17 birželio, 2020
Juozas Banionis | XXI amžius

Kaip Alytaus stačiatikių cerkvė davė pradžią Kazlų Rūdos parapijos bažnyčiai

Užnemunės girių platumose skendinti Kazlų Rūda, kuri kartais įvardijama šių, vienų didžiausių Lietuvoje girių sostapile, dabar dar bylojanti apie mūsų šalyje administracinių pertvarkymų ketinimus ir tapusi jų dėka savivaldybės centru, gali didžiuotis savo nors ir nesena, bet įdomia praeitimi. Nors minimos Suvalkijos vietovės istorijos gijos siekia tik XVIII šimtmečio vidurį (praeities tyrėjai, pavyzdžiui, kun. Vaclovas Strimaitis (1905 02 27–1929 06 16–1982 10 08), pažymi 1737 metais Pilviškių inventoriuje buvusį įrašą apie Kazlos degutinę, laikomą Kazlienės, tuomet jau tapusios iš Mozūrijos kilusio bajoro našle, o 1744 metų Vilniaus vyskupijos sinodo dokumentuose tarp Alvito dekanato Vilkaviškio parapijos Pilviškių filijos kaimų įvardinta Kozlowa ruda (Kazlienės rūda)), tačiau Kazlų Rūdos istorijos knygoje, bebaigiančioje skaičiuoti trečią šimtmetį, yra ir nežinomybės skraiste uždengtų puslapių…

Pradžią padarė bajoras Kazlas

Jeigu pasidomėtume Lenkijos istorijos šaltiniuose, tai galime užtikti minčių, jog tos šalies šiaurės rytiniame pakraštyje gyvenę mozūrai pasižymėjo valstietišku užsispyrimu, iniciatyvumu ir darbštumu. Nuo XVI šimtmečio antrosios pusės prasidėjusi kolonizacija (naujų teritorijų apgyvendinimas) buvo nulemta vietinių resursų išsekimo, todėl naujieji kolonizatoriai išsiruošdavo į keliones ir ieškodavo naujų žemės plotų, kur galėtų labiau reikštis. Viena tokių paieškų kryptis ir buvusi nukreipta šiaurėn, Lietuvon, konkrečiau, į greta Mozūrijos plytinčias plačias Užnemunės, Sūduvos, girias. Tad visai tikėtina, kad vienas tokių naujųjų kolonizatorių buvęs bajoras Kazlas (ar Kazla, bet tikriau Kozlowskis), kuris, anot senolių perduodamų padavimų, atvykęs į šiuos kraštus ne vienas, o net su dvylikos baudžiauninkų šeimų palyda ir, nusižiūrėjęs plačiose Užnemunės giriose vaizdingą vietelę prie Jūros (Jūrės) upelio, liepė iškirsti čia augančias išlakias pušis ir egles. Tada atsilaisvinusioje kirtavietėje pasistatė sau dvarą… Įžvalgaus bajoro būta sumanaus. Verslo pradžią jis siejo su medienos, reikalingos pastatų, laivų statybai, bei įvairių medžio produktų (anglių, dervos, deguto, pelenų) gamyba. Matyt, tokius medžio verslo planus jau buvo susikūręs dar tada, kai sugalvojo keltis į šiuos kraštus. Bet bajoro Kazlos turėtas įžvalgumas netikėtai pradėjo verslą plėtoti nauja, visai kita linkme. Jis, klajodamas po plačius miškus, pastebėjo ten telkšančių raistų balose keistas tarsi kažkieno palietas ant vandens riebaluotas dėmes, kurios bylojo apie jose glūdinčią geležies rūdą. Šitaip ir bus užtikęs rausvuosius ir ruduosius rūdos klodus. Tai tapo dar vieno naujojo – geležies – verslo šiame krašte pradžia. Taigi, greta medienos bei jos produktų ruošybos imtasi plėtoti geležies dirbtuves, dar vadinamas rudniomis. Dar senolių užsimenama apie gausią Kazlų šeimą, kurioje augę penki ar šeši broliai. Metams slenkant jie, kurdami savarankiškus gyvenimus, matyt, bus pasklidę po netolimas apylinkes ir įsteigę savas rudnias (rūdas). Šitaip greta Kazlienės Rūdos – būsimosios Kazlų Rūdos – pradėjusi gyvuoti Višakio Rūda, o po to atsiradusios dar kitos rūdos: Sena Rūda, Jūrės Rūda, Karčrūdė, Judrarūdė, netgi Kardokrūdė ir panašios. Kalbama, kad šitos senosios rudnios, arba geležies kalyklos, išgaudavo per metus iki tūkstančio centnerių geležies ir tai tęsėsi iki pat XIX šimtmečio pabaigos, kai nutiesus platųjį geležinkelį link Virbalio, vietinę geležį nukonkuravo atvežtinė, kuri buvo pigesnė ir geresnės kokybės… Šiandieną bandoma pažadinti tą tolimą praeitį ir pasitelkus liudininkų ar kūrėjų išmonę sukurti legendą apie nugarmėjusią užmarštin Kazlų pradžių pradžią (neseniai savivaldybės valdžia yra paskelbusi šia tema konkursą).

Bet grįžkime į XIX šimtmečio pabaigą, kai 1862–1865 metais netoli nuo Kazlienės Rūdos kaimo caro Rusija nutiesė dvibėgį geležinkelį, duodama Severo-zapadanaja železnaja doroga vardą, ir vos už poros kilometrų nuo to kaimo pastatė mūsų laikų sulaukusią medinę geležinkelio stotį, pavadindama ją Kozlova Ruda. Šalimais iškilo namai tarnautojams, pradžios mokykla ir, žinoma, traktierius… Auganti naujoji gyvenvietė, vietinių vadinta Stancija (Stotimi), to meto žemėlapiuose žymima, kaip St. Kozlova Ruda.

Medienos verslo pradžia

… Kita Kazlų Rūdos plėtojimo banga susijusi su Didžiuoju (Pirmuoju pasauliniu) karu, kai vokiečiai, pamatę šimtametes kirvio nepažinusias girias, kurios buvo laikomos sudedamąja Kauno tvirtovės, juosiamos fortų, dalimi, ėmėsi medienos verslo. Jie pastatė didelę lentpjūvę, medžio drožlių gamyklą, elektros stotį ir nutiesė siaurąjį geležinkeliuką iki pat Nemuno, kuriuo medienos žaliavą toliau plukdė į Prūsiją, o pigios darbo jėgos šaltiniu tapo šalia stoties įkurtoji karo belaisvių stovykla, kuri karo pradžioje talpino net apie tris tūkstančius nelaimėlių…

… Naujas impulsas Kazlų Rūdos miesteliui augti buvo suteiktas susikūrus Lietuvos valstybei. Tuomet čia ne tik atsikūrė medienos pramonės įmonės, nutiesta plačiojo geležinkelio atšaka nuo Kazlų Rūdos per Marijampolę į Šeštokus, bet ir kūrėsi patogiam gyvenimui reikalingos įvairių tiek maisto, tiek pramonės prekių krautuvės, medicinos ir veterinarijos įstaigos, paštas, telegrafas, ir, žinoma, jau trys traktieriai – restoranėliai – ir dar du bufetai. Be įvairių amatininkų – kirpėjų, siuvėjų, mezgėjų, batsiuvių, stalių, šaltkalvių bei kalvių – dirbtuvių bei pirmadienių ir ketvirtadienių turgų, tuo laiku Kazlų Rūdoje dar ėmė veikti pirtis, kino teatras ir net du viešbučiai. Žymus indėlis kuriant ir plėtojant šį išvardintą įvairųjį verslą priskirtinas aktyviajai augančio miestelio žydų bendruomenei.

Antanavo valsčiaus ir Višakio Rūdos parapijos paribys

Tačiau XX šimtmečio trečiojo dešimtmečio pradžioje Kazlų Rūda tebepriklausė Antanavo valsčiui ir tebebuvo Višakio Rūdos, spėjusios lenkti savais augimo tempais, parapijos paribiu… Tuomet matydamas ir atjausdamas kazlinių katalikų vargus pasiekti savo parapijos bažnyčią, esančią už visos dešimties kilometrų, Višakio Rūdos vikaras kun. Jurgis Krokininkas (1863 04 19–1887 06 19–1928 06 28) sumanė tokią padėtį taisyti, pastatant Kazlų Rūdoje nors mažą bažnytėlę… Sumanymas palankiai buvo sutiktas ir išklausytas Seinuose, tuometiniame vyskupijos centre, ir kurija 1922 m. balandžio 22 d. raštu įsteigė Kazlų Rūdos parapiją su visomis teisėmis, o jos pirmuoju klebonu paskyrė kun. Kazimierą Bičkauską (1888 04 08–191  01 19–1957 04 29). Pirmoji vieta, kur buvo įsteigti Kazlų Rūdos katalikų maldos namai – mūrinis garvežių depo pastatas, o pats klebonas gyvenimui prisiglaudė pas stoties viršininką Igną Baubą. Nors kun. K. Bičkauskas naujoje parapijoje tarnavo neilgai. Tų pačių metų spalio 1 d. išvyko į JAV, ten organizavo lietuvių parapiją Schenectady, Niujorko valstijoje, 1925 metais persikėlė į Indianos Harborą, steigė katalikų draugijas, dalyvavo lietuvių veikloje. Mirė Indianos Harbore, Indianos valstijoje, bet suspėjo išrūpinti būsimai bažnyčiai šešių hektarų žemės sklypą, kuriame buvo išskirtos ir pašventintos kapines.

Būsimos bažnyčios statybos vietą nulėmė kazliniai

Kaip pažymi istorikė dr. Aldona Vasiliauskienė, būsimo bažnyčios sklypo parinkimui buvo dvi galimos vietos: viena – prie Višakio Rūdos vieškelio, o kita – prie miškų eigulio pasodos, netoli pervažos. Už pirmąją labai pasisakė Jūrės kaimas, o dėl antrosios „galvą guldė“ Kazlų kaimas. Mat norėta kuo arčiau turėti bažnyčią. Vis dėlto sprendimą dėl sklypo vietos lėmė kazliniai…

Išvykusį Amerikon kleboną trumpam pakeitė kun. Pranciškus Adomaitis (1886 10 13–1910 07 10–1974), kuris Kazlų Rūdoje klebonavo iki 1923 m. balandžio 14 d. Tada čia atvyko kilęs nuo Trakų (Semeliškių valsčiaus) kun. Petras Balasevičius (1889 05 11–1914 11 22–1954 08 30) ir paliko ryškų pėdsaką visoje istorijoje. Kaip šio straipsnio autoriui besidomint savo krašto praeitimi Lietuvos centriniame valstybės archyve teko patirti, naująjį kleboną iškart užgulė rūpestis dėl kitos maldos vietos, kur galėtų laikinai glaustis katalikų bendruomenė, paieškos, nes susisiekimo ministerija rengėsi plėsti savo veiklą ir jau ragino apleisti užimamą depo pastatą. Kun. P. Balasevičius, subūręs bažnyčios įgaliotinių komitetą, į kurio sudėtį be jau minėto I. Baubos įėjo S. Pečkys, B. Plaušinaitis, F. Skomskis ir A. Baltrušaitis, 1923 m. balandžio 22 d. rašte, adresuotame susisiekimo ministrui, išdėstė sumanymą, kaip išeitį iš susidariusios padėties. Ten sakoma: „Kadangi Kazlų Rūdos stotyje dar vokiečių okupacinės valdžios yra pastatyti keli barakai ir sandėliai ir tie sandėliai dabar visiškai nevartojami jau gerokai apipuvo ir neužilgo visai supus, mes, Kazlų Rūdos parapijos parapijiečiai, nuolankiai prašom Susisiekimo Ministerį atiduoti mums tuos Nr. 1, 2, 3 sandėlius, mes juos persikelsim ant parapijos, čia pat esančios, žemės, ir iš jų pasidarysim laikiną koplyčią ar kitus parapijos trobesius“. Toliau klebono ranka rašytame kreipimesi pastebima: „Tokia mums suteikta dovana valstybė neturės jokių nuostolių, nes tuos trobesius, išstačius ant varžytinių (mes girdėjom, jog su jais taip manoma daryt), už juos gausis mažas niekas, mums gi, šios vietos katalikams, gavus tuos sandėlius, bus didelė dovana, o iš pusės vyriausybės – geradėjystė“. Tačiau reikalai vyko kiek kitaip, laikinojoje sostinėje buvo sudaryta komisija, kuri tų pačių metų rugpjūtį minimus lentinius sandėlius (vadinamus barakus) įkainavo visu tūkstančiu litų ir tik klebonui sutelkus nurodytą sumą ir įmokėjus bankui, spalio 3 d. pavyko įsigyti trokštamus parapijai pastatus. Viename jų ir įrengta koplyčia, kuri pašventinta ir tikinčiųjų reikmėms ištarnavo porą metų…

Iš Alytaus perkėlė nenaudojamą medinę cerkvę

Nenuilstantis klebonas kun. P. Balasevičius toliau kūrė naujus planus, siekdamas, kad Kazlų Rūdoje iškiltų tikroji bažnyčia. Jis dar anksčiau, kai lankėsi Alytuje, kareivinių teritorijoje buvo matęs medinę cerkvę, kuri jau buvo nenaudojama. Kai iškyla būtinybė rūpintis bažnyčios Kazlų Rūdoje statyba, sumanymą perimti cerkvę klebonas išsako Susisiekimo ministerijoje ir ministrui (T. Norui-Naruševičiui) idėją palaikant bei tarpininkaujant, ministrų kabinetas 1923 metų rudenį nutarė veltui perduoti buvusius Alytaus kareivinių maldos namus. Jau 1924 metų pavasarį prasidėjo bažnyčios statybos rūpesčiai. Balandžio 25 dieną Seinų vyskupijos kurijos raštu, adresuotu Lietuvos atstatymo komisariatui, prašoma leisti statyti Kazlų Rūdoje medinę bažnyčią, „kuri tos vietos katalikams būtinai yra reikalinga“ ir pranešama apie klebonui kun. P. Balasevičiui duotą įgaliojamą vesti statymo darbus. Įkandin (balandžio 27 d.) į tą pačią instituciją išsiųstas ir Kazlų Rūdos parapijos bažnytinio komiteto prašymas su klebono bei sudarančių komitetą (V. Kiškio, J. Zinkevičiaus, B. Plaušinaičio, A. Baltrušaičio, A. Mockaičio, Lesiko, Černevičiaus, J. Ardzijausko, J. Banaičio) parašais. Pastarasis dokumentas liudija, kaip įgyta Alytuje buvusi Saratovo pulko kareivinių medinė cerkvė, o „Ministerių kabineto nutarimu toji cerkvė iš Alytaus į Kazlų Rūdą net veltui pervežta“ ir prašoma leidimo statybai. Prašymą, kuris Vidaus reikalų ministerijos kanceliarijoje Kaune buvo įregistruotas gegužės 5d. (Nr. 3322), lydėjo rezoliucija: „Peržiūrėjus braižinius, leidimą statyti duoti“.

Visą savaitę didelis talkininkų būrys (o jų priskaičiuota bemaž 90) perkrovė geležinkeliu atgabentus buvusios cerkvės rąstus ant būsimo šventoriaus žemės. Tokia gyvybinga darbų pradžia neabejotinai žadėjo, kad inžinieriaus architekto Stasio Kimonto sukurtasis būsimos Kazlų Rūdos bažnyčios projektas netrukus taps tikrove. Jau paminėtame archyve išlikęs planas byloja apie didelės apimties statinį, kurio pagrindinė dalis – stačiakampė (36 m ilgis ir 16 m plotis). Pagrindinio fasado akcentai – du masyvūs (jų aukštis su kryžiais apie 26 m) kvadratiniai bokštai, o puošybai panaudotos fachverką imituojančios formos, o tai suteikia šventovės išorei savitumo ir liudija jos išskirtinumą lietuvių sakralinių objektų architektūroje.

Bažnyčiai – Švenčiausiojo Jėzaus Širdies titulas

Statyba, kurios meistru buvo pakviestas marijampolietis Juozas Plioplys, vyko iš tikrųjų sparčiai: 1924 m. birželio 19 d. buvo pašventinti pamatai, o kitų metų rudenį darbai, uždengiant skardinį stogą, užbaigti. Pastarąjį darbą bei vidaus įrengimą atliko kazlinis meistras Antanas Babeckis. 1925 m. lapkričio 8 d. Kazlų Rūdai tapo nepaprastai šventine – pašventinama miestelio puošmena – vakarinėje dalyje iškilusi baltutėlė bažnyčia, jai suteiktas Švenčiausiojo Jėzaus Širdies titulas ir aukotos pirmosios šv. Mišios. Praslinkus metams iš Lietuvos atgautų Rusijon išvežtų varpų du atitenka Kazlų Rūdai ir jie buvo įkelti į bokštus. Veiklusis klebonas kun. P. Balasevičius toliau stiprino jauną parapiją. 1930 metais iš įgytų sandėlių, kurių viename buvo įrengta ir laikina koplyčia pastatė vadinamą špitolę. Vienoje dalyje buvo įrengta parapijos salė, o kitoje įsikūrė vargonininkas. Dar po metų jo dėka buvo pastatyta nauja klebonija ir ją juosiantys ūkiniai pastatai: kluonas ir tvartai. Tokį vaizdą pamatė garbingai raitelių ir dviratininkų sutiktas ganytojas, Vilkaviškio vyskupas Mečislovas Reinys (1884 02 05–1907 06 10–1926 05 16–1953 11 08), kai 1931 m. rugsėjo 4 d. vizitavo jaunąją Kazlų Rūdos parapiją. Išlikusiame vyskupo apsilankymo aprašyme regime jau sutvirtėjusį katalikų bendruomenės branduolį, kurį liudija veikiančių organizacijų gausa. Minima, kad vizitatoriui buvo pristatytos skaitlingiausios iš visų parapijos darinių – Lietuvos katalikių moterų draugija, Angelaičių ir Tretininkų organizacijos, aktyviai besireiškiantis Šv. Cecilijos būrelis, susikūrusios Gyvojo Rožinio ir Švč. Sakramento garbintojų grupelės bei sunkiai beprigyjantis tarp vietos jaunimo Pavasarininkų judėjimas.

Šalia Didžiojo karo aukų amžinojo poilsio vietos

Pirmąkart Kazlų Rūdon atvykusiam ar akylesniam bažnyčios lankytojui gali kilti klausimas, kodėl šventovė iškilusi atokiau nuo pagrindinės, vedančios nuo geležinkelio stoties gatvės, prieškariu pavadintos Bažnyčios, sovietmečiu pervadintos Stoties vardu, o šiais laikais įamžinusios vyskupą Vincentą Borisevičių (1887 11 23–1910 05 29–1940 03 10–1946 11 18). Šitas klausimas ilgus metus nedavė ramybės ir straipsnio autoriui, jau trečią dešimtmetį besigilinančiam į gimtojo krašto praeitį. Tyrinėjimų pradžioje labai sudomino Užnemunėje prieškariu leisto savaitraščio „Suvalkietis“ viename 1930 metų numerių (nr. 32) publikuotos dvi, greta viena kitos nuotraukos, įvardintos „Kazlų Rūdos vaizdais“. Pirmojoje vaizduojami „Didžiojo karo paminklai“, o antrojoje – neseniai pastatytoji katalikų bažnyčia.

Tiek klausinėjant vyresnės kartos kazlinius, tiek skaitant paskaitą apie Kazlų Rūdos praeitį viešojoje bibliotekoje Trečiojo amžiaus universiteto klausytojams, vis nepavykdavo atsekti vietos, kur galėjusios būti tos Didžiojo karo aukų kapinės. Atsakymą suradau tik šiemet, kai minėtame archyve pakliuvo į rankas byla, kurioje svarstomi Kazlų Rūdos miestelio plėtimo reikalai. 1936 metais sudarytame plane detaliai, nurodant žemės sklypų savininkus, pateikta visa Bažnyčios gatvės išklotinė, o joje atsiskleidžia ieškota kapinių vieta: ji esanti tarp šventoriaus ir gatvės. Beje, šioje teritorijoje dabar auga dekoratyviniai augalai, pastatyta medinių skulptūrų ir koplytstulpių ir, matyt, metams slenkant ir nunykstant mediniams kryžiams, atsilaisvinusi vieta išsaugojo amžino poilsio aurą ir niekam nekilo šventvagiška mintis plotą „įsisavinti“. Tad belieka viltis, kad jaunatviškai energingai nusiteikusiai dabartinei savivaldybės valdžiai taps priederme įprasminti bent atminimo akmeniu šią Didžiojo karo aukų amžinojo poilsio vietą…

Užnemunės vasarviete nevirto

Kazlų Rūdai, tapusiai naujos parapijos centru, jos augimą, kaip rašoma prieškario spaudoje, „amerikoniškais tempais“, lėmė dar vienas reikšmingas Smetonos laikų sprendimas. Iš Višakio Rūdos perkeliama valsčiaus valdyba į Kazlų Rūdą ir nuo 1931 m. sausio 1 d. miestelis įgyja valsčiaus centro statusą. Tuomet Kazlų Rūdai, augančiai išlakių pušynų apsuptyje, pranašauta vasarvietės perspektyva, o turėtas patogus geležinkelio susisiekimas, planuotas dar žymiai pagerinti nutiesiant naują geležinkelio atšaką pro Šakius, Jurbarką, Tauragę į Klaipėdą. Į naująjį Užnemunės miestelį vasaroti atvykdavę kauniečiai, marijampoliečiai ar vilkaviškiečiai, vertinantys švarų orą ir ramybę, čia šilų kaimynystėje prieš paskutinį karą ėmė kurtis ir vasarnamių kolonija. Praėjusio šimtmečio ketvirtojo dešimtmečio viduryje Kazlų Rūdos parapijoje priskaičiuota 2700 katalikų, o pačiame miestelyje jau gyveno per pusantro tūkstančio gyventojų, iš jų trys ketvirtadaliai – lietuviai, likusią dalį sudarė žydai, susibūrę į atskirą religinę bendruomenę, išlaikiusią sinagogą. Tarp kitų tautybių dar pažymima, kad miestelyje gyventa vokiečių, lenkų ir rusų. Akiras Biržys, visiems žinomas kaip Pupų Dėdė, yra užfiksavęs, kad Kazlų Rūdoje įrengtos trys aikštės, turinčios Aušros, Vienybės ir Turgavietės vardus, nutiestos net 26 gatvės, kurios be tradicinių Lietuvos kunigaikščių, veikėjų ir miestų vardų, turėjusios Nepriklausomybės parko alėjos, Prezidento Smetonos vardus… Beje, kaip rašo savo prisiminimuose pulkininkas V. Šliogeris, Lietuvos prezidento adjutantas, mūsų didysis prezidentas Antanas Smetona, mėgdavęs nuklysti į miškus, ten surasdavęs aikštelę, sustodavęs ir grožėdavęsis gamta: lauko gėlėmis, gražiai nuaugusiais medžiais, paukščiais, kartais pasitaikiusiais žvėreliais. Vienas tokių išvykų maršrutas vesdavęs ir į Kazlų Rūdos šilus…

Tenka tik apgailestauti, kad Kazlų Rūda nevirto Užnemunės vasarviete. Tačiau ji nuo mūsų Atgimimo laikų pradžios dar ir nesusigrąžino bent dalies prieškariu kurtos būsimo miesto dvasios: parkas, turėjęs Nepriklausomybės vardą, dabar neturi pavadinimo, aikštės irgi plyti be savo istorinių vardų…

Vykdant administracinius pertvarkymus 1950 metais Kazlų Rūda tapo rajono centru ir įgijo miesto vardą. Sovietmetis tolimesnę miesto raidą pasuko pramonės linkme: čia įsikūrė technikos remonto stotis, peraugusi į metalo dirbinių gamyklą, o prieškariu veikusios lentpjūvės išsiplėtė į bandomąjį medienos dirbinių kombinatą, grėsmingai priartėjusį prie senųjų kapinių bei tapusį bažnyčios ir klebonijos kaimynu. Kazlų Rūdos vakarinėje dalyje iškilę kombinato, dabar priklausančio „Ikea“ kompanijai, kaminai ir netoliese nuo jų į dangų besistiebiantys šimtmetį pasitinkančios parapijos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios bokštai tapo šio Suvalkijos miesto vizitiniu vaizdu ir žymi naują, jau XXI amžiaus istoriją.

 

 


Raimundo Kaminsko nuotr.
30 lapkričio, 2020

Lapkričio 29 d. Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje prie Martyno Jankaus (1858-1946) paminklinio biusto (skulpt. Bernardas Bučas) paminėjome Mažosios […]

30 lapkričio, 2020

Šiandien vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė apdovanojo keturiolika Lietuvos savivaldybių Europos Tarybos ženklu už nepriekaištingą valdymą. „Šiemet su jumis bendravome […]

30 lapkričio, 2020

Utenos rajono Papiškių kaime buvusioje Pinkevičių sodyboje surastas ilgiausiai prieš sovietų okupaciją ginklu kovojusio partizano Antano Kraujelio-Siaubūno bunkeris-slėptuvė. Iš visų […]

29 lapkričio, 2020

Šiandien minime Adolfo Ramanausko Vanago 63-asias mirties metines. Ši didi ir mūsų kraštui bei Lietuvai svarbi asmenybė buvo Laisvės Kovos […]

24 lapkričio, 2020

Greitai bus trisdešimt metų, kai kaunietė Irena Saulutė Špakauskienė nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens kasdien važiuoja autobusu iš Kauno […]

23 lapkričio, 2020

2020-11-19 Kaune Fryko g. prie namo Nr. 24 (buv. Nr. 2) visuomenininkai paminėjo pasaulinę filosofijos dieną, kuriame gyveno vienas žymiausias […]

23 lapkričio, 2020

Lapkričio 23-oji ypatinga – šią dieną švenčiame tautos patriarcho dr. Jono Basanavičiaus gimtadienį. Minint šią dieną, sostinės meras Remigijus Šimašius […]

20 lapkričio, 2020

Stanislovo Šimonėlio sodyba stovi šalia tylaus Juostos upelio. Čia jis gimė, augo ir savo metus tauriai nugyveno. Savamokslis medžio meistras […]

19 lapkričio, 2020

Minint 2020-uosius – Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus, Žemaičių muziejus „Alka“ įgyvendino projektą „Telšių Atminties knyga: miesto žydų […]

13 lapkričio, 2020

Prieš 32 metus, 1988 m. lapkričio 13 d. virš Raudondvario pilies bokšto, buvo iškelta pirmoji Lietuvos trispalvė vėliava Kauno raj. […]

11 lapkričio, 2020

Nacionalinį muziejų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus jau seniai buvo galima lankyti virtualioje erdvėje, neišeinant iš namų, tačiau šiuo ypatingu […]

6 lapkričio, 2020

Lietuvos Seimas 2020 metus paskelbė UNESCO pasaulio paveldo Lietuvoje metais. 2001 metais į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų […]

6 lapkričio, 2020

Spalio 25 dieną atsinaujinusioje ir šviesiomis spalvomis iš vidaus nušvitusioje Lekėčių Šv. Kazimiero bažnyčioje, kurioje atliktas kapitalinis remontas, vyko ypatinga […]

5 lapkričio, 2020

Spalio 28-ąją minime apaštalų šv. Simono ir šv. Judo Tado vardo dieną, kuri trumpiau dar vadinama Simajudu. Taip vadinami ir […]

5 lapkričio, 2020

SUBARTONYS. Čia duris lankytojams vėl atvėrė atnaujintas Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimtosios sodybos namas-memorialinis muziejus. „Terpu girelių, terpu žaliųjų stovi dvareliai. Terpu […]

3 lapkričio, 2020

Psichinės sveikatos paslaugos mažiesiems pacientams regionuose pasiekiamos sunkiau nei didmiesčiuose, vaikų psichiatro konsultacijos gali tekti laukti ir ilgiau nei mėnesį. […]

1 lapkričio, 2020

Spalio 30 d. Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas kartu su savo  bendruomene pakvietė visus  į skulptūros, žyminčios pirmosios Lietuvos […]

30 spalio, 2020

Ar kada susimąstėte, kad dar svajonėse gvildenamus pokyčius nuo visiškai naujos realybės skiria tik plonytė linija? Kartais tai yra iniciatyva, […]

24 spalio, 2020

Baltomis skarelėmis pasidabinusių moterų būrelis vieną rudens popietę užpildė Pasvalio miesto kapinių erdvę prie paminklo Mirusioms motinoms visai kaip 1933-iasiais, […]

24 spalio, 2020

Šakių rajone paminėtos valstybės tarybos pirmininko, teisingumo ministro, Lietuvos Respublikos Seimo nario, Lietuvos šaulių sąjungos centro valdybos pirmininko, 1938 metų […]