Kad bitės sugrįžtų į tikruosius namus
Rugsėjo 21 d. Varėnos viešojoje bibliotekoje pristatytas dokumentinis filmas „Šilų bitės“, vyko jo peržiūra. Svečiavosi filmo režisierius, gamtos fotografas, filmų apie gamtą, senuosius amatus kūrėjas Jonas Bilinskas, filmo herojus, drevininkas, dzūkiško geinio meistrystės atnaujintojas, Dzūkijos nacionalinio parko senųjų amatų žinovas Romas Norkūnas, gamtosaugininkas, Sengirės fondo valdybos narys Mindaugas Lapelė. Lietuvių liaudies dainą apie darbščiąsias biteles padainavo Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Avilys“ (vadovė folkloro dainininkė Ineta Meduneckytė-Tamošiūnienė).
Renginio svečiai pasakojo, kaip kelių entuziastų dėka Dzūkijos nacionaliniame parke, imtasi atgaivinti ir populiarinti drevinę bitininkystę – archainį verslą vis dar tebegyvavusį Musteikos miškuose. Pristatė Gamtos paveldo fondo, Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos 2022 metų projektą „Etninės kultūros paveldo išsaugojimas ir turizmo plėtra drevinės bitininkystės regione“. Viena minėto projekto dalis ir buvo filmo apie drevinę bitininkystę sukūrimas.
Filmo ,,Šilų bitės“ kūrėjas Jonas Bilinskas su Dzūkijos nacionaliniu parku bendradarbiauja apie 20 metų, filmuoja senovinius amatus, todėl šiame filme panaudojo senuosius kadrus, bičių gyvenimą drevėse filmavo ir endoskopu, ir savadarbiu įrenginiu, pasidarytu iš drono. Filmas sukurtas per dvejus metus. Jame pasakojama apie šimtmečius besitęsiantį drevinių bičių ir žmogaus bendravimą, Marcinkonių ir Musteikos kaimus supančiuose šiluose atgaivintą drevinę bitininkystę ir naujosios kartos drevininkus, mokančius ne tik kopti į pušį sudėtingu ilgų virvių (apie 40 metrų) įrankiu geiniu, bet ir tokį įrankį pasidirbdinti.
Filmo herojus Romas Norkūnas akcentavo, kad jaučia didelę pagarbą bitėms. Drevine bitininkyste jis susidomėjo prieš daugiau kaip 20 metų, suspėjo iš Marcinkonyse gyvenusio senosios kartos drevininko Juozo Miškinio perimti visas drevinės bitininkystės paslaptis, išmoko kopti į medį. Romas pasidžiaugė, kad dabar atsiranda norinčiųjų užsiimti drevine bitininkyste, šiuo metu drevininkų bendruomenę jungia 10 narių. „Bitės – tarsi žmonės, jos net pešasi, nori vienos iš kitų „turtus“ atimti. O bitės įkandimas – tai Dievo dovana, reikia ja džiaugtis“, – teigė drevininkystės žinovas. Tokią „dovaną“ jis gavo, baigdamas savo trečiąją dešimtį metų, o sutinimą gydėsi be jokių vaistų, tik paprastu patrynimu ranka.
Mindaugas Lapelė nuogąstavo, kad miškams dabar neramus laikas – Dzūkijoje sparčiai kertamos girios, todėl kyla dvejonių, ar išliks šimtamečiai medžiai su senosiomis drevėmis, ar dar bus pušų, kuriose būtų įmanoma skobti naujas dreves. Drevinė bitininkystė – išskirtinis Dainavos krašto bruožas, čia šis amatas išliko ilgiausiai. Prieš keletą metų drevininkystė buvo įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, tai įpareigoja išsaugoti drevinei bitininkystei tinkamus medžius. Pušys auga 200–300 metų, o drevėms reikalingos pušys metro skersmens, kad sienelės būtų storos, tada bitės neiššals. Tinkamų medžių drevinei bitininkystei yra Musteikos, Margionių, Marcinkonių miškuose. Pašnekovas sakė tikįs, kad drevininkų tikslui pasitarnaus naujas organizacijų ir žmonių sambūris „Girių spiečius“, propaguojantis iš esmės kitokį požiūrį į miškus, deklaruojantis, kad svarbi ne tik mediena, bet ir gamtos tausojimas. Juk miškas yra vertybė, miškas yra visiems. Žmonės privalo suprasti, kodėl reikia senų miškų, drevinių bičių. Taip pat atsakė į klausimą, kuo skiriasi bitininkas nuo drevininko: „Drevininkas siekia, kad bitės sugrįžtų ten, kur yra jų tikrieji namai – į dreves.“
Varėnos rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Laima Denutienė dėkojo renginio svečiams už atgaivintą senąjį amatą, senųjų tradicijų puoselėjimą, už filmus, kurie yra puiki ugdymo ir mokymo priemonė vaikams ir jaunimui.
Veikė druskininkietės Aldonos Bilinskienės atvirukų, sukurtų floristikos ir popieriaus karpinių technikomis ir kaligrafiškai išraitytais tekstais paroda.
