačiau kaip rezervą turi pasilikę arba šalčiausiu metu papildomai naudoja gamtines dujas. Deja, čia jau nesuveiks principas – nesinaudoju ir nemoku, bet greičiau jau principas moku, nesvarbu, ar naudoju… Kainos nustatymo procedūriniai ypatumai lemia, kad didesnius skaičius vartotojų sąskaitose pamatysime balandžio mėn., jau šylant orams, o visu smarkumu jie smogs kitą šildymo sezoną. O jei Kainų komisija dar bus prašovusi pro šalį ir nustačiusi laukiamą rinkos kainą aukštesnę negu ji formuosis (tam įtakos gali turėti ne tik valiutos kursas, bet ir tokie svarbūs veiksniai kaip JAV SGD eksporto planai ir pan.), tai ir to nepakaks, o šilumos vartotojai dengs viską…
Taigi, matome, socialdemokratai nuosekliai veikė ir padarė iš tiesų daug, kad šilumos kaina vartotojams išliktų finansiškai skausminga. O kad ir to nebūtų per mažai, nusprendusi kogeneracinių kvotų nebeduoti, tuo pačiu vožtelėjo ir per elektros ūkį – atšalus orams ir neįsitikinus jungčių veikimu, palikti šalį be gamybos, bet su aukšta elektros kaina… O kam tai naudinga? Žinoma, tiems, kurie importuoja į mūsų šalį – pirmiausia mūsų kaimynams ir elektros rinkoje veikiantiems tarpininkams. Kiek tai atitinka mūsų šalies interesus? Na, nebent iškreiptą suvokimą, kad kuo brangiai už šilumą mokantiems žmonėms blogiau, tuo socialdemokratams geriau – prieš rinkimus, siekdami pritraukti rinkėjus, galės viešai skelbti apie jų gelbėjimui ruošiamus planus, tokius kaip šilumos kainų mažinimas…
* – naujausi duomenys už 2015 m. lapkričio mėn.
